Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Ambasadorius Algirdas Jonas Aleksis Žemaitis

(1933 03 09–2011 12 09)

Ambasadorius Algirdas Žemaitis kalba FAO sesijoje

2011 m. gruodžio 9 d. Čikagoje po sunkios ligos mirė ambasadorius Algirdas Jonas Aleksis Žemaitis. Jis gimė 1933 m. kovo 9 d. Šalniškėje, Kazlų Rūdos valsčiuje, Marijampolės rajone, diplomuoto miškų inžinieriaus Vinco Žemaičio ir mokytojos Bronės Ruseckaitės-Žemaitienės šeimoje. Nuo 1939 metų lankė pradžios mokyklas ir gimnazijas įvairiose vietovėse Lietuvoje ir Vokietijoje; 1954–1956 metais studijavo ekonomiką ir tarptautinę teisę Bonos universitete, 1956–1959 metais Oksfordo universiteto Balliolo kolegijoje (įsteigtoje 1263 metais) tęsė ekonomikos, politinių mokslų ir filosofijos studijas, jam buvo suteikti bakalauro ir magistro laipsniai – jis buvo pirmas lietuvis, baigęs Oksfordo universitetą. 1956 metais Šv. Petro bazilikoje, Romoje, vedė Vandą Jadvygą Kybartaitę. Du sūnūs ir trys dukterys – visi Lietuvos piliečiai ir baigę aukštuosius mokslus.

Algirdas Žemaitis pasižymėjo plačia veikla, daugiausia susieta su lietuvių išeivija – Pasaulio lietuvių bendruomene (Bonos rajono valdybos pirmininkas), Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (užsienio reikalų valdytojo patarėjas), Ateitininkų federacija (Studentų sąjungos atstovas Vokietijoje, 1960–1962 Sendraugių sąjungos centro valdybos narys), Krikščionių demokratų sąjunga (Lietuvos atstovas pasaulinėje unijoje, Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos centro komiteto narys), Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (Čikagos apskrities valdybos pirmininkas), Amerikos lietuvių taryba (Čikagos lietuvių tarybos skyriaus vykdantysis sekretorius), Lietuvių katalikų mokslo akademija (centro valdybos narys), Baltijos labdaros fondu Heifer International (valdybos pirmininkas). Bendradarbiavo Vinco Žemaičio leidiniuose Lietuvos politiniais ir etnografiniais klausimais, rašė straipsnius Lietuvos klausimais lietuviškoje ir tarptautinėje žiniasklaidoje. Per 24 darbo su Jungtinių Tautų (JT) Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) metus, rizikuodamas netekti darbo, privačiai informavo kitų valstybių atstovus apie Lietuvą ir jos okupaciją.

Ne mažiau plati jo darbo veikla buvo Korėjos karo laiku (1951–1954). Tada jis tarnavo JAV kariuomenėje kaip fronto linijų pulko štabo informacijos skyriaus vadovas, 1966–1968 metais dirbo tarptautinės prekybos specialistu JAV Valstybės departamente Vašingtone. 1968–1992 metais Junginių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje Romoje buvo atsakingas už žemės ūkio programas Bahreine, Džibutyje, Egipte, Irane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare, Kuveite, Omane, Sirijoje, Somalyje, Tailande, Tanzanijoje, Turkijoje bei vadovavo šios organizacijos misijoms keliose kitose besivystančiose valstybėse (1983–1986 metais FAO atstovas su ambasadoriaus rangu Pietų Sudane), 1991–1994 metais Lietuvos Respublikos (LR) Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) Pirmininko atstovas prie Maltos riterių ordino Didžiojo Magistro, 1992 metais Lietuvos Vyriausybės prašomas A. Žemaitis, dar nesulaukęs pensijos, iš FAO atsistatydino ir sutiko dirbti Lietuvai už ketvirtį iki tol gaunamo atlyginimo. 1992 m. gegužės 6 d. suteiktas Lietuvos Respublikos Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas iki gyvos galvos, 1992–1999 metais – Ambasadorius, misijos vadovas ir pastovus atstovas prie FAO, 2000–2004 metais – Ambasadorius, neetatinis konsultantas žemės ūkio klausimais be atlyginimo LR ambasadoje Italijos Respublikoje, 2004 metais – Ambasadorius, konsultantas prie JT organizacijų.

