Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Lietuva
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

„Broliško pabarimo“ krikščioniška samprata

Pristatytas popiežiaus Benedikto XVI laiškas Gavėnios metui

Mindaugas BUIKA

Prasidedant Gavėniai Pelenų trečiadienio apeigose, vykusiose Romos Šv. Sabinos bazilikoje, kardinolas Jozefas Tomko popiežiui Benediktui XVI užbarsto pelenų

Ideologinio individualizmo pragaištingumas

Popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis praėjusį Pelenų trečiadienį prasidėjusios šiemetinės Gavėnios metui iškelia labai aktualų klausimą dėl įsivyravusio moralinio ir dvasinio abejingumo dabartinės sekuliarizuotos visuomenės ydų akivaizdoje. Jos turi ir materialines bei politines pasekmes ne tik individams, bet ir visai bendruomenei. Parinktoje dokumento temoje cituodamas apaštalo šv. Pauliaus laiško žydams žodžius „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10, 24), Šventasis Tėvas kviečia rodyti tarpusavio dėmesingumą, kartu netylint dėl blogio ir nuodėmės apraiškų, raginant prasižengėlius suvokti atsakomybę už savo veiksmus ir ištaisyti klaidingą elgesį. Tokia draugiško įspėjimo ir papeikimo praktika yra sena krikščioniška tradicija, tačiau šiandien neretai sąmoningai užmiršta, teisinantis, jog, neva, reikia „dėl bendros ramybės“ palikti viską kaip yra, nes tai kiekvieno laisvas, teisėtas ir netgi gerbtinas „pasirinkimas“. Bet iš esmės tokia tariamoji pagarba „privatumui“ tik pridengia paplitusį abejingumą kitų likimui, teikiant pirmenybę saviems interesams. Tai reiškia saviizoliaciją ir atsiribojimą.

Laikas atsinaujinti

Kun. Vytenis Vaškelis

Prasidėjusi kasmetinė Gavėnia kai kuriuos tikinčiuosius nejučia skatina susimąstyti: „Ir vėl atėjo toks bažnytinis metų laikotarpis, kai turėsime labiau vengti triukšmingų pramogų, rečiau kilnosime taurelę, mažiau laiko skirsime televizijos šou laidų žiūrėjimui, labiau budėsime, kad nepamestume galvos – neeikvotume brangaus laiko naršydami po interneto virtualius labirintus, pasninkausime... Atsiliepsime ir į Bažnyčios kvietimą dažniau pagelbėti savo artimui: ligonį aplankyti, stokojantį sušelpti, klystantį į tiesos kelią paskatinti sugrįžti. Už seniai velykinės išpažinties nebuvusį namiškį nuoširdžiau  pasimelsime, idant prie klausyklos langelio nebebijotų prisiartinti...“

Malda už Lietuvą Vilniuje, Kaune ir Romoje

Lenkijos ir Lietuvos prezidentai Bronislawas Komorowskis bei Dalia Grybauskaitė šv. Mišiose Vilniaus Arkikatedroje Vasario 16-ąją Jono Česnavičiaus nuotrauka

Vasario 16-osios proga Vilniaus Arkikatedroje šv. Mišias aukojo arkivyskupo augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis. Kartu su Lietuvos valstybės vadovais, dalyvavo ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis. Homilijoje vyskupas Arūnas Poniškaitis be kita ko sakė: „Galime būti tikri, kad pasitikėdami Dievu ir eidami nelengvu meilės ir vilties keliu, darydami viską, ką galime pirmiausia dėl labiausiai apleistų mūsų brolių ir seserų, mes turėsime daugiau meilės ir vilties – tų esminių dalykų, kurių žmogui reikia ne mažiau nei duonos (...). Šiame tikėjimo kelyje telpa ir meilė tėvynei, ir meilė labai konkretiems jos žmonėms, visiems žmonėms. Padėkime vieni kitiems būti ištikimais prisiimtiems teisingiems įsipareigojimams šeimose, bendruomenėse, valstybės institucijose. Mūsų ištikimybė, mūsų pasitikėjimas Dievu ir vienų kitais testiprina mus, o Dievas telaimina mus ir teaugina Lietuvą.“

Vasario 16-oji: suvienijo ar suskaldė?

