Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Jam rūpėjo Lietuva

Romas BACEVIČIUS

Katinų šeimos svečiai 2006 metais. Iš kairės: prof. Gražina Ručytė-Landsbergienė, Aušra (su kalaite Roke), prof. Vytautas Landsbergis, Petras

Dar ir šiandien daugelis „XXI amžiaus“ skaitytojų prisimena bene žymiausią ir savičiausią mūsų laikraščio autorių, kurį prof. Vytautas Landsbergis pavadino vienišu politikos apžvalgininku, palikusiu savitą mūsų valstybės prisikėlimo metraštį, neveidmainiavusiu, negražbyliavusiu, aiškiai sustatydavusiu taškus ir brėždavusiu prognozes Lietuvos bei užsienio politikos klausimais, tačiau net ir valdiškų „spaudos apžvalgų“ niekada neminėtą. Dar ir šiandien telefonu išgirstame gerų žodžių apie šį mūsų laikraščio autorių, kurio sarkazmo ir ironijos kupinų rašinių jie esą pasigenda. Be abejo, ištikimieji „XXI amžiaus“ skaitytojai supranta, apie ką kalbu. Tai Petras Katinas, kuriam vasario 25 dieną būtų sukakę 75-eri. Ta proga norisi mūsų bičiulį, kurio netekome 2009 m. rugpjūčio 10-ąją, vėl priminti „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Atmintis

„Tūkstantmečio Lietuvos“ autoriaus netekus

Vytas Rutkauskas

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius 

Antanas Ruškys paskutinį kartą Rietave apsilankė 2011 m. rugpjūčio 25 d.

Ir kai pasaulis senas man atrodys,
Pavargęs ir kūnas, ir galva,
Tavy išskobsiu paskutinį žodį –
„Tėvyne mano, Lietuva!“

Antanas Ruškys

1924 m. kovo 3 dieną Kretingos apskrities Endriejavo valsčiaus Auksorų kaimo ūkininkų Antano ir Izabelės Ruškių šeimoje gimė penktas vaikas. Pakrikštytas Antano vardu, pagrandukas, nuo mažens garsėjo žvitrumu ir išmonėmis. Ne veltui mažąjį vijurką kaimynai praminė „Ruškio šermuonėliu“. Tačiau beprasmiškoms šėlionėms nebuvo laiko. Tėvelių, ypač motinos rūpestingumo dėka, visi vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, mokomi visa širdimi mylėti Dievą ir Tėvynę.  Į vaikų širdis buvo įdiegtas gilus supratimas, kad žodis „meilė“ be stiprios dvasios, tikėjimo, nuoširdumo, atjautos, pasiaukojimo, be darbo prakaito ir žemės druskos yra tiktai  tuščias beprasmis garsas...

Atmintis

Mirė poetas, rašytojas ir vertėjas Albinas Bernotas

Albinas Bernotas

Eidamas 78-uosius metus Argirdiškės kaime (Švenčionių r.) mirė poetas, rašytojas ir vertėjas Albinas Bernotas. Lietuvos rašytojų šeima neteko tauraus kolegos, šviesios ir kuklios asmenybės, lietuvių literatūra prarado savitą, brandų, išmintingą kūrėją.

A. Bernotas gimė Urvinių kaime (Šakių r.), mokėsi Barzdų progimnazijoje ir Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, jį baigęs mokytojavo Vilniuje, dirbo „Moksleivio“, „Jaunimo gretų“, „Pergalės“ žurnaluose, Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi bei literatūriniu konsultantu. Nuo 1978 metų persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone atsidėjo vien kūrybiniam rašytojo darbui. Poetas debiutavo 1960 metais eilėraščių rinkiniu „Lygumos bunda“, vėliau išleido poezijos knygas „Žaibų tyla“ (1965), „Karšti lapai“ (1968), „Slenkstis“ (1972), „Paglostyk žolę“ (1980), „Nusigręžusi žvaigždė“ (1983), „Į šulinį užgriūvantį“ (1996), eilėraščių ir trumpų esė knygą „Pigmaliono sindromas“ (1989), autobiografinę knygą „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ (1998). 1981 metais išėjo jo poezijos rinktinė „Vėžės“. A. Bernotas išvertė klasikų eilėraščių, prozos ir pjesių. Poeto kūryba buvo įvertinta įvairiomis premijomis, 1984 metais jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Jo eilėraščių knyga išleista rusų kalba, kūriniai versti ir į kitas užsienio kalbas. A. Bernoto eilėraštis remiasi konkrečiu, dažnai prozišku kaimo buities ar gamtos vaizdu. 1999-aisiais kalbėdamas su Eltos korespondente A. Bernotas sakė, kad ilgisi Lietuvos vienkiemio, kur žmogus buvo labai stiprus. Rašytojas sakė, jog norėtų grįžti į gimtinę, bet nebėra kaip. Daug metų A. Bernotas nuolat gyveno Aukštaitijoje, ant Lakajos upės kranto.