|
Kaltinamojo Leto Palmaičio baigiamoji kalba
Kauno miesto apylinkės teisme vasario 29-ąją tęsėsi baudžiamosios Leto Palmaičio bylos nagrinėjimas. Filologas, mokslų daktaras L. Palmaitis yra kaltinamas dviejų Generalinės prokuratūros prokurorų Mindaugo Dūdos ir Justo Lauciaus šmeižimu bei įžeidimu. Kaltinimai pateikti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. (dėl asmens šmeižto padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą) ir 290 str. (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas). Už abu nusikaltimus Baudžiamajame kodekse numatytos alternatyvios bausmės bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Teismo posėdis prasidėjo taikingesnėje atmosferoje nei vasario 1-ąją, kai į salę buvo įleista tik trečdalis norėjusiųjų dalyvauti neįprastoje byloje. Šį kartą buvo leista sueiti visiems norintiems pasiklausyti eigos teismo, į kurį teisiamasis, raginamas bendraminčių, pakvietė atvykti. Savo kvietime kaltinamasis taip apibūdino savo nuostatas: Primenu, kad pasipiktinęs niekšybe, kurią įvykdė vadinamasis Lietuvos saugumas ir vadinamoji Generalinė prokuratūra, provokuodami savo tautietę nepilnametę mergaitę, kad paskui, pačiame jaunystės žydėjime, taptų jų išduota svetimos ir nuo amžių Lietuvai priešiškos valstybės interesams, esu privertęs išdavikus iškelti man bylą už tariamą šmeižtą, kuriuo jie vadina tiesą. Todėl norėdami dalyvauti prasidėjusio pilietinio neklusnumo procese, kuris, jei leis Aukščiausiasis, pasibaigs prorusiško agentūrinio mafijinio režimo Lietuvoje krachu, ateikite šio mėnesio vasario 29 d. į Kauno apylinkės teismą (...) ir užpildykite jame visus koridorius! Jėzus, kuris nuolat kviečia mus jungtis Jo Aukoje už artimą ir pasaulį, sakė: Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus. Tegyvuoja Tiesa! Tegyvuoja dora Lietuva! Vasario 16-oji nesensta! Letas Palmaitis. Iki posėdžio buvo surengtas nedidelis protesto piketas prieš teismo procesą, kuriame L. Palmaitis kaltinamas dėl pareikštos nuomonės, išreiškiančios jo įsitikinimą dėl kvietime minimos Eglės Kusaitės bylos.
Teismo posėdyje buvo sakomos baigiamosios kalbos. Kaltintojas prokuroras Audrius Meilutis į ankstesnį, vasario 1-osios, piketą reagavo neigiamai esą tai organizuotas spaudimas teisėtvarkai, už kurį yra atsakingas kaltinamasis. Pasak valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro, kaltinamojo L. Palmaičio pareiškimai pasižymi hiperbolizuotomis emocijomis. Jis teismo prašė L. Palmaitį pripažinti kaltu ir skirti jam subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant tokiam pat laikui, kartu siūloma kaltinamajam skirti 40 val. viešųjų darbų, kuriuos jis turėtų atlikti per ne ilgesnį nei dviejų mėnesių laikotarpį bei įpareigoti jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamos vietos ilgiau nei 7 dienoms. Beje, kaltintojas iškraipė kai kurių liudytojų parodymus. Nukentėjusysis M. Dūda savo baigiamosios kalbos metu teigė visiškai sutinkantis su prokuroro siūloma bausme, o nukentėjusysis J. Laucius pabrėžė, kad atsisako galimybės siūlyti kaltinamajam skirtiną bausmę.
Teismas (teisėja Birutė Drozdienė) priminė, kad L. Palmaitis teisme pripažino, jog 2011 m. rudenį elektroniniais laiškais maždaug 40 adresatų išplatino tekstą pavadinimu Kodėl byla už nusikaltėlių įžeidimą iškelta vien tik Eglei Kusaitei?, kuriame du Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorus pavadino nusikaltėliais ir Lietuvos išdavikais. Vieno internetinio tinklalapio publikuotame tekste kaltinamasis taip pat teigė, kad prokuroras J. Laucius neva yra Vytauto Pociūno nužudymo juridinis bendrininkas, o Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra kriminalinės antilietuviškos organizacijos.
