Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Balsas Gavėniai iš Šventosios Žemės

Mindaugas BUIKA

Stačiatikių vienuolynas Karantalo kalne (prie Jericho), kur Jėzus 40 dienų pasninkavo ir buvo gundomas

Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Fuadas Tualis

Sekimas Jėzaus pavyzdžiu

Svarbiu liturginiu Gavėnios laikotarpiu, kada pasaulio krikščionių mintys taip pat maldingai krypsta į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo, kančios, mirties ir prisikėlimo vietas, bendrai vadinamas Šventosios Žemės vardu, verta susipažinti su Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho Fuado Tualio pastoraciniu laišku, skirtu šiemetinei Gavėniai, kuriame jis aptaria esminį personalinį ir socialinį pasirengimo Velykoms elementą – pasninką. Laiške, prasmingai pavadintame „Atgaila dėl (Dievo) Karalystės ir taikos“, primenama, kad pasninku paremta dvasinė Gavėnios kelionė yra sekimas pavyzdžiu paties Jėzaus, kuris, prieš atpirkdamas žmoniją, ištikimai 40 dienų ir naktų pasninkavo, nors to Jam ir nereikėjo, nes Viešpats buvo be nuodėmės.

Mums atgaila, pasninkas ir išmaldos davimas – susitaikymas su Dievu ir karitatyviniai darbai artimui – yra reikalingi, kaip atsiteisimas už padarytas nuodėmes. Jėzui to nereikėjo, bet Jis norėjo visu kuo būti panašus į savo brolius ir seseris, duoti pavyzdį visiems žmonėms, kaip tai padarė savuoju krikštu Jordano upėje, kojų plovimu apaštalams per Paskutinę vakarienę ir kitokia tarnyste. Pagaliau Išganytojas iškėlė ir „sekimo pavyzdžiu“ principo svarbą, nes juk Jis pats pasninkaudamas sekė pavyzdžiu Mozės, kuris 40 dienų pasninkavo prieš lentelių su Dievo įsakymais priėmimą, bei pavyzdžiu pranašo Elijo, kuris tiek pat laiko pasninkavo prieš susitikdamas su Viešpačiu prie Horebo kalno. „Per Viešpaties atsimainymą ant Taboro kalno būtent šios dvi svarbiosios biblijinės figūros – Mozė ir Elijas, – kurios patyrė keturiasdešimties dienų pasninko išbandymus, pasirodo šalia Mesijo visoje garbėje, pastebi savo laiške patriarchas F. Tualis.

Jis pabrėžia, kad senoji Jeruzalės Bažnyčia, teisėtai saugodama ir liudydama Išganymo istoriją bei jos geografiją ir topografiją, gali nurodyti ir Jėzaus pasninkavimo vietą Palestinos dykumoje. Tai Karantalo (arabiškai Quruntul) kalnas, esantis už kelių kilometrų į pietvakarius nuo Jericho miesto 350 metrų aukščio virš jūros lygio.

Kalnų olą, kurioje Jėzus buvo gundomas pasninko metu, atrado šv. Elena 326 metais piligrimystės į Šventąją Žemę metu. Nuo VI amžiaus joje buvo įsikūrę vienuoliai atsiskyrėliai, savo bendruomenę pavadinę „40 dienų brolija“. Vėliau ši vietovė, iš kurios atsiveria vaizdas į Jordano slėnį, priklausė Šventojo Kapo bazilikos Jeruzalėje lotynų kanauninkams ir dabar lankoma maldininkų iš viso pasaulio.

Pasninkavimo dvasiniai tikslai

Pastoraciniame laiške, apžvelgdamas Gavėnios pasninko, kaip „prevencinės“ ir atsilyginančios priemonės įvairius bruožus, patriarchas F. Tualis remiasi Šventojo Tėvo pastarųjų kelių metų kreipimosi Gavėnios metui mokymu, kuriame sekant Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tradicija, nurodoma, kad pasninkas ir kitoks apsiribojimas padeda išvengti nuodėmės, įskaitant „meilę“ pinigams, ir visko, kas gali skatinti ją. Kita vertus, visada prisiminta Šventojo Rašto nuoroda, kad mes esame ne žemiškųjų gėrybių savininkai, bet tik rūpestingi prižiūrėtojai bei teisingi skirstytojai, todėl santykyje su materialinėmis gėrybėmis prioritetas turi būti teikiamas pagalbai artimui, kaip tiesioginei Dievo meilės raiškai. Jėzaus mylimiausias apaštalas šv. Jonas su visu griežtumu primena: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17).

