|
Jonas Basanavičius lietuvių tautos patriarchas
Vilmantas Krikštaponis
(Tęsinys. Pradžia nr. 7,
8)
Į Vilnių 1917 metais susirinko 214 atstovų iš visos Lietuvos. Konferencijos garbės pirmininku išrinktas J. Basanavičius. Po karštų diskusijų buvo priimti nutarimai sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis. Konferencijoje priimtoje rezoliucijoje sakoma: Liuosam Lietuvos plėtojimuisi reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausomą, demokratiškai sutvarkytą valstybę, etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis.
Kad tai būtų galima įgyvendinti, 1917 m. rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu išrinkta 20-ties asmenų Krašto Taryba (vėliau pavadinta Lietuvos Taryba, o 1918 m. liepą Lietuvos Valstybės Taryba). Į jos sudėtį įėjo J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis, St. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, Vl. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis ir J. Vileišis. Tad Krašto Tarybos atstovams anuomet teko vesti derybas su okupacine valdžia ir įdėti daug pastangų, kad minėtos konferencijos nutarimai būtų įgyvendinti.
Lietuvos ateitį anuomet aptarinėjo įvairūs gyventojų sluoksniai. Vieni norėjo visiškos nepriklausomybės. Kiti nepriklausomybės siekė monarchijos pavidalu. Į dar iki šiol kai kurių vertintojų išsakomus priekaištus dėl Krašto Tarybos veiklos, būtų galima atsakyti ir paties J. Basanavičiaus žodžiais: Šiandien vienų kitų gudruolių neretai prikaišiojama Tarybai Uracho Lietuvos karalium išrinkimą, bet jei jie būtų buvę tuo metu priversti žaisti Tarybos narių rolę su okupantų valdžia, be abejo, ir jie būtų tuo pat ėję keliu, nes kitokio būdo su vokiečių imperializmu grumtis ir norint Lietuvą nuo Vokietijos aneksijos apsaugoti nebuvo ir būti negalėjo, kaip atskirą sau valdovą išsirinkus.
Lietuvos nepriklausomybę deklaruoti atėjo laikas tada, kai 1917 m. gruodžio 2 d. Vokietija su Sovietų Rusija pasirašė paliaubas ir Lietuvos Brastoje pradėjo vesti taikos derybas. Tačiau Krašto Taryba dar negalėjo laisvai veikti, nes vokiečių okupacinė valdžia dar buvo pajėgi laikytis ir kontroliuoti okupuotas teritorijas. Tokiomis aplinkybėmis buvo priimta 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija, kurios pirmasis straipsnis skelbė: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.
Viskas būtų buvę gerai, tačiau Krašto tarybai okupacinės valdžios primestas antrasis straipsnis skelbė: Lietuvos Taryba pasisako už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe: ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais. Taigi, neturint kitos išeities, šią deklaraciją anuomet pasirašė visi Krašto Tarybos nariai, tikėdamiesi, jog, pasikeitus karo eigai, atsiras galimybė ją pakeisti.
Viltys pasiteisino. Padėtis sparčiai keitėsi. Jau 1918 m. sausį Lietuvos Taryboje kilo aštrūs ginčai dėl tolimesnės taktikos, siekiant nepriklausomybės. Dešinieji jos atstovai su A. Smetona priešakyje, bijodami Vokietijos pergalių Rytuose, buvo linkę neskubėti, nes, anot jų, radikalesni žingsniai galėjo pakenkti ir pačiai nepriklausomybės atkūrimo galimybei. Tačiau kiek kitaip laikėsi kairieji atstovai. Lietuvos tarybą 1918 m. sausio 28 dieną paliko M. Biržiška, St. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis. Per derybas su jais buvo susitarta, kad jie sugrįš tik tada, jei pastaroji priims jų parengtą nepriklausomybės deklaracijos projektą. Tad daugumai Lietuvos Tarybos narių nubalsavus už šį dokumentą, iki tol Lietuvos Tarybai pirmininkavęs A. Smetona atsistatydino. Kitų Tarybos narių prašomas, pirmininkavimą perėmė J. Basanavičius.