Kaltinamasis savo baigiamojoje kalboje ir paskutiniame žodyje akcentavo, kad yra įsitikinęs sakęs tiesą apie prokurorus, todėl nelaiko savo pasisakymų šmeižtu ar įžeidimu. Kaltinamasis sakė, kad nesiekė įžeisti konkrečių prokurorų, bet norėjęs atkreipti dėmesį į, jo nuomone, tragišką situaciją Lietuvos teisėsaugoje. Jei prieš ką nusikaltau, tai tik prieš Evangeliją, kuri sako neteisk kito, teismo posėdyje kalbėjo L. Palmaitis. Jo išvados apie galimus prokurorų nusikaltimus ne piktavališkas šmeižtas, bet loginių svarstymų rezultatas. Teisiamasis priminė, kad yra pensinio amžiaus, todėl jam sunku bus atlikti viešuosius darbus. Kreipdamasis į teisėją B. Drozdienę teisiamasis prašė skirti jam realią 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o vietoj viešųjų darbų įkalinimą pailginti šešiais mėnesiais. Po baigiamosios kalbos L. Palmaitis užtraukė Lietuvos himną, prie kurio giedojimo prisijungė visi teismą stebėjusieji (išskyrus kaltintoją prokurorą, nukentėjusiuosius ir teismo atstovus).
Kovo 28 dieną Kauno miesto apylinkės teismas skelbs nuosprendį byloje.
Spausdiname L. Palmaičio baigiamąją kalbą Kauno apylinkės teismo vasario 29-osios posėdyje, iš kurios aiškėja jo tariamo nusikaltimo motyvai.
Vienas iš pamatinių teisingumo principų skelbia, kad niekas negali būti pavadintas nusikaltėliu kitaip, kaip esant atitinkamam teismo nuosprendžiui. Su tuo neketinu ginčytis, nors tai galbūt daugiau liečia oficialių, bet ne privačių asmenų pasisakymus. Tačiau reikia griežtai pabrėžti, kad šiame teisme svarstomas klausimas, ar mano paskleisti teiginiai, paremti informacija, pateikta žiniasklaidoje, viešai žinomuose dokumentuose, ir mano teisė viešai skelbti savo nuomonę, yra šmeižtas. Tai reiškia, kad laikantys save nukentėjusiais Mindaugas Dūda ir Justas Laucius bei jų atstovas kaltintojas Audrius Meilutis šiame teisme turėjo įrodyti mano teiginių neatitikimą tikrovės, bet ne tai, kad mano teiginiai esantys šmeižtas vien todėl, kad teismai abiejų kaltės neįrodė, arba bent nebuvo procesinių nusiskundimų jų veiksmais jiems priskirtose bylose. Juk buvus žiniasklaidoje aibei konkrečių kaltinimų jųdviejų atžvilgiu, jiedu turėjo puikią galimybę toje pačioje žiniasklaidoje viešai paneigti tokius kaltinimus papunkčiui, bet to nedarė.
Pavyzdžiui, niekad nebuvo paaiškintas visuomenei pats sudėtingiausias kaltinimas, kodėl Eglės Kusaitės byla svarstoma nuo 2009 m. birželio iki spalio 24 d., o ne nuo 2003 metų, kai Valstybės saugumo departamentas (VSD), nusikalsdamas savo įstatymui dėl perspėjimo, ėmėsi prieš vaiką, trylikametę mergaitę, provokacinės operatyvinės veiklos. Į šį ir panašius klausimus prokurorai niekad neatsakė, nepadarė to ir šiame teisme po visų mano pastangų prieiti prie šmeižtu laikomų konkrečių teiginių pagrindimo, kada man reikėjo dėti ypatingas pastangas išvengti pastabų, neva kalbu ne apie savo bylą.