Vasario 16-ąją vykusi tautinio jaunimo ir kitų politinių jėgų eisena Kaune sukėlė tautiškumui priešiškų jėgų pyktį. Ne tik buvo organizuojama „įvairių žmonių“ (po tuo terminu slepiasi homoseksualiosios ir kairiosios grupuotės) eisena, bet į tautinį jaunimą pasipylė kai kurių antilietuviškų leidinių, Lietuvos kvislingų ar atskirų veikėjų įtūžis ir kaltinimai, eiseną vadinant nacionalistine ar net pronacistine. Tomis eitynėmis labiausiai pasipiktino kacai, zurofai ir panašaus plauko autoritetai. Jų „pasipiktinimą“ tiražuojanti spauda tiesiog kelia aistras – esą Lietuvoje kyla nacionalizmas ir nacizmas, kurį reikia „tramdyti“, o visuomenė yra skaldoma. Aišku, norėtųsi, kad ir eisenos organizatoriai bei dalyviai išvengtų provokacijų, burtųsi ir krikščioniškumo pagrindu. Norėtųsi sulaukti tautos vienybės, apie kurią kalba čia pateikto straipsnio autorius, tačiau ne vien tokie renginiai veda tautą į vienybę – reikalingos ir valdžios pastangos, ypač jos institucijų, atsakingų už valstybės saugumą, kurių veiksmai, deja, dažniau būna skaldytojiški.

Vardan tos Lietuvos... vienybė težydi?

Linas ŠALNA

Vasario 16-ąją eitynes Kaune organizavęs tautinis jaunimas tikėjosi suvienyti tautą. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila ieškojo vienybės pavyzdžių Sąjūdyje, 1989 m. vasario 16-ąją Kauno muzikiniame teatre paskelbtoje Sąjūdžio deklaracijoje, kurioje buvo pasisakyta už socialinį teisingumą, žmoniškumą ir demokratiją, už Lietuvos tautinių mažumų kultūrinę autonomiją Lietuvos valstybėje, už visuotinai pripažintas žmogaus ir piliečio laisves. Tačiau vienybės jaunimo renginyje ieškota veltui. Atsivertus interneto portalus ar kai kuriuos laikraščius, pamatai, kad „Kaune vyko nacionalistų sueiga“. Iš „Lietuvos ryto“ puslapių šnypščia gyvačių nuodais užnuodytas riksmas apie nacionalistų eitynes, o tam įrodyti pasitelkiami jidiš kalbos specialistai kacai ar net po 50 metų žydšaudžių tarp lietuvių beieškantys zurofai, kurie lietuviškųjų kvislingų keliami kaip lietuviškų reikalų žinovai. Jų „pasipiktinimą“ ištiražuojanti spauda tiesiog kelia aistras, esą Lietuvoje kyla nacizmas. Kadangi Valstybės saugumo departamentas (VSD) Lietuvoje ypač aktyviai ieško tik nusikaltėlių prieš Rusiją, tad nenuostabu, kad jokių pažeidimų prieš tautą ir valstybę nepastebi ir negirdi.

Mirė Dominikonų ordino Lietuvoje atkūrėjas

A†A t. Jonas Dominykas Grigaitis, OP
(1914–1939–2012)

Tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP

Vasario 14 dieną mirė dominikonų ordino Lietuvoje atkūrėjas tėvas Jonas Dominykas Grigaitis, OP.

Jonas Dominykas Grigaitis, OP, gimė 1914 m. gegužės 27 d. 1933 metais įstojo į dominikonų vienuolyną, tuo metu veikusį Raseiniuose. Amiens’e (Prancūzija) baigęs naujokyną ir 1934 m. rugsėjo 23 d. davęs laikinuosius įžadus, filosofiją studijavo Walberbergo (Vokietija) dominikonų studijų namuose. 1937 m. rugsėjo 23 d. davė amžinuosius vienuolio įžadus; teologiją studijavo garsiame dominikonų filosofijos ir teologijos institute Le Saulchoir (Belgija). 1939 m. liepos 16 d. Le Soulchoir vienuolyno bažnyčioje įšventintas kunigu. Primicijas šventė liepos 23 d. Raseiniuose. Karo metais t. Jonas Dominykas Grigaitis, OP, dėstė tikybą Raseiniuose. Sovietų valdžiai uždarius Raseinių vienuolyną, kunigišką tarnystę jis atliko iš pradžių dirbdamas Vilniaus amatų mokyklos ir Vilniaus geležinkelininkų mokyklos kapelionu, o vėliau administratoriumi, vikaru ir klebonu daugiau kaip dešimtyje parapijų. Jo kunigystės vietos buvo: Adutiškis, Vidiškiai, Reškutėnai, Paringys, Kalesninkai, Tryškiai, Gargždai, Palūšė, Naujoji Vilnia,  Rūdiškės, Šumskas, Paberžė, Smalvos, Turgeliai, Varėna, vėl Šumskas.