Išaušo Lietuvos istorijai lemtinga 1918 m. vasario 16-oji diena. Visi Lietuvos tarybos nariai susirinko pas J. Basanavičių Lietuvių mokslo draugijos patalpose. Tačiau dėl nepalankių darbui sąlygų (neapšildomų patalpų V. K.) Taryba nutarė persikelti į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto patalpas. Posėdis prasidėjo 11 valandą. Jam pirmininkavęs J. Basanavičius perskaitė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jame sakoma:
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 1823 d. 1917 metais skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Šiam dokumentui buvo pritarta, ir po J. Basanavičiaus jį pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai. Tik daugumai Tarybos narių anuomet kilo klausimas, kaip priimtą dokumentą reikės įteisinti. Tą dieną politinė situacija dar buvo miglota. Niekas nebuvo tikras dėl ateities. Tikėtasi ir okupacinės valdžios represijų. Tačiau žinia apie minėtą Lietuvos Tarybos žingsnį pasklido po Lietuvą ir plačiai už jos ribų.
1918 m. kovo 23 dieną Lietuvos tarybos delegacija nuvyko į Berlyną ir Vokietijos kancleriui P. Hindenburgui įteikė Lietuvos nepriklausomybę deklaruojantį aktą. Minėtoji delegacija tą pačią dieną turėjo sutikti su Vokietijos imperatoriaus pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktu, kuriame buvo reikalaujama sudaryti konvencijas, susiejančias Lietuvą amžinais ryšiais su Vokietija. Tai buvo šiokia tokia pergalė. Prasidėjus Antantės armijų puolimui ir Vokietijai kapituliavus, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos konstituciją, kuria buvo visiškai išsižadėta priklausomybės nuo Vokietijos ir būsimos santvarkos klausimą pavesta spręsti visų Lietuvos gyventojų išrinktam Steigiamajam seimui.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, J. Basanavičius, priešingai nei 1990-ųjų kovo 11-osios akto signatarai, iš politinio gyvenimo pasitraukė ir grįžo prie mokslinio darbo. Ypač sunkiai J. Basanavičius išgyveno svetimųjų kariuomenių įsiveržimus į Lietuvą, kai svetimos mūsų tautai ir nepriklausomybei valstybės jų pagalba stengėsi pražudyti ką tik gimusią Lietuvos valstybę. O ir Vilnius anuomet ėjo iš rankų į rankas. Pirmieji Lietuvai laisvę nešė bolševiko V. Mickevičiaus-Kapsuko vedami raudonarmiečiai, 1919 m. sausio 5 dieną be jokio mūšio paėmę Vilnių.
Vilniuje prasidėjo naujas ir sunkus gyvenimas, virtęs badmečiu. Tačiau ir tada J. Basanavičius dirbo mokslinį darbą. Jis švietimo komisaro M. Biržiškos buvo paskirtas Istorijos muziejaus direktoriumi. Savo darbą jis taip aprašo: ...aš iš švietimo komisaro pareikalavau paskirti muziejaus asistentą-pagalbininką ir, kaipo tokį, perstačiau d-rą Vl. Nagevičių, o sekretorium Aldoną Čarneckaitę.
Nereikėtų pamiršti, jog Vilniuje, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, šeimininkaujant bolševikams, vyko nežabotas teroras. Nujausdami, kad Vilnių reikės palikti, jie grobė ir gabeno į Rusijos gilumą viską, ką tik pajėgė išvežti. O kai lenkai bolševikus iš Vilniaus išvijo, tai šie nieko daugiau nebespėjo išsivežti, viską, paliko Dievo valiai. Liko ir pradėtas steigti muziejus, ir iki bolševikų įsiveržimo pradėtas atkurti universitetas.
Grįžus į Vilnių lietuviškoms įstaigoms, J. Basanavičius ir toliau rūpinosi muziejumi bei universitetu. Jis taip pat aktyviai tebedalyvavo Lietuvių mokslo draugijos ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame gyvenime, džiaugdamasis išsvajota laisve. Bet neilgai...