Ginčą apie savo ar ne savo bylą laikau beprasmiu jau todėl, kad bent toje garsioje byloje, dėl kurios atsirado ir vadinamasis mano šmeižtas, o tai E. Kusaitės byla, taip pat ir kitais man žinomais ir jau mano pareiškimuose minėtais atvejais, teisėjai niekada neprieštaravo nė vienam prokurorų prašymui, o prokuratūra savo ruožtu niekada neturėjo nesutarimų su VSD. Esant tokiai situacijai iš viso neįmanoma tikėtis ne tai, kad kada nors įvyktų teismas ir įsiteisėtų nuosprendis, bet net ir prasidėtų ikiteisminis nagrinėjimas dėl įtariamųjų antivalstybinių prokurorų veikų. Tam, kad spaudoje ir visuomenės veikėjų atviruose laiškuose ne kartą kelti tokie įtarimai pasiektų teismą, reikėjo autoriaus, kuris sugebėtų bent sau pačiam išprovokuoti teismą už šmeižtą, tuos įtarimus įvardydamas kaip neabejotinus nusikaltimus.
Taigi gintis, kad kalbėjau tiesą, man buvo itin sunku, nes formaliai mano byla tikrai yra mano, bet ne E. Kusaitės byla. Todėl buvau teismo stabdomas, kad negalima svarstyti visai kitos bylos.
Laimei, kelis svarbesnius argumentus vis dėlto išdėsčiau ir sulaukiau iš abiejų nukentėjusiųjų tiek minėto pagrindinio argumento dėl jųdviejų atžvilgiu niekad neįsiteisėjusių nuosprendžių, tiek kitų argumentų.
Jų argumentai ir atsakymai nepaneigė mano įsitikinimo tuo, kad sakiau tiesą. Daugiau būtų paaiškėję apklausus visus mano prašytus apklausti liudytojus, nes profesionalaus teisininko Algirdo Endriukaičio, gerai išnagrinėjusio visus žinomus faktus apie abiejų nukentėjusiųjų padarytas veikas, apklausa būtų tapusi geru mano teisumo įrodymu, o anaiptol ne nagrinėjimu neva niekuo dėtos bylos.
Deja, liudytojų nušalinimas ne tik smarkai apribojo mano galimybę panaudoti šį teismą aiškinant įtariamas nukentėjusiųjų veikas, už kurių viešinimą ir esu kaltinamas šmeižtu, bet taip pat apribojo ir mano apsigynimo galimybę.
Kaip minėta, pagrindinis nušalinimo motyvas buvo tas, kad liudytojų pasakojimas apie E. Kusaitės bylą yra susijęs su kito teismo vykdomu procesu, bet ne su šiuo, kuris nagrinėja man iškeltą šmeižto ir įžeidimo bylą. Nepaisant to, M. Dūdai papasakojus apie savo vaidmenį E. Kusaitės byloje, jam teismo buvo užduotas klausimas vis tos pačios E. Kusaitės bylos tema ir į tą klausimą jis dar plačiau atsakinėjo.
