Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Jam rūpėjo Lietuva

Romas BACEVIČIUS

Katinų šeimos svečiai 2006 metais. Iš kairės: prof. Gražina Ručytė-Landsbergienė, Aušra (su kalaite Roke), prof. Vytautas Landsbergis, Petras

Petras Katinas tapo

P. Katinas. Gediminas

P. Katinas. Natiurmortas

P. Katinas. Piligrimai

P. Katinas. Peizažas su koplytstulpiu

Petras Katinas

P. Katinas. Vakaras. Vienišas keleivis. 1984 m.

Dar ir šiandien daugelis „XXI amžiaus“ skaitytojų prisimena bene žymiausią ir savičiausią mūsų laikraščio autorių, kurį prof. Vytautas Landsbergis pavadino vienišu politikos apžvalgininku, palikusiu savitą mūsų valstybės prisikėlimo metraštį, neveidmainiavusiu, negražbyliavusiu, aiškiai sustatydavusiu taškus ir brėždavusiu prognozes Lietuvos bei užsienio politikos klausimais, tačiau net ir valdiškų „spaudos apžvalgų“ niekada neminėtą. Dar ir šiandien telefonu išgirstame gerų žodžių apie šį mūsų laikraščio autorių, kurio sarkazmo ir ironijos kupinų rašinių jie esą pasigenda. Be abejo, ištikimieji „XXI amžiaus“ skaitytojai supranta, apie ką kalbu. Tai Petras Katinas, kuriam vasario 25 dieną būtų sukakę 75-eri. Ta proga norisi mūsų bičiulį, kurio netekome 2009 m. rugpjūčio 10-ąją, vėl priminti „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Petras buvo vyriausias vaikas iš devynių, gimė 1937 m. vasario 25 d. Slabados kaime, netoli Lyduokių (Ukmergės apskr.) Elenos Vaicekauskaitės ir Petro Katinų šeimoje. Kaip prisimena jo sesuo Palmyra, brolis iš prigimties buvo apdovanotas protu, grožiu, nepaprasta atmintimi, talentu bendrauti, išmone, dažnai siejusia fantaziją su tikrove. Į Lyduokių pradžios mokyklą pradėjo eiti neturėdamas šešerių ir iškart į antrą klasę. Mokslai jam sekėsi lengvai. Jis ir jaunesnius brolius bei seseris išmokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jo didžiausia mokykla buvo nepaprastas žingeidumas. Petras ryte rijo visas po ranka pasitaikiusias knygas – nuo lietuvių A. Vienuolio, J. Biliūno ar J. Pilyponio knygų iki tarybinių romanų (A. Fadejevo „Jaunosios gvardijos“, M. Šolochovo „Pakeltos velėnos“). Rusiškas knygas tėtis draudė skaityti, bet jis vis tiek skaitė, dažniausiai klojime, pasislėpęs „kanike“ (didžiulėje iš lentų sukaltoje dėžėje grūdams). Skaitydavo užsivožęs ant viršaus lentomis ir dar užmetęs šiaudais, kad niekas nerastų ir prie darbų nepristatytų. Taip perskaitė kaimynystėje gyvenusios pradžios mokyklos mokytojos, mamos sesers tetos Antosytės visas knygas, pradžios mokyklos neturtingos bibliotekėlės knygas. Kartais garsiai skaitydavo broliams ir seserims, o Bernardo Brazdžionio eilėraščius iš rinkinio „Per pasaulį keliauja žmogus“ liepė atmintinai išmokti. Kai 1948 metais į Sibirą išvežė tėčio bičiulį kaimyną iš Ramoniškių kaimo dėdę Steponą, vaikai, nubėgę į didelius tuščius jo namus, ant aukšto rado daug įrištų žurnalų. Petras su broliu Leonu su maišais ant kuprų juos parsinešė. Taip namuose atsirado žurnalų „Trimitas“, „Karys“, „Lurdas“ kelerių metų rinkiniai, keli „Židinio“ ir „Ūkininko patarėjo“ numeriai. Galbūt tada ir prasidėjo Petro pažintis su nepažįstamu ir vaikams tolimu gyvenimu. Tėtis su mamos tėčiu, dieduku Karoliu po karo bent kartą per savaitę eidavo pas kaimynus Gumbaragius pasiklausyti radijo. Kartu vesdavosi ir vyresniuosius vaikus. Vyrai prie jų aptarinėdavo „Amerikos balso“ laidas. Ar tik ne iš tų tėčio, dieduko ir kaimynų pasisėdėjimų kurioje nors kaimo gryčioje girdint vaikams prasidėjo Petro politinio mąstymo pamokos? Tos dvasios veikiamas jis, dar visai vaikas, pradėjo kurti pamfletus, satyrinius eilėraščius, kuriuos skaitydavo kaimo vaikams tėviškės sklypo raiste. Petras ir metais jaunesnis Levas turėjo meninių polinkių. Petras kur nors nugriebęs anglį ar pieštuką vis piešdavo, o Leonas lipdydavo iš molio arklius, žvėrelius. Petras ir piešė, ir rašė, ir skaitė. Atrodo, kad jau vaikystėje jo galva buvo prikimšta visokių idėjų. Kai Petras baigė septynias klases, jam tebuvo 13 metų.

