Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Naujų Kardinolų kolegijos narių skyrimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI uždeda kepurę naujam kardinolui

Neseniai miręs kardinolas Antonis Džozefas Bevilakva

Bažnyčios Senato susitikime – dėmesys evangelizacijai

Šiuo metu Romoje yra susirinkę aukščiausią bažnytinį titulą turintys hierarchai – kardinolai. Jie dalyvauja popiežiaus Benedikto XVI sušauktame suvažiavime, vadinamojoje konsistorijoje. Susitikimo metu per specialiai pritaikytas iškilmingas liturgines apeigas į Bažnyčios Senatu vadinamą Kardinolų kolegiją priimami nauji Šventojo Tėvo paskirti 22 nariai: įvairių Vatikano institucijų vadovai, didžiausių arkivyskupijų ganytojai ir keli teologijai daug nusipelnę vyresnio amžiaus dvasininkai. Po naujų kardinolų skyrimo Kardinolų kolegiją sudarys rekordinis skaičius – 213 – narių iš 70 pasaulio šalių. Tarp jų yra ir Lietuvos kardinolas Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. 125 kardinolai yra jaunesni nei 80 metų amžiaus ir kaip elektoriai turi teisę dalyvauti galimuose naujo Popiežiaus rinkimuose (konklavoje).

Tarp naujų iš Benedikto XVI rankų kardinoliškas insignijas priimančių hierarchų yra Pašvęstojo gyvenimo institutų (vienuolijų) kongregacijos prefektas brazilas arkivyskupas Žoao Brazas de Avizas, Tautų evangelizavimo (misijų) kongregacijos prefektas italas arkivyskupas Fernandas Filonis, Popiežiškosios migrantų sielovados tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Antonijus Marija Veljas. Taip pat tarp kitų ordinarų kardinolais paskirti Niujorko (JAV), Berlyno (Vokietija), Prahos (Čekija), Honkongo (Kinija) arkivyskupai Timotis Maiklas Dolanas, Raineris Marija Violkis, Dominikas Duka, Džonas Tong Honas bei buvę žymiųjų katalikų aukštųjų mokyklų – Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje ir Liuveno (Belgija) universiteto – profesoriai – 83 metų vokietis jėzuitas kunigas Karlas Bekeris ir 91 metų belgas kunigas Džuljenas Riesas.

Naujų kardinolų skyrimo konsistorija, kuri Popiežiaus nuožiūra vyksta kas dvejus ar trejus metus (kartais ir dažniau), tradiciškai pritaikyta Šv. Petro sosto liturginei iškilmei, vasario 22-ajai. Tą dieną šiemet prasideda Gavėnia (bus celebruojamas Pelenų trečiadienis), todėl kardinolų kolegijos papildymo renginys atkeltas į šį savaitgalį. Vasario 18 dieną vyksiančios konsistorijos išvakarėse, šį penktadienį, į Romą atvykę pasaulio kardinolai Šventojo Tėvo yra pakviesti maldingai apmąstyti Bažnyčios dabar vykdomą naujojo evangelizavimo misiją. Susitikimo, kurio tema „Evangelijos skelbimas šiandien, tarp misijos ad gentes ir naujojo evangelizavimo“, įžanginį pranešimą skaitys kaip tik būsimuoju kardinolu tapsiantis Niujorko arkivyskupas T. Dolanas, kuris yra Jungtinių Valstijų vyskupų konferencijos pirmininkas. Po to apie rudenį skelbiamų Tikėjimo metų bei kaip tik šioje Gavėnioje pradedamos „Miestų misijos“ programą išsamiai kalbės Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Salvatore Fizikela.