1920 m. spalio 9 dieną Vilniuje vėl pasirodė legionieriai. Kaip daugelis Vilnijos lietuvių, taip ir J. Basanavičius patyrė skaudžią netektį. Išgyvendamas šią lietuvių tautos tragediją, jis rašė: ...Vilniuje lietuvių buvimo laikas yra lyg gražus sapnas pragaišęs.
Sunku žodžiais apsakyti tą dvasinį skausmą, kurį anuomet, gyvenant Vilniuje, J. Basanavičiui sukėlė lenkų priespauda. Kas jau kas, o J. Basanavičius, būdamas septyniasdešimties metų senelis, savo visą amžių dirbęs lietuvių tautai, susilaukė to, ko niekada nesitikėjo susilaukti. Norėdamas iš lenkų valdžios gauti kokį nors leidimą, jis turėdavo ištisas dienas stovėti ilgose eilėse ir būti minios stumdomas. Apie visa tai, ką Vilniuje anuomet savo akimis matė, J. Basanavičius rašo: Spalių 1 d. pavakare apie 5 val. buvau nuėjęs prie lietuvių gimnazijos, Jurgio prospekte Nr. 38, kurią buvo apstojus lenkų policija, neįsileisdama mokinių ir mokytojų, nes nuo šios dienos lenkų valdžia atėmė ją iš lietuvių, juos iš gimnazijos išvarydama. Tūlam laikui praėjus ir lietuvių mokiniams užgiedojus Lietuva tėvyne mūsų, aplink susitelkę lenkai ėmė švilpti, mokinius mušti ir juos vaikyti; vienus kitus prospektu nusivyta katedros linkui; ne tik susirinkusi publika, tarp jų daug universiteto studentų ir gimnazijos mokinių, mūsiškius daužė, bet ir patys milicijantai mušime dalyvavo; vienus kitus ypač mergaites net sukruvinta; keli gimnazijos mokytojai areštuota. Spalių 4 d. lenkų policijos uždaryta Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, 5 ir 6 d. iš Didž. prieglaudos prie Subačiaus gatvės Nr. 16 lenkų policija išvarė Lietuvių Draugijos Komiteto globiamuosius vaikus palikdama juos ant gatvės. Šitie visi žiaurūs nuotykiai taip suerzino man nervus, kad aš kelių dienų tarpe negalėjau nieko veikti.
Vis dėlto, nors ir kęsdamas Vilniuje lenkų valdžios vykdomus lietuvių persekiojimus, J. Basanavičius ir toliau pasiliko gyventi šiame mieste.
Teko J. Basanavičiui lankytis ir nepriklausomoje Lietuvoje: dalyvavo 1922 m. rugpjūčio 1 dienos Lietuvos Steigiamojo seimo atidarymo iškilmėse. Tuo metu jis lankėsi ir savo gimtuosiuose Ožkabaliuose. Jam teko dalyvauti Lietuvių mokslo draugijos Kauno skyriaus valdybos, archeologijos komisijos posėdžiuose bei Tautos pažangos partijos susirinkime. Tačiau J. Basanavičius vis skubėdavo Vilniun, kur jo laukė nebaigti darbai. Materialinį J. Basanavičiaus aprūpinimą išsprendė dar Lietuvos Steigiamasis seimas, paskyręs jam 2000 auksinių mėnesinę pensiją.
Besitęsiančių kratų ir nuolatinių lenkų valdžios persekiojimų nuvargintas, J. Basanavičius 1924 metais trumpam ir vėl buvo atvykęs į nepriklausomą Lietuvą. Gydėsi jis Palangoje bei Kauno karo ligoninėje. Tačiau jo sveikata pastebimai ėjo silpnyn, tačiau nuo mokslinio ir visuomeninio darbo neatsitraukė.