Šventosios Žemės katalikų ganytojas primena popiežiaus Benedikto XVI šiemetinio laiško Gavėnios metui prasmingą temą „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10, 24) ir jame akcentuoja nuorodą, kad jau pati narystė Katalikų Bažnyčioje gali ir turi būti reiškiama „konkrečiu rūpinimusi vargingiausiais“. Evangelijose taip pat aiškiai nurodomas diskretiškas tokios veiklos būdas, vengiant kažkokios pretenzijos į veidmainišką pasirodymą ar populiarumo siekį, jog kiti matytų, kad „esu pats geriausias“. Panašiai yra ir su pasninkavimu: nereikia demonstruoti savo „kentėjimo“ paniurusiu veidu, moko Jėzus (pl. Mt 6, 16), nes kiekvienu atveju toks išsišokėlis „jau atsiėmė savo užmokestį“. Žinoma, pastebi patriarchas F. Tualis, šie patarimai neprieštarauja viešam ir bendruomeniškam tokios praktikos pobūdžiui Bažnyčioje, bet jais labiau siekiama užkirsti kelią galimam individualiam nenuoširdumui, kokie buvo fariziejai, Evangelijoje žinomi savuoju dviveidiškumu.

Pastoraciniame laiške, aptardamas Gavėnios pasninko ir atgailos dvasinius siekius, kurių svarbiausias yra „sugrįžimas“ pas Viešpatį, tai yra atsivertimas, Jeruzalės patriarchas kviečia ypač tomis 40 dienų medituoti Kryžiaus slėpinį, kad mes atitinkamai nusiteiktume Velykų šventajam Tridieniui. Taip pat svarbu stiprinti pasitikėjimą Šventosios Dvasios veikimu ir kad Ji mus perkeis, „kaip perkeitė Saulių Tarsietį (apaštalą šv. Paulių) kelyje į Damaską“. Gavėnios metu taip pat reikia apsispręsti klusniam Dievo valios priėmimui į savo gyvenimą, kad galėtume išsilaisvinti iš egoizmo, godumo, taip „atveriant savo širdis Kristaus ir artimo meilei, ypač vargingiesiems ir paniekintiems“. Iš tikrųjų „Gavėnia, kaip mums primena Šventasis Tėvas, yra tarsi Apvaizdos duotas laikas – simboliškai tai nuoroda į keturiasdešimties metų žydų tautos klajones dykumoje – pripažinti mūsų trapumą ir priimti „susitaikinimą, kad vėl susitelktume į Kristų“, – rašo patriarchas F. Tualis.

Visuomeninių klausimų apmąstymas

Susitaikinimo šviesoje Gavėnioje galima dar kartą pamąstyti apie ekumenizmo siekius krikščionių vienybei atstatyti. Juk kaip tik „širdies perkeitimas“ turi atnaujinti ryžtą su Dievo malonės pagalba vėl užsiimti, atrodytų, neišsprendžiamomis problemomis su nuolatiniu ir nepataisomu priešiškumu. Taip pat ir politinėje plotmėje „sugrįžimas“ pas Viešpatį turi reikšti Dešimties Dievo įsakymų uolų taikymą visuomeniniuose reikaluose, kada vėl vyrautų tautos bendrojo gėrio, o ne grupės valdančių siaurų interesų nuostatos. Ypač dabartinių finansinių ir ekonominių sunkumų aplinkybėmis Gavėnios dvasinių uždavinių įgyvendinimas turi skatinti kuo išmintingesnę visuomeninę veiklą padedant vieni kitiems. Nuolat reikia prisiminti popiežiaus Benedikto XVI perspėjimą, kad rėmimasis tik pinigais reiškia „statybą smėlyje“ ir kad dabartinės krizės ištakos – vertybių bei etikos atsisakymas ir tikėjimo krizė.

