|
Dievui pašvęstojo gyvenimo atstovų diena
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
Vasario 2 dieną Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje vyko ne tik Kristaus paaukojimo šventykloje liturginė iškilmė, bet ir kasmėnesiniai Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai. Ši atlaidų diena buvo skirta Šilutės dekanato tikintiesiems. Tradiciškai vasario 2 d. į Žemaičių Kalvarijos šventovę iš visų Telšių vyskupijoje įsikūrusių vienuolynų ir vienuolių namų atvyko seserys vienuolės ir broliai vienuoliai. Vasario 2-oji Grabnyčios yra pašvęstojo gyvenimo diena, kada meldžiamasi už vienuolius, vienuoles ir naujus pašaukimus į vienuolių luomą. Šiemet į Dievui pašvęstųjų dienos iškilmes Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje atvyko seserys vienuolės iš Telšių vyskupijoje įsikūrusių Eucharistinio Jėzaus seserų (Telšiuose), Švč. Širdies Pranciškonių Misionierių (Kretingoje), Skaisčiausios Mergelės Marijos Širdies dukterų (Palangoje), Švč. M. Marijos Nepaliaujamos Pagalbos, Šv. Pranciškaus seserų (Kretingoje), Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių (Klaipėdoje, Pakutuvėnuose, Palangoje, Šilalėje), Motinos Teresės (Kretingoje) kongregacijų. Į atlaidus atvyko broliai pranciškonai bei konventualai iš Kretingos ir Klaipėdos. Pagrindinėms 12 val. šv. Mišioms, kurias aukojo Telšių vyskupo generalvikaras prel. bažn. t. dr. Juozas Šiurys, Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos dvasios tėvas mons. jubil. doc. teol. dr. Vytautas Steponas Brazdeikis, Telšių kunigų seminarijos vicerektorius kan. bažn. t. lic. Remigijus Saunorius, Seminarijos prefektas kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas, kunigai vienuoliai, Šilutės dekanato kunigai, vadovavo ir pamokslą pasakė Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Šv. Mišių metu giedojo Švėkšnos parapijos choras. Dalyvavo Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai.
Šv. Mišių pradžioje Telšių ganytojas priminė Kristaus paaukojimo šventės prasmę bei kilmę. Jis pabrėžė, jog ši šventė džiugi, pilna vilties ir šviesos, todėl pagal nusistovėjusią senąją tradiciją per Kristaus paaukojimo liturginę šventę šventinamos žvakės Kristaus šviesos ir vilties ženklas. Po įžanginio žodžio vyskupas pašventino į Šventovę atvykusių tikinčiųjų atsineštas žvakes ir visi tikintieji, kunigai ir vienuoliai su degančiomis žvakėmis rankose dalyvavo iškilmingoje procesijoje.
Pamoksle Telšių vyskupas J. Boruta SJ susirinkusiesiems priminė, jog šie, 2012-ieji, Lietuvos vyskupų paskelbti Palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio MIC metais. Vyskupas priminė, jog ypač šiais metais svarbu nuolat žvelgti į šią kilnią asmenybę, į jo gyvenimą ir nueitą kelią. Vyskupas priminė, jog Pal. arkiv. J. Matulaitis dar mokykloje mokydamasis stengėsi kuo daugiau įdėti triūso ir pastangų, siekė šventumo ir norėjo duoti kuo daugiau naudos Bažnyčiai ir savo Tautai. Sunki liga ir įvairūs sunkumai, našlaičio dalia vis dėlto nesutrukdė siekti kilnių tikslų ir jis tapo kunigu, vėliau, sunkiai sirgdamas, Friburgo universitete apgynė daktaro disertaciją. Dirbo pastoracinį darbą, vėliau profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje. Dirbo sunkiai ir daug, aktyviai dalyvavo Petrapilio lietuvių veikloje, susirūpino socialiniu Bažnyčios mokymu, jį plėtojo, juo, nežiūrint silpnos sveikatos, gyveno. Nepaisydamas neramių laikų, kun. Jurgis rinkosi vienuolinio dvasingumo kelią Dievo ir žmonių tarnyboje. Vėliau tapo Vilniaus vyskupu, apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai ir bažnytinės provincijos kūrėju. Jis pasirinko šūkį blogį nugalėti gerumu. Kyla klausimas, kodėl? Atsakymas jo paties pateiktas toks: Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo; dirbau per dienas, o dažnai ir naktimis; visa širdimi buvau tam darbui atsidavęs. Teko man redaguoti laikraštukas. Kai gydžiausi Ciechocinske, mano vardu leidinėjo jį pasaulinis žmogus, redakcijos sekretorius; tilpo straipsniai nelabai tikę. Ir be to, neprityrusiam teko man suklysti. Man rodės, kad aš kažin kaip naudingą Bažnyčiai darbą dirbu. Kaip perkūnas man trenkė, kai iš savo draugų, seminarijos profesorių, išgirdau, kad Arkivyskupo Kurijoje tartasi mane suspenduoti ir prie jokių darbų neprileisti. Tarsi, kad žemė būtų po manimi prasiskyrusi; netekau pamato po kojų. O teip, rodos, visa širdimi norėjau Bažnyčiai patarnauti, ir štai Jos Vyresnybė rengėsi mane smerkti. Tasai smūgis tiesiog teko man persirgti. Daugiau kaip savaitę išbuvau užsidaręs savo kambaryje. Išstojau iš kunigų draugijos, kuriai įstatus buvau parašęs; išrodė, kad man įtartam nepritinka lįsti į tarpą tobulesnių kunigų. Pasiryžau kuo greičiau bėgti iš Varšuvos, bėgti kur kitur, manydamas, kad nebegalima toliau darbuotis ten, kur esu įtartas, kur kažin kaip, gal kreivai, į mano darbus žiūrės. Besergant ta liga, Dievas davė man suprast šiek tiek kryžių ir kentėjimų reikšmę ir prasmę. Ir pagijau iš Dievo malonės. Pradėjau kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo; sau šūkiu pasiėmiau: vince malium in bono (blogį nugalėk gėriu, lot., Rom 12, 21). Šis šūkis, gimęs tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, nušvietė jo visą tolesnį gyvenimą. Vyskupas baigdamas priminė, jog nevalia užmiršti apie Dievo pašvęstą gyvenimą, kuris ir teikia tikrąją laimę. Tik tarnavimas bendram gėriui, pasiaukojimas šviesiam idealui yra naujų pašaukimų garantas.
Po šv. Mišių Bazilikos viduje buvo giedami Kalvarijos Kryžiaus kelio kalnai, aplankant Kryžiaus kelio stotis, apmąstyti Kristaus kančią tikintiesiems bei vienuoliams pagelbėjo atskirose stotyse sakomi pamokslai, o einančiuosius šiuo kryžiaus keliu kiekvienoje stotyje Telšių Ganytojas laimino šv. Kryžiaus relikvija. Paskui seserys vienuolės bei atvykusieji kunigai ir klierikai rinkosi į Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutinį kursą Žemaičių Kalvarijoje pietums-agapei ir šiltam pabendravimui.
Po visų iškilmių pašvęstojo gyvenimo atstovai skirstėsi į savo aplinką savo gyvenimu ir pasišventimu liudyti Kristų, tikrąjį Gyvenimą ir tikrąją Šviesą pasauliui.
© 2012 XXI amžius
|