|
Laisvės troškulys
Linas ŠALNA
Kai 1918 metų vasarį, dar tebesiaučiant kaizerinės Vokietijos kareiviams Lietuvoje ir jiems pralaimint, vėl frontui ir rusų kariuomenei ritantis Lietuvos link, dvidešimt vyrų, susirinkę Vilniuje, Pilies gatvėje, pasirašė dokumentą, apie kurį mažai kas tuo metu išgirdo ir jį pamatė (nei radijo, nei televizijos tada nebuvo), buvo sunku patikėti jo būsima reikšme. Tačiau net ir tuose keliuose vieno laikraščio egzemplioriuose (kiti vokiečių cenzūros buvo kaip mat sulaikyti) paskelbtas Nepriklausomybės akto tekstas pasirodė galingesnis už tuometines vokiškas haubicas ir atslenkančią rusiškąją artileriją. Tiesa, net ir patį Nepriklausomybės aktą, kruopščiai rašytą ir pasirašytą, išsaugoti mums nepavyko ir jis pražuvo istorijos ugnies liepsnose. Po kelių metų, lygiai tą pačią dokumento surašymo dieną, mirė ir vienas pagrindinių tų įvykių kaltininkų tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Tačiau net ir tas dokumento pradingimas nepakeitė įvykių, numatytų jame, tėkmės, ir nelabai kas tam prieštaravo, net iš galingųjų kaimyninių mūsų nepriklausomybės priešų pusės, nebent atsiradę savieji vidiniai, pasirengę patarnauti Rytų ponams, pasivadinusiem draugais. Ir jie išties uoliai jiems tarnavo, padėdami naikinti savo tautą. Tačiau tautos priešų perspektyva dirbti su svetimais draugais po kelių dešimtmečių dėsningai užgeso, nors prisitaikyti jie vis dėlto sugebėjo ir sugeba.
Tad tas nepriklausomybės dokumentas, pavadintas aktu, mūsų mažai tautai rodė, jog laisvė yra svarbesnė už gyvenimą imperijoje, nors ir demokratizuotoje. Galbūt toji nelaisvė, toji diktatoriška valdžia, atimanti laisvę iš žmonių, juos žeminanti, leido suprasti, kuo svarbi yra laisvė. Tuometis demokratizavimas lietuviškos spaudos atgavimas, lietuvybės tvirtinimas ir skleidimas tautoje, draugijų, organizacijų kūrimasis, pagaliau Didžiojo seimo, kaip tautos atstovybės, sukūrimas sudarė sąlygas kovoti už laisvę. Iškovota ji tapo galimybe, leidžiančia kiekvienam žmogui, šeimai, Bažnyčiai, bendruomenei, tautai lemti savo likimą. Laisvo gyvenimo būtinumą parodė neilgas mūsų prieškarinės nepriklausomybės ir laisvės laikotarpis, kai buvo vystoma politinė santvarka (augo tuomet kaimyniniuose kraštuose priimta demokratija), suklestėjo kultūra (išaugo iškilūs menininkai, rašytojai, poetai, istorikai, kultūrininkai), kilo ekonomika (atsirado verslininkų, ūkininkų, susiformavo visi socialiniai sluoksniai), švietimas (net ir užkampiausiose vietovėse buvo sukurtas mokyklų tinklas, susidarė reikalingas patriotinis mokytojų sluoksnis, kūrėsi universitetai, specializuotos mokyklos), augo sava, ne kaimyninių tautų inspiruota dvasininkija (atsirado savi aukštieji dvasininkai, buvo sukurta ir atskira Lietuvos bažnytinė provincija), susikūrė ir išaugo krašto apsauga (atsirado patriotinė karininkija iš nepriklausomybės kovų savanorių, tuometine karine technika buvo stiprinama kariuomenė). Visa tai rodė, kad tauta be jokios graužaties atsisakė tokio režimo, kuris iki tol ją žemino ir išnaudojo. Laisvės troškulį tauta realizavo didžiais darbais. Svarbiausia, tauta išmoko gyventi savarankiškai, nepriklausomai, laisvai.
