Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tiesos bylojimas gyvenimu ir žodžiais

Kun. Vytenis Vaškelis

Kiekvienas dieviškos kilmės žodis turi kūrybinę, perkeičiančią ir ugdančią prasmę. Visagalis Dievas galėjo nebyliu būdu, tai yra vien tik Širdies troškimu bei mintimis iš nebūties sukurti pirmąją būtį: dangų ir žemę (Per 1, 1). Tačiau dažniausiai savo svarbiuosius kūrybos sandus Jis palydėdavo tokiais daiktavardžiais ir veiksmažodžiais, kuriuose slypėjo visuotinės ir dinamiškos tiesos bei meilės neprilygstanti galybė. Kai Dievas tarė: „Tebūna šviesa, teželdina Žemė augmeniją ir tepagimdo ji visų rūšių gyvūnus, ir padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“ (Pr 1, 3 – 26), visa tai su kaupu įvyko, ir pirmiesiems žmonėms nieko netrūko. Tačiau kai Aukščiausiasis (po žmonių nuopuolio) kreipėsi į Adomą: „Kur tu esi?“ (Pr 3, 9), išgirdo gėdingą pasiaiškinimą. Nuo šiol Adomas, užuot mylėjęs Kūrėją, pradėjo Jo bijoti, ir jo fizinio nuogumo naujas potyris liudijo, kad jis ir jo žmona, per neklusnumo nuodėmę atsiskyrę nuo Dievo, tarsi sugrįžo į nebūties tamsą. Kai jie pažino gera ir pikta (Pr 3, 22), tada ta vidinė blogio ir gėrio priešprieša reiškėsi gero troškimu ir nepajėgumu jį tinkamai iki galo įgyvendinti (Rom 7,  18 – 20).   

Atėjus laiko pilnumui, Tėvo siųstasis Sūnus tapo dieviškos kūrybos viską perkeičiančiu įsikūnijusiu Žodžiu (Jn 1, 14), kuris įkūrė Bažnyčią, aprūpino ją Sakramentais, per kuriuos ir dabar nepaliaujamai sruvena tikinčiuosius atgimdantys bei atnaujinantys gyvojo vandens šaltiniai. Vis dėlto nors per Krikštą gimtoji nuodėmė sunaikinama, bet jos  blogio padariniai pastebimi ypač tų žmonių gyvenime, kurių sąžinė (dėl dvasinio gyvenimo stokos) yra pasidariusi nejautri, ir jie pro pirštus žiūri į įvairius savo įsipareigojimus bei dažnai nusideda liežuviu.  

Štai gyvenimiška iliustracija. Sally taip įsitraukė į ją sudominusios knygos skaitymą, kad nutarė nebeskambinti Millie, nors draugės ir buvo sutarusios. Po kelių dienų Sally pasitaikė galimybė nuvykti į kaimyninį miestelį su gretimai gyvenusia drauge. Mergaitė nusprendė tuo pasinaudoti. Paskutinę akimirką ji paskambino Becky, kitai mokslo draugei, su kuria buvo žadėjusi susitikti. Sally ją įspėjo, kad jos planai pasikeitė, ir paskubomis tarė: „Į „Burgeną Heveną“ galėsime nuvykti bet kada. Žinau, kad tu dėl to neįsižeisi“. Praėjus kelioms savaitėms Becky, Millie, dar kitos trys mergaitės nusprendė apsilankyti zoologijos sode. „O Sally nekviesime?“ – paklausė viena. „Gal nekvieskime, - atsakė Millie. – Ji nesilaiko duoto žodžio“. Sally labai įsižeidė sužinojusi, kad jos draugės praleido tokią įdomią dieną be jos. Mergaitei net į galvą nešovė, kad tikri draugai laikosi duoto žodžio.  

Žinome, tas yra tobulas žmogus, kuris nenusideda kalba (Jok 3, 2). Toks buvo Jėzus. Jis neieškojo savo garbės, nes Jam rūpėjo vien Tėvo šlovė. Todėl Kristus buvo tiesiakalbis, ir Jo tiesos saulė niekada nesileido į vakaro sutemas (Jn 7, 18). Kai Jis negalėjo tylėti, sakė tiesą. Kai tylėdavo, Jo tyla geriau bylodavo tiesą nei žodžiai (Jn 18, 38). Jis tardavo žodį ir šis įgydavo regimos materijos turinį. Tai buvo ne magiški kerai, bet Jo beribės meilės tapimas kūnu. Apsišaukėliai burtininkai per būrimo hipnotizuojantį melą save aukština, o Kristus, darydamas stebuklus, skelbė pasauliui nušvitusį dieviškos karalystės grožį, ir Jo darbai liudijo, kad Jis yra Tiesa, kurioje nėra menkiausios melo priemaišos.  

Pasak apaštalo Pauliaus, ir mes turėtume kaskart labiau susikoncentruoti į Jėzų, idant ne savo skelbimu žavėtumės, bet, inspiruojami Jo malonės, tinkamai skelbtume Jį (2 Kor 4, 5) ir visur pirmenybę atiduotume Jam. Kai leidžiamės Dievo mylimi, esame  užangažuojami Jo tiesų ir vis lengviau paklūstame Jo valiai. Tada nuolat stengiamės laikytis Jo mokymo: „Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37).     

Šio sekmadienio II skaitinys patvirtina Viešpaties Jėzaus asmenybės ir veiklos organišką vientisumą, nes Jame nėra jokio „ne“, bet tiktai „taip“ (2 Kor 1, 19). Šis pozityvus Jėzaus vertinimas yra Jo kaip tiesiakalbio (Mk 12, 14) išaukštinimas. Popiežius Benediktas XVI prasmingai rašė: „Tačiau mums Jėzus iš tiesų yra tiesiakalbis ir moko tikro Dievo kelio. Jis pats yra „Dievo kelias“, o mes – pašaukti juo žengti. Naujieji evangelizuotojai yra pašaukti būti pirmaisiais, žengiančiais šiuo Keliu, kuris yra Kristus, kad kitiems parodytų gyvybę dovanojančios Evangelijos grožį“.

Tad mums belieka laikytis Jo mokslo, nes tada pažinsime Jo tiesą, kuri sutrauko net storiausias melo grandines ir išveda į dainuojančios laisvės slėnius (Jn 8, 31 – 32).  Tegul mūsų Valstybės atkūrimo šventės šventimas neleidžia užmiršti kiek daug lietuvių mirė – padėjo galvas ant mūsų laisvės aukuro, kad mes laisvoje Tėvynėje laisvi gyventume. Tegul kasdienis mūsų apmirimas savo egocentrizmui prisideda prie tiesos savąja esatimi bylojimo. Tebus tai nors mažas mūsų indėlis stiprinant sveikos Lietuvos visuomenės pamatus.

© 2012 „XXI amžius“