Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Atminimo lenta – S. Šilingui

Vasario 15-ąją Kaune prie namo T. Daugirdo g. Nr. 4 atidengta atminimo lenta teisingumo ministrui, Valstybės tarybos pirmininkui Stasiui Šilingui. Lentą atidengė Kauno meras Andrius Kupčinskas ir S. Šilingo anūkas Saulius Kubilius. Prie atminimo lentos kalbėjo meras A. Kupčinskas, anūkas S. Kubilius, dirbantis Vatikano radijuje, Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas (papasakojo apie spalvingą ir tragišką S. Šilingo gyvenimą), Seimo narys Arimantas Dumčius, P. Papinigis (iškėlė S. Šilingo vaidmenį kuriant Mažosios Lietuvos susijungimo su Lietuva idėją ir paminėjo žiaurią dukters ir žmonos mirtį Sibire). Renginį vedė Vilius Kaminskas. Taip pat buvo atidengtos atminimo lentos, skirtos žymiems lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjams – Jonui Garlevičiui, Pauliui Galaunei, Vladui Putvinskiui ir Juozui Tallat-Kelpšai.

S. Šilingas gimė 1883 metais. 1905 metais baigęs Vilniaus I gimnaziją, išvyko studijuoti į Maskvą, ten dalyvavo to meto revoliuciniuose įvykiuose. Nuo 1907 metų Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių dailės draugijos narys. 1910 metais pradėjo leisti ir redaguoti lietuvių studentams ir moksleiviams skirtą žurnalą „Aušrinė“. 1911 metais vedė draugo Ramūno Bytauto seserį Emiliją ir susilaukė devynių dukterų. 1912 metais baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą ir grįžo į Lietuvą. Buvo M. K. Čiurlionio kuopos prie Lietuvių dailės draugijos sumanytojas, steigėjas bei rėmėjas. Šilingų ir Bytautų (iš kurių kilusi jo žmona) šeimų piniginės aukos turėjo didžiausią įtaką tolimesniam M. K. Čiurlionio genijaus kūrinių supirkimui ir išsaugojimui. 1914 metais Vilniuje įsteigė Lietuvių politikos centrą, parašė ir paskelbė „Lietuvių deklaraciją“, dažnai vadinamą „gintarine deklaracija“ dėl Mažosios Lietuvos sujungimo su Didžiąja Lietuva. 1914–1917 metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto sekretorius, vėliau – vicepirmininkas. 1915–1917 metais – lietuvių organizacijų atstovas prie Rusijos vidaus reikalų ministerijos sudarytoje Atskiroje taryboje pabėgėlių gyvenimui tvarkyti. 1915 metais – pirmosios lietuvių konferencijos Stokholme dalyvis. 1917 metais – Petrograde įsteigtos Lietuvių tautos tarybos Rusijoje pirmininkas, laikraščių „Santara“, „Laisvės karininkas“, „Pradalgiai“ leidėjas, Petrograde sušaukto Rusijos lietuvių seimo prezidiumo narys, pirmasis Lietuvių Tautos tarybos pirmininkas.

1918 metais – Lietuvos Valstybės tarybos narys ir prezidiumo vicepirmininkas, 1919–1920, 1928–1938 metais – jos pirmininkas. 1920–1926 metais – advokatas Kaune. 1921 metais – vienas „Lietuvai pagrąžinti draugijos“ steigėjų. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. – Pirmojo Seimo, 1923 m. birželio 5 d. – 1926 m. birželio 2 d. – Antrojo Seimo Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas, Lietuvių meno kūrėjų draugijos steigėjas, „Meno“ leidėjas, mecenatas. 1923–1924 metais – Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos vicepirmininkas, vėliau – pirmininkas. 1925 metais – vienas Vilniui vaduoti sąjungos steigėjų. 1927 metais – Lietuvių–estų draugijos steigėjas, valdybos narys, kurį laiką – pirmininkas. Po 1926 metų valstybės perversmo paskirtas teisingumo ministru, ėjo šias pareigas iki 1938 metų. 1928–1938 metais – LR Valstybės tarybos pirmininkas. 1938 metais Lietuvos valstybės Konstitucijos, kurią priėmė Ketvirtasis Seimas, – parengėjas (1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Konstitucija palikta galioti).

1941 m. birželio 14 d. TSRS okupacinės valdžios suimtas, išvežtas į Krasnojarsko krašto lagerius. Kartu suimtos ir tą rytą iš Misiūnų dvaro sodybos (vėliau melioracijos nušluotos nuo žemės paviršiaus) ir išvežtos žmona Emilija Šilingienė-Bytautaitė ir dukra Raminta, Pilviškių geležinkelio stotyje okupantai atskyrė suimtąsias karo belaisves, kurios 1943–1944 metais nuo bado bei šalčio numirė Sibire); jis pats be teismo buvo kalinamas daugiau kaip 10 metų. 1952 m. vasario 27 d. MGB Ypatingojo pasitarimo nutartimi nuteistas kalėti 25 metus. 1954 m. birželio 2 d. TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija bausmę sumažino ir po 20 dienų leido grįžti į Lietuvą. 1954 m. liepos 15 d. vietinės valdžios kolaborantų bendradarbiavimo su okupacine administracija pastangomis vėl ištremtas iš Lietuvos, pateko į Žitomiro srities (Ukraina) invalidų namus. 1961 m. lapkričio 17 d. paleistas iš tremties grįžo į Lietuvą.

© 2012 „XXI amžius“