Tėvai buvo tvirtai nusiteikę visus vaikus išleisti į mokslus. Petras įstojo į Kauno dailės mokyklą ir apsigyveno pas tetą Stasę Vilijampolėje. Pasak jo sesers Palmyros, kūrybiniams vaiko polinkiams realizuoti turbūt geriausia būtų buvusi būtent ši mokykla. Tačiau neturėdamas iš ko pragyventi ir nebegaudamas paramos iš tetos, jau po metų metė Dailės mokyklą ir įstojo į Kauno geležinkelininkų mokyklą. Baigęs ją buvo paskirtas dirbti į Kauno geležinkelio depą – remontuoti garvežių. Kartu su draugu geležinkelininku nuomojo kambarėlį mediniame name Šiaulių gatvėje, tačiau netrukus buvo paimtas į sovietinę kariuomenę ir ketverius metus tarnavo karo laivyne už poliarinio rato. Bet tą tarnybą jis vadino nelabai sunkia, nes svarbiausias jo darbas buvo „ultrapatriotinė“ kareivinių puošyba, taigi dailės mokyklos pamokos pravertė. Svarbiausia buvo gauti piešimui medžiagos ir dažų. Pats važiuodavo į miestą jų pirkti, bet dalį tam skirtų pinigų išleisdavo knygoms. Kariuomenės „dailininkas“ gaudavo visko, net valgyti jam atnešdavo į dirbtuves. Bet pradėjo trupėti dantys ir slinkti plaukai. Grįžęs vėl dirbo Kauno geležinkelio depe, metalo gamyklose. Jo rankos visada buvo nubrozdintos, pajuodusios, nuo tepalų neatplaunamos. Kitas būtų taip ir pramojavęs kūju visą gyvenimą, tačiau P. Katinas kasdien nepaliaujamai skaitė įvairią literatūrą, prenumeravo tuo laiku labai pažangius žurnalus „Inostrannaja literatura“, „Novij mir“, laikraštį „Literaturnaja gazieta“, skaitė pasaulinę literatūrą rusų kalba, kurią geriausiai suprato. Jo draugai buvo ne iš darbo aplinkos. Petras buvo eruditas grynąja to žodžio prasme, inteligentas savo elgsena, kultūriniais poreikiais ir įpročiais. Visa savo esybe jis buvo svetimas savo kasdienei darbo aplinkai, nors niekada nėra su panieka žiūrėjęs į savo darbo brolius. Darbe jam visi buvo lygūs, išskyrus viršininkus, kuriems aprašyti dažniausia vartojo V. Kudirkos ir N. Gogolio satyrų žodyną. Po sunkaus savaitės darbo bene kiekvieną savaitgalį eidavo pasivaikščioti Laisvės alėja. Jos elitui jis imponavo savo iškalba, žodžio įtaiga, menine nuovoka, politikos ir kultūros žiniomis. Praeidami su žmona Aušra, pabendraudavo su būreliu sutiktų pažįstamų kolegų: poetų, aktorių, žurnalistų, šiaip vargetų, kuriems kaip nors stengėsi pagelbėti.

1973 metais Katinų bute atliko kratą, rado draudžiamosios literatūros, Petro rašytų satyrinių pamfletų, Nepriklausomybės laikų spaudos. Po kurio laiko P. Katinas kartu su keliais bičiuliais buvo nuvežtas tardyti į Vilniaus KGB rūsius. Jį apkaltino platinant antitarybinius pamfletus ir kitokią kūrybą rusų kalba. Tada Petrui teko įrodinėti, kad visa tai rašė jis pats. Saugumiečiai jam liepė per naktį nurodyta tema parašyti politinį pamfletą, kad taip įrodytų esąs konfiskuotų tekstų autorius, o ne platintojas (tada bausdavo tik už platinimą, o ne už rašymą). Petras tą užduotį lengvai įvykdė ir buvo paleistas, bet jo bičiulį Antaną Sakalauską nuteisė penkeriems metams. Jam teko kalėti Mordovijos lageriuose.