Gavėnios metu maldingai apmąstant Dievo Žodį, patriarchas F. Tualis pastebi, kad vidiniam atsivertimui svarbu suprasti, jog „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Šiuo laiku taip pat reikšmingas kitas paties Jėzaus paraginimas: „budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Be abejonės, pasninkavimas dėl taikos ypač aktualus Šventajai Žemei ir visam Artimųjų Rytų regionui, kenčiančiam nuolatinio smurto ir nesibaigiančių konfliktų situaciją. Tačiau susitaikymo tarp tautų ir valstybių siekis reikšmingas daugelyje pasaulio vietų, netgi Europoje, ypač kada kalbama apie pagalbą bei geranoriškumą sprendžiant ekonomines problemas. Todėl svarbu ir Gavėnios metu pamąstyti apie Viešpaties prašymą darbuotis dėl taikos, nes „palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Neatsitiktinai Išganytojas prieš savo kančią skelbė savo mokiniams: „Aš jums palieku savo ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Apaštalas šv. Paulius patvirtino, kad Kristus „yra mūsų sutaikinimas“ ir kad savąja kryžiaus mirtimi „jis įkūrė taiką“, panaikindamas bet kokią priešybę, sugriaudamas pertvaras tarp žmonių ir tautų (Plg Ef 2, 14–16).

Baigiamojoje pastoracinio laiško dalyje Jeruzalės patriarchas primena konkrečius pasninko ir susilaikymo elementus. Štai pirmųjų amžių Šventosios Žemės krikščionys perdavė sveiką pasninkavimo Gavėnios trečiadieniais ir penktadieniais tradiciją. Dabar tas griežtumas yra sušvelnintas, tačiau Bažnyčia ir toliau rekomenduoja, kad penktadieniais būtų susilaikoma nuo mėsos, o suaugę tikintieji raginami Gavėnios pasninko metu valgyti tik kartą per dieną. Tačiau ligoniai ir vyresnio amžiaus žmonės nuo šios atgailos formos yra atleisti. Gavėnios metu taip pat patariama vengti prabangių valgių ir visų alkoholinių gėrimų vartojimo, būtų tinkama susilaikyti nuo rūkymo. Kartu su „maistiniu“ pasninkavimu, Viešpačiui, anot patriarcho F. Tualio, būtų dar malonesnis „dvasinis“ pasninkas, visiškai vengiant nuodėmės „žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Skatinant pamaldžios dvasinės kontempliacijos atmosferą, reikia vengti abejotinos moralinės vertės pramoginių reginių, ypač rodomų per televiziją ir internetą.

Didžiojo penktadienio rinkliava

Pagal Bažnyčios raginimą, kad Gavėnia praktiškai būtų išreikšta ne tik pasninku ir malda, bet ir išmalda, artimo meilės darbais, Jeruzalės katalikų dvasinis vadovas laiške siūlo sutaupytomis priemonėmis šelpti varguolius, lėšomis paremti savojoje diecezijoje vykdomą socialinį ar sakralinės statybos projektą.

Konkrečiai patriarchas F. Tualis paminėjo Jėzaus krikšto bažnyčios prie Jordano upės statybą ir greta steigiamą vienuolyną. Šiuo atžvilgiu svarbu paminėti kovo pradžioje Rytų Bažnyčių kongregacijos paskelbtą laišką, kuris išsiuntinėtas viso pasaulio vyskupams. Jame prašoma finansiškai paremti Šventosios Žemės krikščionis. Popiežiaus patvarkymu tradiciškai ši rinkliava diecezijose rengiama Didįjį penktadienį, tačiau kiekviena bendruomenė laisvai gali rinktis kitą tinkamą progą tokiam praktiniam solidarumui tikėjimo broliams ir sesėms Palestinoje bei gretimose šalyse patvirtinti.

Minėtos Šventojo Sosto dikasterijos prefektas italas kardinolas Leonardas Sandris laiške dėl tarptautinės rinkliavos „pro Terra Sancta“ pažymi, kad Šventoji Žemė ir Jeruzalės miestas, kur Dievo Sūnus tapo žmogumi, skelbė Karalystę ir savo žodį patvirtino įtikinamais darbais, stebuklais, ženklais ir galiausiai atperkamąja gyvybės auka su šlovingu priskėlimu, kiekvienam krikščioniui turi būti brangūs, kaip „savieji namai“. Rytų Bažnyčių kongregacija primena popiežiaus Benedikto XVI nepaliaujamą raginimą pasaulio krikščionims rodyti didesnį dosnumą Bažnyčios misijai tose šventose vietose, nes ta misija peržengia pastoracijos ribas ir išreiškia socialinę tarnystę visiems vargstantiems regiono gyventojams, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos tikybos, taip pat skatina ekumeninį dialogą ir tarpreliginį bendradarbiavimą.