Šventojo Sosto patvirtinimu apdovanotas Šventųjų Metų Sidabro medaliu ir Jeruzalės Šventojo Kapo Riterių Ordino didžiojo komtūro titulu; specialiai įvertintas Pietų Sudano generalinio gubernatoriaus už trijų metų veiklą jo krašte; įvairūs kariniai apdovanojimai. Lietuviška ir tarptautinė veikla paminėta įvairiuose lietuviškuose ir tarptautiniuose leidiniuose.

Velionio prašymu, jo laidotuvėse vietoj gėlių buvo prašoma aukoti Vilkaviškio rajono Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinei mokyklai ir Kenijos Project Turkana, Londono Šv. apaštalų bažnyčiai. Gruodžio 17 dieną Ambasadoriaus Algirdo Žemaičio palaikai buvo atlydėti į Pal. Jurgio Matulaičio misiją ir po ryte aukotų šv. Mišių palaidoti Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Nuliūdę liko žmona Vanda Jadvyga (Kybartaitė), sūnus Alexis su žmona Ramona, duktė Maria su Leno Landini, duktė Rita, sūnus Paulus su žmona Caroline, duktė Julia ir vyras Saulius Eidukai, anūkai Lorenzo, Aurelius, Diana, Leonardo ir Priscilla, brolis kun. Kęstutis Žemaitis, kiti giminės ir draugai JAV, Lietuvoje ir Italijoje.

Po šiomis sausomis nekrologo eilutėmis nesinorėtų dėti taško – svarbiau yra paaiškinti, kad Lietuvos politiniame gyvenime neišvengiama diplomatijos tragedijų. Apie tai liudijo Lietuvos nepriklausomybei savo patirtį skyręs ambasadorius Algirdas Žemaitis. Dar neseniai, 2010 m. kovo 17 d. numeryje, spausdindami Aleksio Druckio straipsnį „Ar LR URM kas nors pasikeitė?“, supažindinome skaitytojus su kai kuriais „netolygumais“ Lietuvos diplomatijoje. Štai keletas dabarčiai aktualių minčių a. a. A. Žemaičio klausimu. 1992–1999 metais A. Žemaitis buvo Lietuvos Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie FAO. Tuo laikotarpiu iš FAO jis gavo Lietuvos žemės ūkiui žymią negrąžinamą finansinę paramą. 1999 metų pradžioje ambasadorius A. Žemaitis pareiškė norą atsistatydinti, bet jam buvo įsakyta pareigas eiti toliau. 1999 metų balandžio mėnesį jo paskyrimas dėl amžiaus ribos buvo pratęstas Lietuvos Respublikos prezidento dekretu. Tačiau 1999 m. liepos 12 dieną į Romą atvykusi Užsienio reikalų ministerijos (URM) komisija A. Žemaitį iš pareigų nušalino ir įsakė visą Lietuvos Respublikos atstovybės prie FAO veiklą per tris dienas perduoti LR ambasadai prie Italijos. Pasaulinės diplomatijos praktikoje ambasadoriai per tokį trumpą laiką yra šalinami tik už didelius nusikaltimus. Iš dalies atlygindamas šią A. Žemaičiui padarytą moralinę žalą, 2000 metų pradžioje LR užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas jį paskyrė neetatiniu neapmokamu konsultantu prie LR ambasados Italijoje. Analogiškus paskyrimus tuo laiku turėjo dar keli ambasadoriai. Tačiau 2004 metais ministras Antanas Valionis be jokio paaiškinimo šį paskyrimą panaikino ir net atsisakė susitikti su ambasadoriaus rangą tebeturinčiu A. Žemaičiu. Vėliau jis ir Seimo narys Jurgis Razma daug kartų kreipėsi į paskirtąjį ministrą Petrą Vaitiekūną dėl A. Žemaičio paskyrimo atnaujinimo, bet į daugumą laiškų net nebuvo atsakyta, o į Seimo nario raštišką užklausimą buvo atsakyta laišku, šmeižiančiu ambasadoriaus A. Žemaičio diplomatinę veiklą. 2009 metų pradžioje ambasadorius A. Žemaitis kreipėsi į ministrą Vygaudą Ušacką dėl paskyrimo atnaujinimo. Nežiūrint su šiuo klausimu gerai susipažinusio TS-LKD Seimo frakcijos seniūno J. Razmos paramos ir buvusio LR ambasadoriaus Italijoje bei tuometinio UR viceministro Šarūno Adomavičiaus pritarimo, URM pareigūnai be jokio paaiškinimo atsisakė šį Lietuvai nė cento nekainuojantį paskyrimą atnaujinti (redakcijos prieraše buvo tikimasi, kad Audronio Ažubalio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija teigiamai išspręs ambasadoriaus A. Žemaičio klausimą, nes šis Lietuvos Respublikai dar okupacijos metais didžiai nusipelnęs žmogus tikrai daug nuveikė Lietuvai ir yra vertas valstybės įvertinimo).