Į mano klausimą M. Dūdai, ar tiesa, kad 2010 10 29 E. Kusaitės Kaltinamajame akte jis nurodo jos ryšį su Rusijos Federacijoje veikiančia tarptautine teroristine grupuote Emirat Kaukaz, t.y. laikosi Rusijos teisinio požiūrio į Kaukazo išsivadavimo judėjimą, kaip į tarptautinį terorizmą, M. Dūda atsakė, kad jis neprisimena, ar jo sakinio struktūra yra tokia, kaip esu sudėliojęs, tačiau bylos nagrinėjimo metu tikrai kalbėta apie teroro aktus, teroro grupuotes, veikiančias Rusijoje, ir apie Rusijoje veikiančius asmenis. Abejoju, ar ryšium su E. Kusaitės byla bent su FSB darbuotojais kalbėta apie pagrindinį Rusijoje veikiantį teroristinį asmenį, kuris organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimą čečėnams apkaltinti ir šitaip pirmą kartą tapo Rusijos prezidentu, o paskui pasižymėjo čečėnų genocidu, Britanijos piliečio A. Litvinenkos nužudymu ir, kaip teigia Lenkijos Seimo suformuota A. Macerevičiaus vadovaujama komisija, Lenkijos politinio ir valstybinio elito nužudymu prie Smolensko. Užtat E. Kusaitė kaltinama teroru dėl noro sprogdinti Rusijoje karines bazes, bet toks veiksmas nėra teroro aktas, jeigu Lietuva nėra su Rusija karinėje sąjungoje, o pačioje Rusijoje nuo pat teisėtai paskelbusios nepriklausomybę Čečėnijos užpuolimo susiformavo dvi kariaujančios pusės: oficialioji Rusijos ir partizaninė Šiaurės Kaukazo išsivadavimo. Todėl noras dalyvauti kariniuose veiksmuose vienoje iš šitų dviejų pusių yra teisėtas kiekvieno trečios šalies piliečio noras pagal tarptautines konvencijas, ir E. Kusaitė tokiu būdu norėjo būti kombatantė kariaujančio Šiaurės Kaukazo partizanų pusėje. Tai nėra joks dalyvavimas teroro veiksmuose, nes jie nukreipiami prieš civilius gyventojus, yra jų žudymas, ėmimas įkaitais, bet nėra karinių struktūrų atakavimas. Jeigu Šiaurės Kaukazo musulmonai, atsakydami į Rusijos kariaunos genocido veiksmus Kaukaze, atliko tikrus teroro aktus prieš civilius Rusijos teritorijoje, tai tik jie už tai ir atsako, bet ne E. Kusaitė, jeigu ji norėjo sprogdinti ne civilius, bet karines bazes. Aš irgi skelbiu, kad noriu sprogdinti Rusijos karines bazes, pavyzdžiui, 102-ąją strateginę Rusijos karinę bazę Armėnijoje. Apriboti tokį ryžtą nėra Lietuvos Respublikos įstatymų. Linas Vėlavičius iš Lauksargių dalyvavo šiame kare čečėnų pusėje už jų laisvę ir buvo nukautas prie Argūno. Lietuvos valstybės rūpesčiu šio didvyrio kūnui parvežti į Lietuvą buvo paskirtos lėšos. Aš gerbiu E. Kusaitę, kad ji turėjo tokį kilnų norą, bet deja, abejoju, ar taip buvo iš tikrųjų, nes ji buvo dar nepilnametė, kai VSD, pažeisdamas savo įstatymo straipsnį dėl būtino perspėjimo, pradėjo taikyti jai operatyvinius veiksmus, kad ją provokuotų tapti teroriste ir paskui panaudotų bendradarbiavimui su nusikalstamo KGB paveldėtoju Federalinio saugumo biuru (FSB) Rusijos naudai. Todėl visi mūsų prokurorai perėmė Rusijos traktuotę, kad Kaukazo Imaratas neva yra tarptautinė teroristinė organizacija, bet ne religinio pobūdžio tautų išsivadavimo sąjūdis. Rusijos pastangomis Amyras Doku Umarovas dėl traukinio MaskvaPeterburgas, kuriuo važinėja Putino elitas, susprogdinimo bei dėl metro sprogdinimo Maskvoje, įvykdyto keršijant už civilių čeremšos (miškinio česnako) rinkėjų Čečėnijoje nužudymą, tikrai paskelbtas tarptautiniu teroristu, tačiau to negalima teigti apie patį Kaukazo Imaratą, juo labiau, kad šiuo metu jo karinėms pajėgoms yra uždraustos bet kokios karinės akcijos prieš Rusijos civilius ir leista naikinti tik Rusijos karines struktūras ir kriminalines Vidaus reikalų ministerijos gaujas, įskaitant FSB darbuotojus. Kaip matome, ši situacija visiškai atitinka pokario situaciją Lietuvoje, kai Rusijos okupantai ir jų lietuviški