Atmintis
Mirė poetas, rašytojas ir vertėjas Albinas Bernotas
|
Albinas Bernotas
|
Eidamas 78-uosius metus Argirdiškės kaime (Švenčionių r.) mirė poetas, rašytojas ir vertėjas Albinas Bernotas. Lietuvos rašytojų šeima neteko tauraus kolegos, šviesios ir kuklios asmenybės, lietuvių literatūra prarado savitą, brandų, išmintingą kūrėją.
A. Bernotas gimė Urvinių kaime (Šakių r.), mokėsi
Barzdų progimnazijoje ir Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, studijavo
lietuvių kalbą ir literatūrą tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute,
jį baigęs mokytojavo Vilniuje, dirbo Moksleivio, Jaunimo gretų,
Pergalės žurnaluose, Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi bei
literatūriniu konsultantu. Nuo 1978 metų persikėlęs į Argirdiškės
kaimą Švenčionių rajone atsidėjo vien kūrybiniam rašytojo darbui.
Poetas debiutavo 1960 metais eilėraščių rinkiniu Lygumos bunda,
vėliau išleido poezijos knygas Žaibų tyla (1965), Karšti lapai
(1968), Slenkstis (1972), Paglostyk žolę (1980), Nusigręžusi
žvaigždė (1983), Į šulinį užgriūvantį (1996), eilėraščių ir trumpų
esė knygą Pigmaliono sindromas (1989), autobiografinę knygą Pro
dūmus: deimantais nusėtas (1998). 1981 metais išėjo jo poezijos
rinktinė Vėžės. A. Bernotas išvertė klasikų eilėraščių, prozos
ir pjesių. Poeto kūryba buvo įvertinta įvairiomis premijomis, 1984
metais jis tapo Poezijos pavasario laureatu. Jo eilėraščių knyga
išleista rusų kalba, kūriniai versti ir į kitas užsienio kalbas.
A. Bernoto eilėraštis remiasi konkrečiu, dažnai prozišku kaimo buities
ar gamtos vaizdu. 1999-aisiais kalbėdamas su Eltos korespondente
A. Bernotas sakė, kad ilgisi Lietuvos vienkiemio, kur žmogus buvo
labai stiprus. Rašytojas sakė, jog norėtų grįžti į gimtinę, bet
nebėra kaip. Daug metų A. Bernotas nuolat gyveno Aukštaitijoje,
ant Lakajos upės kranto.
Šakių rajone gimusiam šviesuoliui atminti vasario
15 dienos popietę Šakių Viešojoje bibliotekoje buvo surengta atminimo
valanda. Joje prisiminimais dalijosi šio krašto literatai, pedagogai,
asmeniškai pažinoję prieš kelias dienas mirusį A. Bernotą.
Kraštiečiai A. Bernotą mena kaip kuklų, užsidariusį,
Aukštaitijos miškuose gyvenusį ir kūrybai atsidavusį žmogų. Visą
savo gyvenimą jis dirbo ramiai, kryptingai, rašė, vertė. Poeto kūryba
išversta į kitas kalbas. Pasak Linos Eringienės, A. Bernotas savo
kūryboje niekuomet nepamiršo Suvalkijos, Zanavykijos, į kur jis
visada norėjo sugrįžti.
Mokytoja Onutė Jasinskienė įsitikinusi, jog mūsų
krašto jaunimas turi žinoti, kad turi tokias brangenybes, kaip rašytojai
A. Bernotas ir Vytautas Rimkevičius. "Aš įsivaizduoju, jeigu
šiandien literatūros mokytojai mokyklose būtų norėję tylos minute
pagerbti mūsų išėjusį poetą, tai ne vieno mokinio akys būtų išverstos:
o kas jis toks? Jeigu žmogus nesivelia į skandalus, jeigu jis gyvena
tyliai, paprastai, jo tarsi ir nėra", - pastebėjo mokytoja
O. Jasinskienė. Ji apgailestavo, kad šiandien kūrėjui, menininkui
skiriama labai mažai dėmesio. Mokytoja išreiškė viltį, kad mūsų
krašto kūrėjų pagerbimas galėtų tapti gražia bibliotekos tradicija.
Prisiminimais apie A. Bernotą dalijosi ir poetė
Janina Marcinkevičienė bei lietuvių kalbos mokytoja Danutė Bulotienė.
Pastaroji A. Bernotą mokė mokykloje ir jį prisimena kaip labai paklusnų
ir lietuvių literatūrą mėgusį moksleivį. "A. Bernotas visada
buvo mokyklos pasididžiavimas. Mokykloje prasidėjo jo pirmieji poezijos
bandymai. Tiesa, jis rašydavo apie žemdirbio buitį, kuri jam labiausiai
ir buvo pažįstama. Jau tada buvo aišku, kad jis kada nors išaugs
didžiu poetu", - šviesiais prisiminimais apie poetą dalijosi
mokytoja. Pasak D. Bulotienės, A. Bernotas dažnai lankydavosi Griškabūdyje
ir jo prisiminimai apie šio miestelio mokyklą visada buvo šilti,
nuoširdūs, draugiški.
Poetas palaidotas vasario 15 dieną Antakalnio kapinėse.
© 2012 XXI amžius
|