Tikslingas liturginių apeigų modifikavimas

Įdomu pastebėti, kad savotišku būdu tęsiant prieš 50 metų sušaukto Vatikano II Susirinkimo sumanytą liturginę reformą su popiežiaus Benedikto XVI pritarimu šį kartą šiek tiek bus modifikuota ir supaprastinta naujųjų kardinolų skyrimo liturginė tvarka. Pagal sausio mėnesį paskelbtą Vatikano liturginių ceremonijų tarnybos pranešimą, šios pertvarkos tikslas yra išvengti įspūdžio, kad kardinolų skyrimo iškilmingumas, neva, turi kažkokią sakramentinę prasmę. Iš tikrųjų, Bažnyčioje yra kunigų ir net diakonų šventimai, vyskupų konsekravimas, tačiau tokių kardinolų „šventimų“ nėra, kaip nėra ir „kardinoliškojo sakramento“, o tik garbingo ir atsakingo kardinolo vardo suteikimas. Iki 1969 metų liturginės reformos viena kardinoliška insignija – raudonoji bireta – hierarchui būdavo Popiežiaus uždedama per viešąją konsistoriją, po kurios vykdavo slaptoji konsistorija su kardinoliško žiedo įteikimu ir Romos titulinės parapijos paskyrimu naujajam kardinolui. Po reformos daugiau nebesilaikant „viešųjų“ ir „slaptųjų“ konsistorijų skirtumo, visų trijų insignijų įteikimas taip pat nuspręstas sujungti į vienas apeigas, kurios ir įvyks vasario 18 dienos konsistorijoje.

Taip pat būsimojoje konsistorijoje sutrumpinama Žodžio liturgija, paliekant žinomos Evangelijos ištraukos (Mk 10, 32–45) skaitymą bei Romos vyskupo maldą už save ir visą Bažnyčią. Minėtame pranešime pabrėžiama, kad „istoriškai žvelgiant konsistorijos niekada nebuvo priimamos kaip liturginis ritualas, bet tik Popiežiaus susitikimas su kardinolais Bažnyčios reikalų tvarkymui“. Vasario 18 dienos konsistorija turės dar vieną būdingą bruožą – kardinolų kolegijos nariai balsuos dėl pritarimo dekretams dėl naujų septynių šventųjų skelbimo. Paprastai šiam tikslui sušauktoje konsistorijoje dalyvauja tik Romoje gyvenantys kardinolai, bet dabar naujųjų kardinolų skyrimo proga suteikia šį Popiežiaus patarėjų vaidmenį atlikti visiems Kardinolų kolegijos nariams kartu. Jie taip pat dalyvaus kitą dieną po konsistorijos, vasario 19-ąją, popiežiaus Benedikto XVI celebruojamose šv. Mišiose su naujaisiais kardinolais, kurie tokiu būdu tradiciškai išreikš savo pagarbą ir padėką Šventajam Tėvui.

Sausio 6 dieną paskelbdamas skiriamųjų naujų Kardinolų kolegijos narių sąrašą, Šventasis Tėvas priminė, jog kardinolų, kaip artimiausių Popiežiaus pagalbininkų, „uždavinys padėti apaštalo šv. Petro įpėdiniui įgyvendinti tarnystę stiprinant brolių tikėjimą ir būnant Bažnyčios vienybės pagrindu ir šaltiniu“. Kanonų teisės kodekso 349–359 kanonai, apibrėžiantys Kardinolų kolegijos sudėtį ir paskirtį, taip pat nurodo, kad šios ypatingos struktūros prerogatyva yra rinkti Popiežių pagal specialaus įstatymo normas. Kaip minėta, viena iš pastarųjų normų yra reikalavimas, kad rinkimų konklavoje dalyvautų kardinolai, kurių amžius neviršija 80 metų. Todėl laukdami artėjančios kardinolų skyrimo konsistorijos, apžvalgininkai ne tik įvairiais atžvilgiais aptaria Kardinolų kolegijos sudėtį ir dabartinio Šventojo Tėvo hierarchinę politiką, bet ir bando nuspėti galimus kandidatus į jo įpėdinystę. Nors popiežiui Benediktui XVI balandžio mėnesį sukaks 85 metai, tačiau jis sveikata nesiskundžia ir jo pontifikatas dar tik įsibėgėja.

Diplomatinių nuopelnų Bažnyčiai pripažinimas

Po naujojo, jau ketvirtojo, popiežiaus Benedikto XVI atliekamo Kardinolų kolegijos papildymo – ankstesnės naujų kardinolų skyrimo konsistorijos dabartiniame pontifikate vyko 2006, 2007 ir 2010 metais – iš 125 kardinolų elektorių 63 bus paskirti dabartinio Šventojo Tėvo, taigi pirmą kartą potencialioje konklavoje sudarytų daugumą. Šioje kardinolų grupėje didžiausią nacionalinį bloką sudaro italai, kurių yra 30, o iš viso Kardinolų kolegijoje 52. Antrą vietą su geroku atsilikimu užima Jungtinių Valstijų kardinolai, tarp kurių yra 11 elektorių ir 18 iš viso Kardinolų kolegijos narių. Trečioje vietoje yra didžiausia katalikų skaičiumi šalis Brazilija – 6 kardinolai elektoriai (bendras skaičius 10). Toliau seka Vokietija – 6(9), Ispanija – 5(10), Prancūzija – 4(9) ir Lenkija – 4(8). Apžvelgiant statistiką, galima pripažinti, kad kol kas Kardinolų kolegijoje yra tam tikra Europos ir bendrai Vakarų hierarchų persvara, nors Katalikų Bažnyčios narių gausėjimu akivaizdžiai jau pirmauja „globaliniai Pietūs“ ir tai vėliau turės atsispindėti bažnytinėje vadovybėje.