pakalikai vadino Lietuvos partizanus banditais. Deja, mūsų prokurorų iškreiptas įvykių Rusijoje suvokimas neapsiriboja tik prasta orientacija, kur Lietuva, o kur Rusija, bet iš didelio uolumo skatina savo piliečių išdavystę, kaip matome E. Kusaitės atveju, ir jų teisių ignoravimą. Matyt, todėl M. Dūda visai nereplikavo dėl kelių mano paminėtų savo veikų, kurios, kaltintojo A. Meilučio žodžiais, tariamai neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, paminėjau M. Dūdos 2011 m. kovo 24 d. reikalavimą vėl suimti E. Kusaitę, nes neva gauta duomenų apie jos bendravimą su Maskvoje suimtais Magmadovais per jų motiną, nors tai ne tik nebuvo joks nusižengimas, bet ir tokie duomenys galėjo būti gauti tik iš Rusijos FSB tarnybos. Į tai M. Dūda nereplikavo. Nereplikavo jis ir dėl jo, ir J. Lauciaus Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 72, 203, 223, 445, 447 str. pažeidimo atmetus visus 15 E. Kusaitės prašymų, taip pat savo paties atmestų 13 jos prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. Lygiai taip pat jis nereplikavo, kodėl siekė padaryti Rusijos prašytą E. Kusaitės apklausą niekine, reikalaudamas, kad apklausa būtų be priesaikos. Savaime suprantama, kad šiomis aplinkybėmis vien tik M. Dūdos nurodymas, kad joks teismas jo neįvardijo nusikaltėliu, negalėjo išsklaidyti mano nuomonės, tiek išreikštos straipsnyje, už kurį esu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tiek vėliau išsamiai paaiškintame mano byloje esančiame laiške teismui.
Panašiai manęs neįtikino ir J. Lauciaus apklausa ir jo atsakymas į mano klausimą, ar teisus buvo A. Kliunka teigdamas, kad Rusijos FSB pareigūnai Lietuvos Respublikoje jokių savarankiškų tyrimo veiksmų neturėjo teisės atlikti ir neatliko. Į tai J. Laucius be argumentų atsakė Būtent taip!, matyt turėdamas galvoje žodį savarankiškų. Savaime aišku, kad savarankiškai rusai nebūtų net ir įėję į Generalinės prokuratūros pastatą. Tačiau veiksmų atlikimas nereiškia vien galimybės susitikti su E. Kusaite, bet būtent atlikti tyrimą, t.y. vykdyti apklausą, kurios metu rusų jai buvo užduotas klausimas apie pažintį su Zarema Mužachojeva, o J. Laucius, kaip teigiama prokuroro Gintaro Jasaičio 2010 m. gruodžio 20 d. nutarime, įtariamosios E. Kusaitės vienos su Rusijos FSB pareigūnais nepaliko nė minutės, nei prieš apklausą, nei apklausos metu, nei po jos. Visus jos pokalbius su šiais pareigūnais jis girdėjo bei dalyvavo juose. Maža to, juk pats generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas leido rusams nuo 2010 m. kovo 22 d. Lietuvos teritorijoje E. Kusaitės atžvilgiu dalyvauti tyrimo veiksmuose Magmadovų byloje Nr. 171822. Apklausa ir yra tyrimo veiksmų dalis, o kaip matyti iš G. Jasaičio pastabos, ne rusai dalyvavo J. Lauciaus vykdomoje apklausoje, bet priešingai, J. Laucius dalyvavo rusų vykdomoje apklausoje.
Abiejų prokurorų teigimas, kad FSB darbuotojai teisėtai pasirašė ant apklausos protokolo, nesuprantamas, jei apklausą vykdė vien J. Laucius, bet ne jie. Teisėtumas būtų įrodytas, jeigu J. Laucius arba M. Dūda teisme pasakytų ir viešai perskaitytų BPK straipsnį, pagal kurį apklausos protokolą gali pasirašyti ne proceso dalyviai. Kokio proceso dalyviai buvo tie trys Rusijos atstovai? Jeigu sunku nurodyti tokį straipsnį, tai tegu bent nurodo Europos Sąjungoje galiojančias konvencijas dėl tarptautinio bendradarbiavimo, pagal kurias yra reglamentuojami specialiųjų tarnybų vizitai į svečias šalis dalyvauti įtariamųjų toje šalyje jos piliečių apklausoje ir pasirašinėti apklausos protokolus. 1995 metų sutartis dėl teisinės pagalbos tarp Lietuvos ir Rusijos irgi nemini tokių taisyklių, tačiau mini ne specialiąsias tarnybas, bet teisingumo įstaigas.
