Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

„Tūkstantmečio Lietuvos“ autoriaus netekus

Vytas Rutkauskas

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius

Ir kai pasaulis senas man atrodys,
Pavargęs ir kūnas, ir galva,
Tavy išskobsiu paskutinį žodį –
„Tėvyne mano, Lietuva!“

                                          Antanas Ruškys

Antanas Ruškys paskutinį kartą Rietave apsilankė 2011 m. rugpjūčio 25 d.

Gloria DEO

Palaimos angelas

Šv. Petras dangaus vartų sargas

Mykolas Arkangelas

Laisvės angelas

Kunigaikščių pilių sargas

Vytis

Šventoji šeima

1924 m. kovo 3 dieną Kretingos apskrities Endriejavo valsčiaus Auksorų kaimo ūkininkų Antano ir Izabelės Ruškių šeimoje gimė penktas vaikas. Pakrikštytas Antano vardu, pagrandukas, nuo mažens garsėjo žvitrumu ir išmonėmis. Ne veltui mažąjį vijurką kaimynai praminė „Ruškio šermuonėliu“. Tačiau beprasmiškoms šėlionėms nebuvo laiko. Tėvelių, ypač motinos rūpestingumo dėka, visi vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, mokomi visa širdimi mylėti Dievą ir Tėvynę.  Į vaikų širdis buvo įdiegtas gilus supratimas, kad žodis „meilė“ be stiprios dvasios, tikėjimo, nuoširdumo, atjautos, pasiaukojimo, be darbo prakaito ir žemės druskos yra tiktai  tuščias beprasmis garsas...

Užbaigęs šešias Endriejavo mokyklos klases, Antanas tęsė mokslą Rietavo žemės ūkio mokykloje. Čia aktyviai dalyvavo saviveiklos būreliuose, sportavo, buvo paskirtas „Jaunųjų ūkininkų“ ratelio pirmininku. Antano atmintyje giliai įstrigo 1937 metų Respublikinė jaunalietuvių sporto šventė Kaune, prezidento Antano Smetonos kalba apie tautos ugdymą. Šiuo laikotarpiu jis buvo priimtas į Endriejavo šaulių kuopą, kuriai vadovavo talentingas mokytojas Domas Vaišvila. Besimokydamas Rietave Antanas toliau lavino piešimo ir medžio drožinėjimo įgūdžius.

Mokslus nutraukė sovietinė okupacija. Prasidėjo trėmimai. Į Sibirą buvo išvežti šviesiausi Endriejavo krašto žmonės – mokytojai Kazimieras Gudauskas, Domas Vaišvila, Kazimieras Sidabras, turėję didžiulę įtaką A. Ruškio asmenybės formavimuisi. Po to prasidėjo varginanti vokiečių okupacija. Su ja – naujos negandos. Antanas du kartus buvo areštuotas darbams į Vokietiją. Abu kartus pasisekė pabėgti. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1945 m. rugsėjo 14 dieną buvo areštuoti šaulių sąjungos veikėjai, partijų vadovai, mokytojai, ūkininkai. A. Ruškiui teko trauktis iš namų.

1948 metais buvo ištremtos visų trijų Antano seserų šeimos, o 1951 metais – ir seni tėvai. Teko apsispręsti: tremtis ar rezistencinė kova. A. Ruškys pasirinko partizano kelią. Po metų buvo išduotas, sunkiai sužeistas, areštuotas ir karinio tribunolo nuteistas 15 metų katorgai, kuri užsitęsė iki 18 metų. Grįžęs į Lietuvą Antanas išvydo suniokotos tėviškės vaizdą.  Auksorų kaimas buvo sunaikintas.

Prasidėjus Atgimimui, A. Ruškys aktyviai įsijungė į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, kraštotyros, tautodailės draugijų, Kauno tremtinių choro veiklą. Jo dėka į amžiną poilsį pašventintoje kapinių žemėje iš pamirštų masinių kapaviečių buvo perkelti daugelio kovos draugų, artimųjų palaikai. Ne vieno jų atminimą įamžino Antano sukurti kryžiai ir koplytstulpiai.

1997-ųjų birželį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Kauno skyriaus patalpose buvo surengta pirmoji A. Ruškio medžio drožinių paroda. Rūpintojėlius, šventųjų skulptūrėles, kunigaikščių portretus ir kitus darbus palankiai įvertino tiek visuomenė, tiek ir spauda – „Kauno tiesa“, „XXI amžius“. Nemažai išsamių straipsnių apie A. Ruškio sukurtus koplytstulpius yra parašiusi dr. Aldona Vasiliauskienė. Pasipildydama vis naujais darbais, ekspozicija pradėjo savo kelionę po Vidurio Lietuvą ir  Žemaitiją.

Per prabėgusį laikotarpį surengta dešimtys susitikimų su moksleiviais, mokytojais, kultūros puoselėtojais, studentais, plačiąja visuomene, pristatytos autentiška gyvenimo patirtimi, istorinės atminties imperatyvu persmelktos  autorinės knygos „Endriejavo žemė: kančių ir vilties istorija“, „Endriejavas, jo knygnešiai, švietėjai ir tremtiniai“, „Kai širdis pravirkt negali“ ir kitos. Įžvalgių straipsnių apie kūrybą yra pateikęs rašytojas Stanislovas Abromavičius.