1927 m. vasario pradžioje, dirbdamas Lietuvių mokslo draugijos bibliotekoje, J. Basanavičius staiga pasijuto blogai ir nukrito nuo kopėčių. O vasario 7 dieną nuėjo į Lietuvių sanitarinės pagalbos polikliniką, iš kur nedelsiant buvo išsiųstas į ligoninę. Kai lietuviai šventė savo valstybės nepriklausomybės dieną vasario 16-ąją, prasidėjus plaučių uždegimui, J. Basanavičius mirė. Laidotuves ėmėsi rengti Lietuvių mokslo draugija. Gedulingos pamaldos vyko Vilniaus Katedroje. Atsisveikinti su didžiuoju lietuvių patriarchu rinkosi ne tik vilniečiai. Atvykti į J. Basanavičiaus laidotuves suskubo ir iš nepriklausomos Lietuvos 12 žmonių delegacija, kad visos tautos vardu palydėtų į paskutinę kelionę jos Nepriklausomybės skelbėją.
1927 m. vasario 18 dieną J. Basanavičiaus kūnas buvo balzamuotas ir paguldytas į metalinį karstą, o šis į ąžuolinį. Vasario 20 dieną gedulinga karieta, pakinkyta ketvertu juodų arklių bei skambant bažnyčios varpams, J. Basanavičiaus palaikai buvo atvežti į Katedrą. Kitą dieną, dalyvaujant daugybei vilniečių bei svečių, vyko šv. Mišios, kurias aukojo buvęs velionio politinis priešas, Vilniaus vyskupas R. Jalbžikovskis. Pamokslą lietuvių ir lenkų kalbomis pasakė kun. P. Kraujelis. Po to didžiulė eisena iš Katedros patraukė į Rasų kapines. Atiduodant velioniui paskutinę pagarbą, prie kapo kalbėjo Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto pirmininkas D. Alseika, Kauno universiteto rektorius prof. M. Biržiška, Lenkijos senatorius B. Kryžanovskis, poetas K. Sakalauskas-Vanagėlis, Lietuvos universiteto studentų korporacijos Neo-Lituania atstovas J. Čiburas, baltarusių atstovas kun. A. Stankievičius, lenkų atstovas L. Abramovičius, žydų M. Reizinas, Lietuvos krikščioniškos visuomenės vardu K. Jokantas, Vilniaus skautų atstovas Pr. Žižmaras, kun. K. Čibiras, Vilniaus universiteto lietuvių studentų atstovas R. Mackevičius. Paskutinis kalbėjo kun. J. Tumas-Vaižgantas. Kalboms pasibaigus, minia lietuviškai sugiedojo Viešpaties Angelą ir tautos Himną.
Po laidotuvių, tos pačios dienos vakare, Apolo salėje įvyko iškilmingas velionio paminėjimas. Čia dalyvavo D. Alseika, M. Biržiška, A. Janulaitis, J. Tumas-Vaižgantas, J. Vileišis, Z. Žemaitis ir kiti iškilūs asmenys. J. Basanavičiaus vaidmenį lietuvių tautos istorijoje apibūdino J. Tumas-Vaižgantas, pabrėždamas, kad velionis visur ir visada mokėdavęs išlaikyti savo didybę. Čia taip pat buvo perskaityti laiškai ir telegramos, kurias iš įvairiausių vietovių Lietuvių mokslo draugijai atsiuntė J. Basanavičių pažinoję žmonės.
Baigiant šį ilgą pasakojimą norisi pritarti prie J. Basanavičiaus kapo duobės jo laidotuvių dieną D. Alseikos pasakytiems žodžiams: Mes turime sekti jo mums duotu pavyzdžiu. Jis paliko mums didelį mokslo turtą. Mes privalome apsišarvuoti mokslu ir aukštai iškėlę civilizacijos švyturius eiti į (...) liaudį... Prie šios mūsų mirusio Patriarcho atviros duobės mes turime pasižadėti, turime prisiekti, kad mes, užmiršę savo asmeninius materialius reikalus, asmeninius ir partinius kivirčus, sekdami mūsų tėvo a. a. J. Basanavičiaus pavyzdžiu, mūsų tautos ir tėvynės reikalus statysime aukščiau viso. Mirusiojo galinga dvasia tegul šviečia mums kelią į kultūringą, laisvą ateitį. Ar šie žodžiai mums šiandien nuo svetimybių atšalusioje tautoje nėra aktualūs?
© 2012 XXI amžius
|