|
Įžvalgumo neturintis patriotizmas nevertingas
Gintaras Visockas
Pirmiausia norėčiau priminti, kas gi nutiko praėjusių metų gruodžio 19-ąją Minsko centre. Tądien kelios jaunos feministės iš tarptautinės organizacijos Femen prie pat Baltarusijos KGB būstinės surengė originalią akciją. Jaunutės merginos nepabūgo atvykti prie KGB pastato, iki pusės nusirengti bei iškelti keletą politinio pobūdžio plakatų, pavyzdžiui, reikalauti laisvės Baltarusijos politiniams kaliniams.
Merginų akcija prie KGB rūmų Baltarusijos sostinės centre įžūlus spjūvis tiek Baltarusijos saugumiečiams, tiek ir Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai. Beginklės merginos buvo nugabentos į mišką ir ten žiauriai sumuštos. Mušė jas greičiausiai tam, kad į baltarusiškų džeimsų bondų nemalonę patekusios kitą sykį bijotų net prisiartinti prie KGB pastato.
Vaizdžiai tariant, Baltarusijos KGB pasielgė ne tiek patriotiškai, kiek idiotiškai. Jei man rūpėtų Baltarusijos KGB geras vardas, jų veiksmuose neįžvelgčiau nė kruopelės išminties bei gebėjimo numatyti bent keletą ėjimų į priekį. Jei iki šiol Baltarusijos KGB buvo kaltinama žiaurių represijų organizavimu, grubiais žmogaus teisių pažeidimais, net politinių žmogžudysčių rengimu, tai dabar kaltinimų sąrašas papildytas nauju priekaištu. Suprask, Baltarusijos džeimsai bondai kovoja net ir su taikiai protestuojančiomis merginomis. Sutikite, bet kokiam vyrui toks priekaištas tarsi smūgis žemiau juostos.
Baltarusijos KGB vadovybė tąsyk būtų žymiai daugiau išlošusi, jei į darbą būtų paleidusi ne kumščius. KGB įvaizdžio reikalais besirūpinantiems baltarusiams derėjo akivaizdžiai konfliktų beieškančias merginas mandagiai pakviesti į svečius ir tiesiog pavaišinti karšta arbata. O gurkšnojant arbatą (juk žiema, o merginos protestavo pusnuogės) buvo galima padiskutuoti ir apie politiką, tačiau nenaudojant nei smurto, nei patyčių. Taip pat feministėms vertėjo padovanoti kepurių, rašiklių ar ženkliukų su Baltarusijos KGB atributika. Galbūt net reikėjo parodyti vieną kitą neva slaptą kabinetą. Taigi improvizuota ekskursija po KGB rūmus tikrai nepakenktų. Po to merginas buvo galima nugabenti ir į stotį. Pakeliui džentelmeniškai, jokiu būdu nekeliant tono, pabrėžti, jog merginų protesto akcija nutraukiama ne dėl to, kad jie, Baltarusijos saugumiečiai, bijotų kelių jaunučių merginų. Piketas nutraukiamas tik dėl to, kad už lango žiema, taigi jos rizikuoja susirgti. Netradiciškai pasielgdami Baltarusijos saugumiečiai būtų laimėję žymiai daugiau nei praradę. Bent jau žurnalistai neturėtų preteksto iš baltarusių saugumiečių ironiškai šaipytis, esą šie išties kieti vyrukai sugeba įveikti net keletą pusnuogių feminisčių.
Šias savo pastabas skelbiu ne dėl to, kad turėčiau draugiškų simpatijų kaimyninės šalies saugumiečiams. Šią istoriją papasakojau vien tam, kad galėčiau lyginti ir gretinti. Lietuvos patriotinės, tautinės organizacijos, man regis, kai kada elgiasi labai panašiai kaip tie Baltarusijos KGB agentai, persekiodami merginas. Vaizdžiai tariant, ten, kur reikėtų mandagumo, diplomatiškumo, mes griebiame savo oponentus už atlapų. O ten, kur išties verta pakelti toną ir trenkti kumščiu į stalą, traukiamės į šoną. Pavyzdžiui, vis kuriame, vis organizuojame, vis buriame naujas patriotinio, tautinio sukirpimo organizacijas. Bet jos tuščiavidurės. Atvirai kalbant, jau pradedu painiotis patriotinių, tautinių organizacijų džiunglėse: čia jaunieji, čia senieji, čia sąjunga, čia partija, čia kažkokia asociacija... Kuo jos skiriasi, kuo panašios, sunku susigaudyti. Kokie jų darbo rezultatai, keblu pasakyti.