P. Katinas ilgai rašė tik savo malonumui, „į stalčių“, be to, tik tai, ko niekam negalėjo rodyti ar skelbti. Sąjūdžio laikais viskas pasikeitė. Kai 1991 metais buvęs „Kauno tiesos“ žurnalistas Antanas Marčiulionis sugalvojo leisti laikraštį „Vakarinis Kaunas“, jam reikėjo autorių. Vienas iš jų – žurnalistas Bronius Juršė – naujojo laikraščio redaktoriui pasiūlė pasikviesti jo pažįstamą P. Katiną. Nors Petras nebuvo žinomas ir neturėjo žurnalisto ar filologo diplomo, tačiau nuo pat pirmojo numerio ėmė rašyti įdomiai ir savitai. „Vakariniame Kaune“ iš pradžių pasirašinėjo savo pavarde, paskui vartojo ir slapyvardžius: Jonas Balnikas, Jonas Ukmenis, Laurencijus Kiškutis (satyrinėms apžvalgoms), Vladas Petronis. Vėliau, kai jo rašinius pradėjo spausdinti „XXI amžius“, „Kauno kraštas“, „Tremtinys“, „Mano verslas“, Jonavos rajono laikraštis „Naujienos“, P. Katino slapyvardžiai buvo: Petras Rainys, Karolis Vaicekauskas (senelio garbei), Ričardas Šalčius, Viktoras Opulskis, Vladas Šalčiūnas (uošvio garbei) ir kiti. JAV lietuvių dienraštis „Draugas“ jo rašinius spausdino tikra pavarde. Daugiausia P. Katinas, žinoma, parašė „XXI amžiui“. Čia per beveik 18 metų (1992–2009) spausdinti jo komentarai geriausiai atspindi įvairiapusę šio žmogaus asmenybę. Jis rašė ne vien apie politiką, bet ir apie istoriją, kultūrą, meną, sportą, ekonomiką. Vis dėlto politika buvo jo stichija. Tekstai kai kuriomis temomis – vieninteliai lietuvių spaudoje. P. Katinas yra vienintelis keturių straipsnių cikle išsamiai aprašęs Mažosios Lietuvos genocidą. Kaip teigia prof. V. Landsbergis, P. Katinui visai nerūpėdavo, ar kam patiks teisybė, ar nepatiks. Nebūgštavo, kad gali būti tampomas dėl to, ką visi žino, bet tik muistosi droviai tylėdami. Sutiko būti boikotuojamas, o jo primenama faktų tiesa buvo blokuojama. Bet kai kurie popieriai nedega. Stebino Petro produktyvumas – jis visada atnešdavo po kelis rašinius į vieną laikraščio numerį. Turtingame, didelį tiražą turinčiame leidinyje jis būtų galėjęs uždirbti tūkstantinius honorarus ir susikrauti didelius turtus.

Turbūt reikėtų dar paminėti P. Katino sugebėjimą sugalvoti vaizdingus pavadinimus, kurie sudomindavo rašiniu, todėl būtinai norėdavosi jį perskaityti. Deja, ne tik pagyrų P. Katinas sulaukdavo, bet ir priekaištų dėl esą pernelyg akivaizdaus kairiųjų užmačių demaskavimo, nenoro surasti gero ir jų darbuose. Geri žodžiai jį guosdavo, o priekaištai – jaudindavo. Kažin, ar jie neprisidėjo prie Petro sveikatos? 2009 m. vasario 3 d. jį ištiko priepuolis, buvo diagnozuota pilvo aortos aneurizma, teko daryti sunkią operaciją. Medikų pastangomis Petro gyvybę pavyko išgelbėti, bet po operacijos jis gyveno tik šešis mėnesius. Grįžęs iš ligoninės netrukus (balandžio 22-ąją) neteko žmonos Aušros, kurią labai mylėjo. Su ja buvo bendraminčiai, daug keliavo po Lietuvą ir įvairias Europos valstybes, dažnai lankydavosi teatrų premjerose.

Kaip jau esame skelbę, minint pirmąsias jo mirties metines buvo išleista solidi 608 puslapių P. Katino publicistikos knyga „Ilgas bus mūsų kelias…“ Joje spausdinami svarbiausi jo straipsniai iš visų laikraščių, amžininkų prisiminimai apie jį, piešinių reprodukcijos ir visų jo tekstų bibliografija.

Minėdami P. Katino 75-metį, prisiminkime jį kaip kovotoją už tiesą ir teisingumą, taiklų ir kupiną ironijos bei sarkazmo politinių įvykių vertintoją.

© 2012 „XXI amžius“