Tam tikra kardinolų dalis – iš viso 35 – priklauso įvairioms vienuolijoms ir čia ryški trijų pašvęsto gyvenimo bendruomenių persvara. Kardinolų kolegijoje yra 8 jėzuitai, 7 pranciškonai ir 6 saleziečiai, taigi šių trijų bendruomenių atstovai sudaro du trečdalius visų vienuolijoms priklausančių kardinolų, kurių santykinė dalis, ypač tarp elektorių, turi mažėjimo tendenciją. Kita vertus, žymus amerikiečių vatikanistas Džonas Alenas bei kiti apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad tarp naujais kardinolais paskirtų Šventojo Sosto dikasterijų vadovų ryškus yra ne tiek teologinės, kiek diplomatinės tarnystės bruožas. Būtent pirmieji penki hierarchai popiežiaus Benedikto XVI išvardyti naujų kardinolų kolegijos narių sąraše yra ėję ištikimą diplomatinę tarnystę Bažnyčiai ir kartais gana sunkiomis sąlygomis.

Štai kardinolu skiriamas Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas italas arkivyskupas Hernandas Filonis 1992–2001 metais buvo atsakingoje diplomatinėje misijoje Honkonge, kai ši Didžiosios Britanijos kolonija perėjo į komunistinės Kinijos priklausomybę. 2003 metais arkivyskupas F. Filonis buvo Vatikano nuncijus Irake, kai, prasidėjus Jungtinių Valstijų invazijai, visi kiti diplomatai iš šios arabų šalies pasitraukė. Kardinolais pagal pareigas taip pat paskirti Didysis penitenciarijus (Vatikano aukščiausias teisėjas) portugalas arkivyskupas Manuelis Monteira de Kastro, Popiežiškosios Dievo Motinos didžiosios bazilikos administratorius ispanas arkivyskupas Santosas Abrilas y Kastelas bei Popiežiškosios migrantų sielovados tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Antonijus Veljas, kurie irgi anksčiau yra dirbę Šventojo Sosto diplomatais. Naujasis Kardinolų kolegijos narys Vatikano miesto valstybės gubernatorius italas arkivyskupas Džuzepė Bertelas dirbo Popiežiaus nuncijumi Ruandoje 1994 metų genocido metu, kai iš šios Afrikos šalies buvo pasitraukę visi diplomatai, išskyrus Šventojo Sosto atstovą, kuris ištikimai rūpinosi vietine Bažnyčia ir misionieriais.

Prisiminta iškili kardinolo A. Bevilakvos tarnystė

Naujų kardinolų skyrimo konsistorijos proga taip pat prisimenamas neseniai miręs Kardinolų kolegijos narys Filadelfijos (JAV) arkivyskupas emeritas Antonis Džozefas Bevilakva, kuris savo pastoracinėmis iniciatyvomis tarsi įvedė Bažnyčią į XXI amžiaus evangelizacijos uždavinių, apie kuriuos dabar taip plačiai kalbama visame pasaulyje, terpę. Nuo 1988 iki 2003 metų vadovavęs 1,5 milijono katalikų turinčiai diecezijai, kardinolas A. Bevilakva, jau sulaukęs 88 metų, sausio 31 dieną mirė dėl senatvės negalios ir sunkios kovos su vėžiu savo bute Filadelfijos Šv. Karolio Boroniejaus kunigų seminarijoje. Gavęs šią liūdną žinią, popiežius Benediktas XVI pasiųstoje užuojautos telegramoje dabartiniam Filadelfijos arkivyskupui Čarlzui Čapatui su padėka prisiminė velionio kardinolo ištikimos ganytojiškos tarnystės metus, ypač „įsipareigojimą socialiniam teisingumui, pastoracinę migrantų globą“ bei profesionalų įnašą peržiūrint Bažnyčios kanonų teisę po Vatikano II Susirinkimo.