Per 20 metų  A. Ruškiui pavyko įgyvendinti didįjį savo gyvenimo tikslą – medžio drožiniuose pavaizduoti  svarbiausius Lietuvos istorijos bruožus. Į vientisą panoraminį ciklą susijungė pirmųjų Lietuvos valdovų, kunigaikščių bareljefai, apibendrinti carinės priespaudos vaizdai, tautinės savimonės brendimo atspindžiai, pagrindinių tautos žadintojų XIX–XX amžių sandūroje skulptūriniai portretai. Centrinę kolekcijos dalį sudaro laisvos tarpukario Lietuvos atspindžiai: įamžinti Vasario 16-osios signatarai, kitos istorinės asmenybės, tuometiniai gimtojo sodžiaus vaizdai, artimųjų portretai. Po to – katastrofiški Stalino ir Hitlerio suokalbio padariniai: nesibaigiančios tremtys, heroiška partizanų kova, sovietmečio išgyvenimai,  nepalaužiama viltis sulaukti laisvės.

Visą panoraminę kolekciją vainikuoja naują Lietuvos Atgimimą, dvasinio prisikėlimo viltį, širdies kartėlį dėl baisių sovietinės okupacijos pasekmių („...suardytos tradicijos, nepasotinamas nomenklatūrinės valdžios godumas, veidmainystė...“), atspindintys medžio drožiniai. Kolekcijos vientisumą ir kontekstą  sutvirtina pasitikėjimas dangiška malone, kurią atspindi subtiliai išdrožinėtos  šventųjų, angelų skulptūrėlės, gintaru inkrustuoti kryželiai, altorėliai, teminiai bareljefai.

2011 metų pradžioje A. Ruškys  unikalią savo darbų kolekciją „Prakalbinti ąžuolai: Tūkstantmečio Lietuva“, kurią sudaro beveik 150 drožinių, padovanojo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui. Tų pačių metų kovą „Tūkstantmečio Lietuva“ buvo pristatyta Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Parodų galerijoje. Birželio 14 dieną kolekcija sugrįžo į Rietavą. Kokia tai buvo įsimintina diena! Muziejaus kiemelyje Rietavo bažnyčios klebonas kunigas Antanas Gutkauskas šventino ąžuolo vainikais padabintą A. Ruškio koplytstulpį „Lietuvos krikštas“. Ąžuolo vainiku buvo vainikuotas ir pats autorius. Kiek nuoširdumo, kiek sveikinimų! Ne vien iš rietaviškių pusės. Pasidžiaugti A. Ruškio dovana Žemaitijai tą dieną susirinko kaimynai, bendraminčiai iš Plungės, Varnių, Endriejavo, Kvėdarnos, Šilalės. Rietavo L. Ivinskio gimnazijos moksleiviai pristatė jaudinančią kompoziciją „Tremties paukščių sugrįžimas“. Muzikavo Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos moksleivių  kanklių ansamblis. Įkvėptai skambėjo „Lietuva, Tėvyne mūsų“...

Vardinės ekspozicijos atidarymo metu  patirti išgyvenimai A. Ruškį, matyt,  bus užlieję nauja kūrybinio įkvėpimo banga. Po šio renginio telefoninių pokalbių metu Rietavo muziejininkams jis, lyg tarp kitko, vis prasitardavo: „... na, štai, dar vieną Dievo Motinos Marijos atvaizdą užbaigiau...“;  „Jėzų Kristų su apaštalais iš ąžuolo išlaisvinau...“;  „Dar vieną angelą išdrožiau... “ . Paskutinio pokalbio metu pasidžiaugė –  „...pradėsiu Pietą – Motiną su Kristumi  ant kelių... “  Nebepradėjo! Dievo Gailestingoji Motina jį patį, tiek daug kentėjusį, tiek daug kartų jos stebuklingą globą išgyvenusį žemės sūnų, ištikimą Lietuvos patriotą priglaudė prie savo širdies amžinybėje. Sausio 30 dieną iš Raudondvario į Rietavą atskriejo lemtinga žinia – A. Ruškys mirė.

Vasario 1-osios speigams kaustant žemę atsisveikinti su šia talentinga ir tauria asmenybe, paguosti jo žmonos Eugenijos į Kauną susirinko ne tiktai gausus būrys giminaičių, bet ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių atstovai, kraštiečių delegacijos iš Endriejavo, Rietavo, kitų Lietuvos kampelių. Jo palaikai amžinam poilsiui atgulė į  Garliavos kapinių žemę.

P.S. Vasario 10 dieną A. Ruškio kolekcijos „Prakalbinti ąžuolai: Tūkstantmečio Lietuva“ paroda su giliu jos konteksto pajautimu buvo atidaryta Gargždų krašto muziejuje. Istorinės atminties puoselėjimo misija tęsiasi.

© 2012 „XXI amžius“