„Šiemet Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena – atrodo dar aiškiau interpretuoja tenykščių ganytojų ir tikinčiųjų poreikius, kurie neatskiriamai susieti su kentėjimais Artimuosiuose Rytuose, – rašo kardinolas L. Sandris. – Kristaus sekėjams priešiškumas ten yra tapęs kasdiene duona, kuri maitina tikėjimą ir kartais ataidi žinia apie kankinystes. Dėl taikos stygiaus, kuris mažina viltį, didina baimę ir ateities netikrumą, toliau plečiasi krikščionių emigracija, nes savojoje šalyje jie jaučiasi apleisti ir palikti likimo valiai“. Žinoma, nusivylimas čia netinkama išeitis, nes kaip Evangelijoje minimas kviečio grūdo atvejis (plg. Jn 12, 24), krikščionių išbandymai Šventojoje Žemėje rengia šviesesnį rytojų. Tačiau laukiant tos dienos aušros, reikalinga parama mokyklų, sveikatos apsaugos įstaigų, gyvenamojo būsto statybai ir viskam, į ką nukreiptas bažnytinis dosnumas. Ypač svarbu paremti Šventosios Žemės jaunus žmones, kurie liudija savo tvirtą tikėjimą ir darbuojasi dėl teisingumo bei taikos nesmurtingomis evangelinėmis priemonėmis.

Pranciškonų kustodijos tarnystė

Viso pasaulio krikščionys turi jausti pareigą saugoti ir atnaujinti tą dvasinį paveldą, kurį priėmė iš Šventosios žemės tikėjimo brolių ir sesių per dviejų tūkstančių metų ištikimybės Tiesai liudijimą. „Mes galime ir turime tai daryti savo maldomis, konkrečia parama ir piligrimystėmis“, – pabrėžia Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas. Jo įsitikinimu, kaip tik būsimasis Tikėjimo metų šventimas ir Vatikano II Susirinkimo 50-ųjų metinių minėjimas suteikia ypatingą motyvaciją pagelbėti Šventosios Žemės krikščionims, „keliaujant ten pirmiausia savo širdyse per Kristaus gyvenimo slėpinius su Švenčiausios Viešpaties Motinos palyda“. Baigdamas laišką kardinolas L. Sandris popiežiaus Benedikto XVI vardu dėkoja visiems dalyvaujantiems šioje paramos akcijoje, ypač minėdamas geranoriškus vyskupus, kunigus, vienuolijų narius ir jaunus žmones.

Kartu su šiuo laišku Vatikane buvo paskelbta Šventosios Žemės pranciškonų kustodijos gana išsami ataskaita, kaip buvo panaudotos 2010–2011 metais gautos lėšos iš pasaulio krikščionių rinkliavų. Pranciškonų brolija jau keli amžiai yra atsakinga už Jėzaus tėvynės šventųjų vietų priežiūrą, ten celebruoja liturgiją, priima tarptautinius maldininkus, užsiima kita apaštaline bei socialine veikla vietinėse krikščionių bendruomenėse. Ataskaitose išvardijami projektai, kaip pastaraisiais metais pranciškonai renovavo šventoves ir piligrimų centrus Betliejuje, Jeruzalėje, Magdaloje, Jafoje, ant Taboro kalno ir kitur. Taip pat buvo mokamos stipendijos 420 regiono krikščionių studentų, suteikiama parama, įskaitant gyvenamųjų būstų statybą šeimoms, vystomas medicininis aptarnavimas. Ypač džiugu, kad buvo statomos mokyklos ir jų infrastruktūra (įskaitant sporto įrenginius) Nazarete, Kanoje, finansiškai remiami Biblijos ir archeologijos mokslinio tyrimo centrai ir katalikiška žiniasklaida.

© 2012 „XXI amžius“