Todėl negali įtikinti J. Lauciaus argumentas dėl tariamo mano šmeižto, kad neva visi veiksmai su tarptautiniu elementu E. Kusaitės byloje buvo atlikti taip, kaip reikalauja tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos pagal oficialiai gautą jų prašymą dalyvauti bylose. Nebuvo sudarytos Rusijos pareigūnams galimybės E. Kusaitei užduoti klausimus nedalyvaujant Lietuvos prokurorui. Visus klausimus uždaviau aš dalyvaujant Rusijos atstovams ir E. Kusaitės parinktam advokatui. Nėra nei vieno procesinio skundo dėl mano neteisėtų veiksmų. Juk Lietuvos Respublikos įstatymai bei dvišalė tarpvalstybinė savitarpio teisinės pagalbos sutartis su Rusija nenumato jokio Rusijos specialiųjų tarnybų procesinio dalyvavimo civilinėse bei baudžiamosiose bylose Lietuvos teritorijoje.
Tai, kad neva nėra nei vieno procesinio skundo dėl neteisėtų veiksmų, kai jie žiniasklaidoje buvo viešai įvardyti kaip neteisėti, tik parodo, kad J. Laucius nesugebėjo galiojančiais įstatymais viešai ir tiksliai pagrįsti FSB procesinio dalyvavimo Lietuvos teritorijoje teisėtumo, kaip to neįrodė ir šiame teisme.
Išvada dėl FSB dalyvavimo gali būti tik viena tai tarnybinių įgaliojimų viršijimas, sukėlęs sunkias pasekmes.
Išvardydamas penkis punktus, pagal kuriuos mano paskleista informacija neatitinka tikrovės, J. Laucius priskiria man nebūtą pasisakymą, kad jis Vytauto Pociūno nužudymo bendrininkas, ir ima aiškinti, kad nužudymo bendrininkas yra tas, kuris dalyvauja nužudant. Nieko panašaus aš neteigiau, bet kalbėjau apie juridinę bendrininkystę, t.y. apie dengimą, kuris, be abejo, ne jo paties buvo sugalvotas, bet pareikalautas iš nužudymo organizatorių. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į J. Lauciaus traktuotę, kad jam nutraukus ikiteisminį tyrimą tik trims mėnesiams praėjus nuo pradžios, aukštesnysis prokuroras, o tai, matyt, buvo A. Kliunka, patvirtino jo išvadas. Tuo ir nereikia stebėtis, nes šia prasme nematau jokio skirtumo tarp prokurorų. Bet, sako J. Laucius, šį nutarimą apskundus ir atnaujinus, tyrimas vėl buvo nutrauktas (matyt, turimas galvoje kontrolierius Mindaugas Gylys) tais pačiais pagrindais. Vėliau, esą, buvo vėl skųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui ir dabar tebevykdomas. O juk ikiteisminis tyrimas vyksta tik esant nusikaltimo požymiams. Kaipgi gali būti teisus J. Laucius, kad jų nėra ir nutraukimo sprendimai visiškai teisingi ir pagrįsti, nes aukštesnieji prokurorai vis kartodavo tą patį, jog viskas atlikta teisėtai ir padaryta kas įmanoma, nusikaltimo požymių nėra. Kaip nėra, jei tyrimas vyksta jau net šešti metai?!
J. Lauciaus argumentus, kodėl mano žodžiai dėl išdavystės neatitinka tikrovės, apsvarstysiu truputį vėliau. Dėl jo teiginio, kad mano informacija neatitinka tikrovės ta prasme, kad joks teismas nepripažino jo nusikaltėliu, tai, jei būtų pripažinęs, nebūtų prireikę nė aliarmo kelti. Tačiau vargu ar įmanoma sulaukti tokio teismo, kai Lietuvoje visos rezonansinės bylos stringa, o visuomenės pasitikėjimas teismais smukęs iki 20 proc.
