Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Ilguvoje įamžinkime vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimą

Vyskupas Vincentas Borisevičius (sėdi antras iš kairės) su namiškais

Ilguvos bažnytkaimis, įsikūręs šiaurinėje Sūduvos dalyje, ant aukšto Nemuno kranto, mena daug iškilių asmenybių. Viena iš jų – vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius. Jis čia 1945 metais keturis su puse mėnesio slapta gyveno klebonijoje pas kleboną Klemensą Rusecką (1900–1953). Vyskupas melsdavosi ir šv. Mišias kasdien aukodavo Ilguvos bažnyčioje.

Aš, buvęs Ilguvos parapijietis, Kaune lankydavau buvusį savo gimtosios parapijos kleboną kun. Joną Rakauską (1912–1997). Jis po kun. Klemenso Rusecko mirties, 1953 metais buvo paskirtas klebono pareigoms į Ilguvos parapiją. Čia dirbo 25-erius metus. Kartą 1990-aisiais vienos viešnagės metu kun. J. Rakauskas papasakojo apie vysk. V. Borisevičiaus slaptą gyvenimą Ilguvoje. Kunigas iš klebonijoje dirbusių žmonių sužinojo, kad 1945-aisiais slapta gyveno iš Telšių atvykęs vyskupas ordinaras. Ekscelencija ištisas dienas praleisdavo klebonijoje, tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą iš Telšių atvažiavo du kunigai ir įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodyti žmonėms, kad negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vysk. V. Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius. Iš ten, kaip žinoma, buvo iškviestas į Vilnių ir gruodžio 18 dieną pirmą kartą enkavedistų areštuotas. Kun. J. Rakauskas nežinojo tikslių tų metų įvykių ir suėmimo aplinkybių, tik priminė, kad vyskupas buvo apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su lietuvių partizanais. Po tardymų ir kankinimų 1946-aisiais buvo sušaudytas.

Besidomėdamas kankinio vysk. V. Borisevičiaus likimu prieš šešiolika metų buvau nuvykęs į Garliavą pas kleboną monsinjorą Andrių Gustaitį (1910–2000). Jis papasakojo, kaip 1945 metų pabaigoje iš Plokščių buvo keliamas į Šakius. Priminsiu jo žodžius: „Vieną vakarą grįžau namo į Plokščius. Bevažiuojant sutemo. Važiavau pro Ilguvą panemunėmis. Taip sutemo, kad, kaip žmonės sako, „nors į akį durk“. Sugalvojau užvažiuoti pas Ilguvos kleboną kun. K. Rusecką. Užvažiavau prieš kalną, užėjau į kleboniją ir pasiprašiau leisti pernakvoti, nes toliau važiuoti jau visiškai nebuvo įmanoma. Klebonas pasakė, kad jei reikia, tai ir nakvokit. Išsikinkiau arklį ir nuėjau į kleboniją. Apie šį bei tą pasišnekučiavova. Šeimininkė paruošė vakarienę. Ir einant į valgomąjį klebonas pasakė, kad pas jį esąs svečias. Įėjus prasivėrė durys iš šoninio kambario ir įėjo svečias. O tas svečias buvo Telšių vyskupas ordinaras V. Borisevičius. Aš pasisveikinau ir priklaupęs pabučiavau jam ranką su ganytojo žiedu. Kunigas Klemensas suprato, kad aš vyskupą pažinau. Per vakarienę pasikalbėjome buitinėmis temomis, bet nė vienas iš jų neužsiminė, kodėl čia svečiuojasi vyskupas. Pavalgę išsiskirstėme kiekvienas į savo kambarį. Anksti ryte išvažiavau aš į savo Plokščius. Ėmiau galvoti, kas atsitikę Telšiuose, kodėl vyskupas čia, Ilguvoje. Kodėl klebonas nesakė, koks svečias pas jį esąs? Tik vėliau paaiškėjo, kad vysk. V. Borisevičius buvo pasiprašęs laikino prieglobsčio šioje atkampioje parapijoje, esant grėsmei dėl suėmimo“.

Apie vysk. V. Borisevičiaus slapstymąsi Ilguvoje ne kartą per pamokslus iš sakyklos šioje bažnyčioje yra sakęs ir kanauninkas, teologijos licenciatas Pranas Liutvinas (1927–2011). Jis priminė, kad Ilguva mena įžymaus dvasininko, kankinio vyskupo gyvenimą šiame bažnytkaimyje ir kad būtina prisiminti sunkius bažnyčios persekiojimo laikus. „XXI amžiuje“ (1996 m. vasario 21 d.) buvo rašoma apie kun. Mindaugo Puidoko primicijas Ilguvos bažnyčioje. „Svečias iš Kauno Aukštosios Panemunės parapijos, klebonas, kanauninkas Pranas Liutvinas, kilęs iš kaimyninės Sutkų parapijos priminė, kad, kai KGB pradėjo terorizuoti buvusį Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, jis atvykęs pas kleboną Klemensą Rusecką. Jis Ilguvoje atliko savo rekolekcijas. Ilguviškiai matydavo vyskupą vaikščiojantį su kunigo sutana, bet kad tai esąs Telšių vyskupas, nežinojo. Grįžęs į Telšius po keliolikos dienų buvo areštuotas, o vėliau nukankintas. Taigi toje pačioje bažnyčioje, kurioje vyskupas Vincentas Borisevičius atliko rekolekcijas, šįkart švenčiamos primicijos“.