Artėjant rinkimams vis dažniau esu kviečiamas į spaudos konferencijas, kuriose pompastiškai kalbama apie patriotinių organizacijų ketinimus jungtis, vienytis. Tačiau vis tiek nepajėgiame nei susivienyti, nei susijungti. Apmaudu, liūdna, graudu. Tose konferencijose neišgirstu nieko naujo. Neišgirstu net svarbiausio kaip bus siekiama vienybės ir susiklausymo? Pareiškimuose, deklaracijose, atmintinėse vien lozungai, primenantys sovietinių laikų šūkius apie komunizmo pranašumus bei pergales. Štai kad ir paskutiniosios Vasario 16-osios atgarsiai. Mes džiaugiamės, kad jaunimo, mininčio šią datą, jau šiek tiek daugiau nei susirinkdavo prieš keletą metų. Esą Vasario 16-osios svarbą suvokiančių jaunuolių gausėja ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Be abejo, tokia žinia, jei ji tikrai tiksli, teikia vilties. Bet jeigu tik džiūgausime pasiekę kuklių, vos pastebimų rezultatų, nieko nelaimėsime. Tikrieji pasiekimai ir pergalės išryškėja tik tuomet, kai lyginame, kai gretiname. Palyginkime Vasario 16-osios minėjimą kad ir su stintų švente Palangoje, ir pamatysime, jog mūsų optimizmas turėtų būti labai kuklus.
Neatmetu galimybės, jog galbūt tai ir sunkiai palyginami reiškiniai. Tačiau prisiminkime, kaip buvo rašoma apie stintų šventę pajūryje: Šviežios agurkais kvepiančios žuvies bei žvejiškų atrakcijų išsiilgę pramogautojai į Palangą plūsti pradėjo dar penktadienį, o vietas viešbučiuose rezervuoti pradėjo iškart po Naujųjų metų renginių. Šiandien įvažiuoti į Palangą buvo sudėtinga, dar neprasidėjus šventei, automobilių eilės nusidriekė iki kurorto likus ne vienam kilometrui, tad vairuotojai bei jų keleiviai, susigundę Palangos siūlomomis žiemiškomis pramogomis bei agurkais kvepiančia stinta, buvo priversti gerokai apsišarvuoti kantrybe. Ši citata iš vtv.lt portale pasirodžiusios publikacijos Palangos stintos šventėje rekordinis svečių antplūdis. Vasario 16-oji tokiu svečių antplūdžiu pasigirti kol kas negali nei Vilniaus Gedimino prospektas, nei Kauno Laisvės alėja. Jei norime pajudėti iš mirties taško, tokius reiškinius taip pat privalome analizuoti. Tačiau kai kurie aršūs patriotai, kuriems labai tiktų primityviųjų vardas, būtinai ims įtarinėti, esą tokiais skaudžiais palyginimais svaidosi būtinai vien Lietuvos priešai.
O juk čia būtų galima prisiminti ir Lietuvos ryto internetiniame portale pasirodžiusią Nerijaus Povilaičio publikaciją. Vasario 16-osios proga išplatintoje dovanėlėje reiškiami priekaištai Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos surengtoms patriotinėms eitynėms Kauno mieste. Esą nacionalistų eitynės Vasario 16-ąją Kaune visos Lietuvos gėda. Publikacijos autorius remiasi žydų tautybės filologijos profesoriaus D. Katzo, stebėjusio šias eitynes, nuomone. Kas tai matė, šio pono priekaištai atrodo iš tiesų laužti iš piršto. Tačiau profesoriaus priekaištai atsidūrė būtent didelę įtaką ir populiarumą turinčiame leidinyje. O kokiuose leidiniuose atsidūrė Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pranešimas, neigiantis pono D. Katzo pastebėjimus?