Kad darni prokuratūros, VSD ir teismų vienybė bei valdžios nenoras reaguoti į visuomenės nerimą turi nusikalstamos antivalstybinės veikos požymių, tai ne vien mano nuomonė. Suprantu taip, kad tiek V. Pociūno, tiek E. Kusaitės atvejais J. Laucius nebuvo joks išskirtinis veikėjas, bet tik vienas narys komandoje, kuri puikiai žinojo, kad daro nusikaltimus. Tai liudija kad ir aiškus dokumento padirbimo faktas iškreipiant vertimą iš rusų į lietuvių kalbą. Kaip minėta, pagal 1995 metų tesinės pagalbos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos visi kontaktai privalo būti vykdomi tik vienodame lygmenyje per teisingumo įstaigas, t.y. arba per teisingumo ministerijas, arba per generalines prokuratūras, bet ne tarp pastarosios ar net VSD ir kažkokių Rusijos saugumo tarnybų padalinių.
2010 m. sausio 11 d. Rusijos FSB oficialus atstovas kontradmirolas V. I. Didyk savo dviejų puslapių raštu Nr. 63 einančiam pareigas Lietuvos Respublikos VSD direktoriui Romualdui Vaišnorui rusų kalba nurodo: ,,2009 metų spalio mėnesį Rusijos FSB adresu iš Jūsų gauti duomenys... Lietuviškajame mūsų prokuratūros teksto vertime: ,,2009 m. spalio mėnesį Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje gauti duomenys ..., t.y. lietuviškame tekste padaryta sąmoninga klastotė praleisti žodžiai iš Jūsų, kad duomenys gauti tiesiai iš Lietuvos VSD.
Kad teisinės pagalbos sutartimi su Rusija prokuroratūra naudojosi neteisingai, neseniai diskusijoje per LRT pareiškė ir Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas. Suprantu, kad esu teisiškai neišprusęs filologas, tačiau esu tik vienas iš daugelio, kurie sako tą patį. Į visas pašalines pastabas dėl neįstatyminių veiksmų prokurorai atsako, kad tiktai teisinį išsilavinimą turintys pareigūnai gali aiškinti jų veiksmus. Įdomu, kas čia per aukštoji matematika, kad jos negali suprasti net Seimo komitetų pirmininkai arba buvęs švietimo ministras ir prezidento patarėjas Darius Kuolys. Logiškiau sutikti su tais, kurie mano, kad prokuratūra, saugumas ir teismai palaiko uždarą gynybinį ratą, kurį naudoja valdžios uzurpavimui ir dar svetimos valstybės naudai. Taigi parodyti J. Lauciui ar bet kuriam kitam, kad veiksmai yra neteisėti, paprasčiausiai nėra kam, todėl vargu ar yra argumentas, kad tokie veiksmai nepripažįstami neteisėtais.
Neišgirdus per praėjusį teisminį nagrinėjimą dalykinių įrodymų, kad esu paskleidęs neva šmeižtą dėl konkrečių veiksmų, matau, kad toks kaltinimas taip ir liko neįrodytas, o tai leidžia man pabrėžti, kad abudu nukentėjusieji ne tik teisūs, sakydami, kad mano žodžiai buvo taikomi ne jiems asmeniškai, bet kaip pareigas einantiems prokurorams, bet dar daugiau, jie buvo taikomi vienodai kiekvienam jų kolegai, pradedant nuo Dariaus Valio, o tai ir reiškia, kad nusikalstama laikau visą Generalinę prokuratūrą, ne J. Laucių su M. Dūda, o vienodai kiekvieną prokurorą, bet juos visus išvardyti trumpame straipsnelyje buvo neįmanoma. Deja, turėjau išvardyti tik tris pavardes, ir tik tam, kad įvyktų šis mano teismas. Tuo nusikaltau Evangelijos perspėjimui neteisti kitų žmonių. Kaip krikščionis turiu teisę smerkti nusikaltimą, bet neturiu teisės teisti tų, kurie jį įvykdo. Nusikalstama ir todėl nelegitimia organizacija laikau visą prokuratūrą, todėl J. Lauciaus paneigimas, kad tai vienintelė organizacija, turinti teisę Lietuvoje organizuoti persekiojimą, atlikti ikteisminį tyrimą, palaikyti kaltinimą, nėra jokia indulgencija, bet priešingai, įvaro baimę, ką tokia organizacija gali dar nuveikti nebūdama nuolat visapusiškai nepriklausomos institucijos kontroliuojama.