Prisiminiau trijų kunigų pasakojimus, paliudijimus apie vyskupą patriotą ir kankinį slapta gyvenusį klebonijoje ir besimeldusį Ilguvos bažnyčioje. Prelatas Justinas Juodaitis savo atsiminimų knygoje „Praeities šešėliai“ rašo: „1945 metų liepos mėnesį Ekscelencija sužinojo, kad jam ruošiama byla ir pradėjo slapstytis. Rugpjūčio mėnesio 1 dieną aš Ekscelenciją išlydėjau į Šilalės Porciunkulės atlaidus. Ekscelencija visą kelią meldėsi kalbėdamas šv. Rožančių ir ragindamas mane melstis į Mariją Išminties Sostą ir Krikščionių Pagalbą. Šilalėje buvo daug žmonių. Ekscelencija teikė Sutvirtinimo sakramentą ir po atlaidų nežinomais man keliais išvažiavo į slaptą vietą. Paskiau sužinojau, kad tai buvo Suvalkijoje, ant Nemuno kranto, Ilguvos klebonija, kurioje Ekscelencija kurį laiką gyveno.

Vyskupui Vincentui buvo slapta įteiktas tarybinės vyriausybės raštas, kviečiantis į Vilnių. Vyskupas parvažiavo į Telšius ir išvyko į Vilnių. Nuvykus jam Vilniun, saugumas pradėjo jį valkavoti (tampyti) ir statyti savo reikalavimus, grasindamas areštu, jeigu tų reikalavimų vyskupas nevykdys. Keliolika dienų vyskupas Vincentas sėdėjo saugume ir ką jis ten išgyveno, tik vienas Dievas težino“.

Praėjusių metų lapkričio 18 dieną sukako 65 metai nuo vyskupo nužudymo. 1991 metais pradėta jo kanonizacijos byla. Jis paskelbtas kandidatu į palaimintuosius. Tuskulėnų parke buvo rasti ir identifikuoti jo palaikai. Perlaidojimas įvyko 1999 metais Telšių Katedros kriptoje.

Jo Ekscelencija vysk. V. Borisevičius yra gimęs 1881 m. lapkričio 23 dieną Paežerių valsčiuje, Šunskų parapijoje, Vilkaviškio apskrityje. Šeimoje iš 9 užaugusių vaikų keturi berniukai. Du iš jų – Kazimieras ir Vincentas – pasirinko dvasininko kelią. Vincentas mokėsi Šunskų pradinėje ir Marijampolės gimnazijoje. Baigęs Seinų kunigų seminariją, mokėsi dar ir Šveicarijos katalikų Friburgo universitete. 1910 metais gavo licianciato laipsnį, buvo įšventintas į kunigus. Parašė mokslinę disertaciją, tačiau prieš jos gynimą Seinų vyskupas Antanas Karosas pareikalavo grįžti Lietuvon ir darbuotis Kalvarijos parapijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kun. Vincentas pasitraukė į Rusiją, dirbo karo kapelionu Minske ir padėjo šelpti karo pabėgėlius iš Lietuvos. 1917 metais jis dalyvavo lietuvių seime Petrograde, po metų grįžo Lietuvon ir buvo paskirtas kapelionu į Marijampolės gimnaziją. Buvo išrinktas Marijampolės miesto tarybon. Nuo 1922-ųjų kun. V. Borisevičius profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, kuri įsikūrė Gižuose. Po ketverių metų jam buvo suteiktas garbės kanauninko titulas. Jis 1927-aisiais pakviestas į Telšius steigiamos kunigų seminarijos rektoriumi. Kan. V. Borisevičius daug rašė į katalikišką spaudą: „Prūsų kelias“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Žemaičių prietelius“ ir kitus periodinius leidinius. Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. 1940 metų kovo mėnesį Telšių katedroje V. Borisevičius konsekruotas vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo Justino Staugaičio sufraganu.

Karo metais vyskupas gelbėjo nuo vokiečių žydų tautybės žmones ir nuo savo dalinių atsilikusius rusų kareivius. Mirus Telšių vyskupui Justinui Staugaičiui, 1944 metų sausio mėnesį V. Borisevičius nominuotas Telšių vyskupu ordinaru. Per antrąją sovietų okupaciją, 1945 m. gruodžio 18 dieną, jis buvo areštuotas ir savaitę laikytas Vilniaus saugumo kalėjime. Išleistas po savaitės Kūčias šventė pas arkivyskupą Mečislovą Reinį ir per Kalėdas grįžo į Telšius.

Manau, kad Ilguvos bažnyčioje turėtų būti pakabinta atminimo lenta, primenanti žmonėms, kad čia keturis su puse mėnesio prieš pirmąjį areštą melsdavosi ir šv. Mišias kasdien aukodavo vienas iškiliausių Sūduvos dvasininkų, paaukojęs savo gyvybę už tikėjimo ir tautos laisvę.

Albinas VAIČIŪNAS

Vilnius

© 2012 „XXI amžius“