Be abejo, nesu naivus, kad manyčiau, esą Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pranešimai visur sutinkami išskėstomis rankomis. Tačiau stebina aplinkybė, jog kai kurie tautininkai, taip pat ir jaunimo organizacijos, labai mėgsta virti savo sultyse. Jei jau kuria leidinį, jei jau priskiria jį tautiniam, patriotiniam žanrui, žinok, ten nieko nerasi, išskyrus vasario 16-osios, kovo 11-osios ar partizanų kovų aprašymus. O ten, kur vos kelios temos, ir tiražai, ir įtaka menkutė.
Mūsų oponentai elgiasi kur kas išmintingiau. Jie nepuola steigti savų siauro pobūdžio leidinėlių. Jie suvokia, kad tokių leidinių lietuviai neskaitys, kad tokie laikraščiai neturės nei didelio tiražo, nei didelės įtakos. Jie savo nuostatas pirmiausiai demonstruoja tuose leidiniuose, kur daug pačių įvairiausių temų pradedant kultūra ir baigiant seksualiniais santykiais. Jie ieško laikraščių, internetinių portalų, kuriuose bent dėl akių skelbiamos pačios įvairiausios, net kardinaliai priešingos nuomonės. Šitaip elgdamiesi mūsų oponentai pasiekia svarbiausią tikslą apie jų idėjas sužino užtektinai platus skaitytojų ratas, ne vien saviškiai. Mums kol kas informacinių, propagandinių karų būdai, priemonės ir taisyklės vis dar neįkandamos, nesuvokiamos.
Sėdėdamas tautinių, patriotinių jėgų organizuojamose konferencijose, beje, dažniausiai vykstančiose pustuštėse salėse, visuomet prisimenu vieną iškalbingą atvejį iš Izraelio slaptųjų tarnybų istorijos. Tikriausiai esame girdėję, kaip Izraelio slaptosios tarnybos sumedžiojo Argentinoje bei Brazilijoje besislapsčiusį savo mirtiną priešą nacistinį nusikaltėlį Adolfą Eichmaną. Bent akimirką susimąstykime, kaip žydų vietoj greičiausiai būtume pasielgę mes, lietuviai? Izraelio patriotai pirmiausia sugavo A. Eichmaną ir tik po to, kai nacistų nusikaltėlis atsidūrė jų rankose, prabilo apie savo pergalę. Oficialusis Tel Avivas apie sėkmingąją, ne vienerius metus trukusią operaciją prabilo tik tada, kai ponas A. Eichmanas neturėjo nė menkiausios galimybės pasprukti.
Mes, įtariu, pirmiausiai pasielgtume priešingai. Pavyzdžiui, surengtume spaudos konferenciją, kurioje išdidžiai praneštume, kokių rezultatų siekiame. Po to oficialiai atakuotume savo Vyriausybę, girdi, premjeras privalo skirti lėšų mūsų tikrai valstybiniam, tikrai patriotiniam sumanymui įgyvendinti. Paskui rengtume naują spaudos konferenciją, piktindamiesi, kodėl valstybinės institucijos neskiria lėšų. Paskui reikštume viešus protestus brazilams ar argentiniečiams, nesuprantantiems teisėtų lietuvių tautos lūkesčių. Paskui pradėtume viešas muštynes, kas yra pats vyriausias šios operacijos vadas... Galiausiai imtume bejėgiškai skėsčioti rankomis, esą kalti ne mes, kvailai ir primityviai organizavę medžioklę, bet tie, kurie nuo mūsų per daug sumaniai slapstosi arba per daug įžūliai mūsų gretose rengia slaptas diversijas...
O juk informacinių, propagandinių karų taisyklės nėra labai sudėtingos. Jas galima perprasti. Tik keista, kad vis dar nenorime jų įsisąmoninti.
© 2012 XXI amžius
|