Kardinolas A. Bevilakva gimė 1923 m. birželio 17 dieną Brukline (Niujorkas) net 11 vaikų turėjusioje, neturtingoje, bet giliai religingoje italų migrantų šeimoje. Baigęs vietinę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo kunigų seminariją, 1973 m. birželio 11 dieną gavo kunigystės šventimus. Dirbdamas gimtosios Bruklino vyskupijos sielovadoje didelį dėmesį skyrė civilinės ir bažnytinės teisės studijoms, baigė Niujorko Kolumbijos universiteto Politinių mokslų fakultetą ir apsigynė kanonų teisės doktoratą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Buvo paskirtas Bruklino diecezijos kancleriu, o vėliau vyskupu augziliaru – konsekruotas 1980 m. lapkričio 24 dieną – jis įkūrė pirmąją pasaulyje vyskupijos Migrantų ir pabėgėlių tarnybą, kuriai asmeniškai vadovavo iki paskyrimo Pitsburgo vyskupu ordinaru 1983 metų pabaigoje.

Laikydamas paramą migrantams labai artimu širdžiai reikalu – jo tėvai atvyko į Ameriką net nemokėdami anglų kalbos ir patyrė daug sunkumų – kardinolas A. Bevilakva, jau vadovaudamas JAV episkopato Migrantų komitetui, stengėsi, kad Bažnyčia ir vyriausybė rodytų didesnį dosnumą tuometiniams gausiems ir nedokumentuotiems pabėgėliams iš komunistinių Azijos šalių. Vadovaudamas vyskupų konferencijos Kanoninių reikalų komitetui buvo atsakingas už 1983 metais paskelbto Kanonų teisės kodekso adaptavimą Jungtinių Valstijų diecezijose. 1988 metais popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas Filadelfijos arkivyskupu ir 1991-aisiais priimtas į Kardinolų kolegiją, hierarchas paskelbė pastoracinę programą diecezijos įžengimui į Trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, ypač pabrėždamas naujosios evangelizacijos aktualumą.

Filadelfijoje dar ir šiandien juntama kardinolo A. Bevilakvos pastoracinės tarnystės įtaka, ypač vystant „lankymų sielovadą“ parapijose, mokyklose, ligoninėse, vienuolynuose, visų sričių pasaulietinėse institucijose ir eilinių tikinčiųjų namuose. Jis buvo dėmesingas kunigų ir studentų, ligonių ir kalinių, kitų krikščionių ir religijų atstovų poreikiams, rengdamas kasmėnesinius susitikimus su įvairių tikybų vadovais. Administraciniu atžvilgiu kardinolas pertvarkė Filadelfijos arkivyskupiją į sielovadai patogesnius šešis vikariatus, sustiprino katalikiškas mokyklas ir kunigų rengimą. Nuo 2001 metų išrinktas JAV episkopato Gyvybės gynimo reikalų komiteto pirmininku, aktyviai dalyvavo kovos prieš abortus ir už teisę gimti visiems akcijose. Kardinolas A. Bevilakva buvo tapęs pirmuoju ir kol kas vieninteliu pasaulyje kardinolu, rengusiu tiesiogines radijo laidas „Live with Cardinal Bevilacqua“ (1995–2000), kuriose aiškino tikėjimo problemas, atsakinėjo į klausytojų klausimus.

Paskutinius jo gyvenimo metus gerokai aptemdė kai kurių Filadelfijos kunigų galimų seksualinių nusikaltimų prieš mažamečius tyrimas, dėl to kardinolas A. Bevilakva buvo kviečiamas į teismus liudytoju ir netgi jam metami įtarimai, kad, neva, bandęs tokius prasižengimus nuslėpti. Šie įtarimai nepasitvirtino, tačiau kardinolas pasitraukė iš iki tol buvusio didelio viešumo ganytojiškoje bei visuomeninėje veikloje, daugiau atsidėjo privačiam maldos gyvenimui. Po vasario 7 dieną aukotų gedulingų šv. Mišių, kurias koncelebravo keturi kardinolai, 60 vyskupų ir 275 kunigai, kardinolo A. Bevilakvos palaikai buvo palaidoti Filadelfijos šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedros kriptoje šalia kitų septynių jo pirmtakų.

© 2012 „XXI amžius“