Tik prieš savaitę visiškai atsitiktinai sužinojau apie ambasadoriaus Algirdo Žemaičio netektį. Jo netikėtos ir sunkios ligos istoriją žinojau anksčiau – retkarčiais susirašinėjome elektroniniu paštu. Kai Lietuvoje medikai (netgi labai žymūs) nustatė jam neteisingą diagnozę ir pavėlavo gydyti, patariant tiems patiems gydytojams ambasadorius pernai sausio pabaigoje išvyko į Čikagą tęsti gydymo. Prieš išvažiuodamas į Čikagą 2011 metų sausį A. Žemaitis rašė: „Kadangi daug prieškarinės Lietuvos politikų buvo mano tėvų draugai ir dažnai susitikdavo mūsų namuose, o man buvo leista jų klausyti, jau, kaip vaikas, „susigaudžiau“ politikoje. Be to, man labai padėjo mano veikla išeivijoje ir darbas FAO, tad iš likusių dar gyvų tik Dambrava turi daugiau politinės patirties nei aš. Nuo nepriklausomybės atkūrimo atidžiai seku Lietuvos politiką ir matau, kad moraliai ji eina į bedugnę – žmogus ne vien duona gyvas. Toks, kaip Lietuvos URM, elgesys nebūtų toleruotinas jokioje Vakarų valstybėje. Apie kitas ministerijas žinau tik iš žiniasklaidos, bet ir ten, atrodo, padėtis panaši. Į Vakarus dėl tokios padėties jau emigruoja Lietuvai taip reikalingi inteligentai bei specialistai, o geriausius Vakarų universitetus baigę jų vaikai Lietuvoje neranda darbo. Kaip sovietiniais laikais leidžiama šokti, dainuoti ir dirbti panašų kultūrinį darbą, bet valdžia yra rezervuota „saviesiems“. Būtų įdomu žinoti, kiek valstybės tarnautojų turi vakarietišką išauklėjimą, o ką jau bekalbėti apie moralės neturinčius griūvančius ministrus. Jų fiziniai kūnai gal ir yra lietuviški, bet kokia dvasia jų viduje? Nereikia žiūrėti į filmus, rodančius ateivius, užimančius žmonių kūnus, – reikia pažiūrėti, kaip gražiai tie dešimt Rusijos agentų gyveno JAV. Tokių Lietuvoje turėtų būti žymiai daugiau. Visą gyvenimą atidaviau Lietuvai ir man skauda širdį, matant ją riedant į bedugnę“ (čia jis primena 2010 metų vasarą demaskuotą JAV įsitvirtinusių Rusijos šnipų istoriją). Planuodamas 2012 metų sausį grįžti į Vilnių, norėjo susitikti ir „aptarti liūdną Lietuvos patirtį – po Kazio Lozoraičio mirties Italijoje esu gan vienišas, nes beveik neturiu su kuo nors pasidalinti mintimis apie Lietuvą“ (citata iš A. Žemaičio 2011 metų kovo mėnesio laiško). Kitame laiške jis domėjosi, ar pagelbėjo „XXI amžiui“ jo pažįstamas politikas. Deja, nieko paguodžiančio pasakyti negalėjau (vykdavo tik tušti susirašinėjimai, gal tik vos dviejų trijų sakinių, tarp greta sėdinčių Seimo narių). Kitame laiške jis vėl išgyvena dėl Lietuvos politikos: „Nuo 1990 metų seku Lietuvos politinę eigą ir mane ima šiurpas matant mano Tėvynę riedant į bedugnę. Mano vėliausi „ryšiai“ su URM aiškiai parodo, kas ten tikrasis šeimininkas. Man galva apsivertė, kai paskaičiau, kad A. Kubilius ima aiškų komunistą L. Linkevičių į savo patarėjus. Tokiu atveju, kam reikia rinkimų? Galvojau leisti žiemas Vilniuje, o vasaras – Italijoje. Dabar viskas sugriuvo ir reikės gražų Vilniaus butą parduoti. Gal patyrusiems komunistinę santvarką lengviau, bet aš, kaip Oginskis, turiu antrą kartą atsisveikinti su TĖVYNE!“ Ir jis vėl teiraujasi apie pagalbą „XXI amžiui“. Aišku, jos nebuvo, vėl buvo tik įprasti atsirašinėjimo laiškai. Teko tik paguosti sergantį ambasadorių: „Jūsų indėlis Lietuvai ir jos nepriklausomybei yra neįkainojamas!“ Į tai jis atsakė ne apie savo ligas ar darbus Lietuvos labui, bet sarkastiškai apie sergančius valstybės vadovus: „Vieno žmogaus liga – maža bėda, bet kai „serga“ valstybės vadovai, tai jau fiasko“. Jis nurodė savo neigiamą požiūrį į tuo laiku skandalingai pagarsėjusią premjero vicekanclerio kelionę į Naująją Zelandiją. Tai buvo vienas paskutiniųjų laiškų man, rašytas 2011 m. rugpjūčio 29-ąją.