Tačiau tautos ir valstybės gyvenimas nėra atskirtas nuo kitų tautų ir valstybių. Lietuvai artimiausios valstybės turėjo savo interesų ir pretenzijų mūsų tautai, mūsų valstybei. Tas didžiųjų tautų interesų buvimas būna pragaištingas mažoms tautoms, nors ir turėjusioms garbingą ir didingą istoriją. Kažkada galinga Vytauto Didžiojo valdoma Lietuvos didžioji kunigaikštystė, kuri buvo sukurta taikiais pagrindais, kad įvairių tautų piliečiai priespaudos nepatyrė, valdomi tuomečių teisingų įstatymų (toks buvo Lietuvos Statutas), vėliau buvo priversta trauktis, mažėti, sudaryti jai nereikalingas sąjungas ir respublikas su kitomis valstybėmis, kol galop buvo surakinta svetimųjų valdžios, pajungta vykdyti jų interesus. Tauta prarado galimybę gyventi laisvai, jos kultūra, kalba, literatūra apribota arba išvis naikinta, uždaryta į savotiškus getus (kai tautos kultūros augimas buvo apribotas tik kaimiškąja dalimi). Mažai tautai santykiuose su didžiosiomis kaimyninėmis tautomis visada susidaro ypatingos aplinkybės. Didžiosios tautos ir valstybės, tenkindamos savo geopolitinius interesus, nemato reikalo savo pašonėje matyti mažos tautos, paisyti jos interesų, suprasti jai reikalingos laisvės ir nepriklausomybės būtinumą. Taip mes jautėme nuolatinį lenkų, vokiečių, rusų siekį pajungti mus, sutrukdyti gyventi laisvai ir nepriklausomai, ugdyti savo tautos savimonę. Kaimyninių tautų kultūriniame, politiniame mentalitete visada buvo ryškus mąstymas apie mus, kaip apie Šiaurės vakarų kraštą, Žečpospolitą (Dviejų Tautų respubliką) ar erdvę pangermaniškai rasei. Jiems nekildavo nė menkiausių abejonių, kad mes esame jų teritorija, jų politikos ir kultūros sfera, todėl jų pretenzijos esą yra pagrįstos.
Laimei, didžiųjų tautų interesai mažųjų tautų atžvilgiu persipindavo ir atsirasdavo sąlygos net ir mažai, apsuptai galingų kaimynų tautai išsprūsti, išsiveržti iš jų įtakos, nors tai lemdavo mums dideles aukas ir netektis. Palankių aplinkybių susiklostymas lemdavo mūsų istorinį šansą įsilieti į laisvų, lygių, demokratinių tautų ratą. Tada mūsų tauta galėdavo atgimti, atgauti prarastas jėgas, sustiprėti. 1918 metų vasario 16-oji toje XIXXX amžių nykioje tamsoje tapo šviesuliu, šviečiančiu per visą ilgą XX amžiaus 50 metų priespaudos kelią. Šio šviesulio vedini dešimt metų už nepriklausomybę ir laisvę šaltyje, bade, gydydamiesi žaizdas ir žūdami kovojo partizanai, kiti kovotojai už laisvę. Tokiu šviesuliu ji turi iškilti visoms mūsų mažėjančios tautos kartoms. Puoškime ją tautinėmis vėliavomis, žvelkime į ją su pasididžiavimu, nes ji vedė mus į laisvą nepriklausomą gyvenimą. Ir nors pasaulis patiria krizes, nestabilumus, o tautos kenčia nuo didžiųjų kaimyninių tautų grobuoniškų interesų, tautos nepriklausomybė yra svarbiau už bet ką ji leido išskleisti savo jėgas ir turi skatinti dirbti visuotinam laisvų tautų gėriui.
© 2012 XXI amžius
|