Žinodamas ir suprasdamas savo ligos priežastis, ambasadorius ne kartą minėjo jas ir man, ir vienam valdančios partijos politikui. Jam iš Čikagos jis taip rašė: „Kadangi per 77 metus nebuvau sirgęs ir išskyrus aspiriną jokių vaistų nenaudojau, daktarai spėja, kad turėjau turėti kokį nors sunkų nervinį sukrėtimą, kuris išjudino neigiamus dalykus mano fizinėje sistemoje. Mano „negalavimai“ prasidėjo gavus Ažubalio patarimą „pasiklausti“ Saudargo, kaip jis galėjo mane paskirti neetatiniu konsultantu be atlyginimo. Tokio, galima sakyti, sovietinio „patarimo“ nebuvau patyręs per visą gyvenimą. Gavau infarktą ir po to prasidėjo mano plaučių problemos. Jei Jūs dar rasite reikalo kalbėtis su Ažubaliu mano reikalu, prašau jam patarti asmeniškai iš URM archyvų paimti mano ir Kazio Lozoraičio bylas, iš kurių jis matys, kaip Saudargas ir Valionis galėjo mus be jokių problemų paskirti neetatiniais konsultantais prie ambasados Italijoje, o ne remtis iš socialdemokratų valdžios laikų likusių URM tarnautojų nuomonėmis. Nežiūrint TS-LKD laimėtų rinkimų, atrodo, kad URM niekas nepasikeitė“. Savo laiškuose ambasadorius nusivylęs išsakydavo savo širdgėlą politikui: „Italijos URM nebūtų drįsusi taip elgtis, kaip su manimi elgėsi Lietuvos URM“, „Žmonių auglius galima sėkmingai gydyti, bet net TS-LKD nesiseka su valstybiniais“ (galvoje jis turi planuotą L. Linkevičiaus skyrimą A. Kubiliaus patarėju ir valdžios vyrų keliones į N. Zelandiją). Kitame laiške tam pačiam politikui jis sielvartauja dėl keisto TS-LKD požiūrio į ambasadorių skyrimą: „Prieš porą metų per mūsų tradicinius pietus užklausiau, kiek „savų“ ambasadorių konservatoriai „padarė“ per savo valdymo laikotarpius, bet tinkamo atsakymo negavau, manau, kad toks pats jis bus ir šiandien. Kaip parodo Kazakevičiaus pavyzdys, URM yra tapusi visokio plauko nusikaltėlių prieglauda. Konservatoriai niekada net neprotestavo prieš tokių kaip Bagdonas ir Valionis paskyrimus ambasadoriais“ (po skandalingos kelionės į N. Zelandiją Kazakevičius perėjo į URM). Jis su širdgėla politikui rašo: „Esu TS-LKD partijos narys bent 10 metų ir man gaila matyti ją vėl iki 2020 metų einant į „rezervą“, taip numatydamas pralaimėjimus savo partijai.

Ambasadoriaus Algirdo Žemaičio jau nebėra. Ilgai svarsčiau, ar galiu šias mintis paviešinti: juk gal pakenksiu TS-LKD įvaizdžiui. Be to, reikės atskleisti ir kai kurias konfidencialaus susirašinėjimo puses (nors tas konfidencialumas tėra labai sąlyginis, kai piliečių sekimas yra didesnis nei KGB laikais). Tačiau vis dėlto nusprendžiau, kad viešinti yra mano pareiga, nes slėpti visa tai nuo visuomenės, nuo tautos, būtų nusižengimas, juo labiau, kad panašių ir kartais net sunkesnių atvejų, kaip rodo patirtis ir kiti pavyzdžiai, yra daug. Lėmė ir kita aplinkybė – paties ambasadoriaus sprendimas. Jausdamas neišvengiamą išėjimą iš gyvenimo, rugsėjo pabaigoje per kitą žurnalistą jis atsiuntė savo biografinius duomenis, kad mirties atveju informuotume skaitytojus. Nekrologas, jo nuomone, turėtų būti „Pasaulio lietuvyje“, „Tėviškės žiburiuose“, „Drauge“ ir „XXI amžiuje“. Pirmieji trys jo nurodyti laikraščiai skirti išeivijai, tik ketvirtasis leidžiamas Lietuvoje. Taigi ta aplinkybė ir vertė plačiau paviešinti šio Lietuvos diplomatijos galiūno beviltišką kovą su žmonėmis, vaidinančiais valstybės vyrus.

Apgailestauju, kad apie ambasadoriaus Algirdo Žemaičio mirtį sužinojome tik dabar ir visai atsitiktinai. Ir, deja, ne iš Užsienio reikalų ministerijos, kurios pareiga būtų tuoj pat pranešti žiniasklaidai apie Lietuvai nusipelniusių asmenų, daug metų ir okupacijos metais dirbusių savo tėvynei. Net ir įvertinus sudėtingai supintus Lietuvos URM ir ambasadoriaus A. Žemaičio santykius tai yra privalu. Jis buvo vertas didelės pagarbos ir dėl atsidavimo Lietuvai, ir dėl atsidavimo krikščioniškajai demokratijai. Gaila, pagarbos ir įvertinimo iš valstybės taip ir nesusilaukė. Galima sakyti, kad, ko nepajėgė padaryti okupacinė valdžia per 30 jo vaisingo darbo Lietuvos diplomatijoje metų, tą per kelerius metus padarė nepriklausomos Lietuvos valdžia – pašalino jį nuo visų jo uoliai atliekamų pareigų ir net nuslėpė jo mirtį. URM privalėjo išsiųsti pranešimus apie ambasadoriaus netektį, juo labiau, kad apie ambasadorių A. Žemaitį „XXI amžius“ bene dažniausiai iš visos lietuviškos spaudos rašė. Tik dėl apmaudaus užmaršumo, o gal ir priešiškumo ambasadoriui iš URM (ar net valstybės) pusės žinia apie šią netektį pasiekė mus pavėluotai. Taip ir užgeso toli nuo tėvynės ambasadoriaus gyvybė. Toli nuo tos numylėtos tėvynės, kuriai jis dirbo ilgus metus, kai ji dar nešė okupacijos pančius. Užgeso tyliai ir nepastebimai...

Edvardas Šiugžda

© 2012 „XXI amžius“