Suprantama, tą patį manau ir apie VSD ir mano kalbõs čia negalima nutraukti, kad neva tai kita tema, nes tai yra vis tas pats pagrindas, kuriuo esu paskleidęs informaciją ir apie abudu nukentėjusius, t.y. jų bendroje su VSD sistemoje vykstančių dalykų tiesos arba netiesos klausimas, kaip kad ir V. Pociūno atveju. Pavyzdžiui, vienas iš nukentėjusiųjų dėl mano tariamo šmeižto, kad bendrininkavo juridiškai dengiant nužudymą, čia gali būti visai ramus. Tai dar nėra pats sunkiausias nusikaltimas. Daug sunkesnis yra dalyvauti organizuojant nužudymą, o tuo dabar reikia įtarti visą VSD, atsisakantį vykdyti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą patenkinti visuomenės užklausimą dėl slepiamos Aidžio Mieželio nuotraukos. Jo vienintelio nuotraukos slėpimas net pažeidžiant įstatymų reikalavimus rodo, kad VSD dengia nusikaltėlį, o tai leidžia manyti, kad VSD nužudė ir pedofilijos skandalo liudininkus. Viską neva turintys teisę aiškinti tik teisingumo sistemoje dirbantys asmenys, matyt, laiko visuomenę kvailiais, kurie turi tenkintis pačiais primityviausiais išsisukinėjimais. Kadangi šviesiaplaukio vyriškio pavardė man yra žinoma iš pavardės LTSR KGB darbuotojo, kuris bandė mane užverbuoti man dirbant Vilniaus universitete, o dėl universiteto kolegų įskundimo 1970 metais KGB slapta nužudė prof. Joną Kazlauską, tai, matyt, vadinamojo teisingumo struktūrose veikia šeiminės tradicijos, ir manau, kad šviesiaplaukis ir pats bendrininkavo nužudant J. Furmanavičių (nušautas iš VSD naudojamo revolverio su duslintuvu), V. Naruševičienę, D. Kedį ir A. Ūsą. Taigi minėtas asmuo, kurio nuotrauką įžūliai slepia VSD, tuo visiems parodydamas, kas yra pagrindinis veikėjas pedofilijos byloje, drąsiai gali būti pavaizduotas ne kokiu nors juridiniu nužudymo bendrininku, bet pačiu tikriausiu kelių žmonių nužudymo organizatoriumi, o tai kur kas didesnis šmeižtas iš mano pusės nei tik juridinis dengimas nutraukiant ikiteisminį tyrimą. Juk dar iki pačių naujausių žudynių Algirdas Katkus savo knygoje paviešino visą sąrašą Lietuvoje likviduotų asmenų. Tai, kad dalis buvusių KGB darbuotojų perėjo į naują VSD, galbūt paaiškina, kodėl per tiek metų nebuvo iškelta byla dėl prof. J. Kazlausko nužudymo.
Matant, kad prokurorams būdinga painioti Lietuvą su Rusija, galime manyti, kad šitaip visų ginamas šviesiaplaukis vyriškis kažin ar nebus ir vienas pagrindinių Rusijos agentūros rezidentų Lietuvoje.
Šitokiame kontekste vertinu ir J. Lauciaus nebaigtą argumentuoti mano šmeižtą dėl išdavystės, kad tai visų vienodai suprantamas sunkus nusikaltimas. Vėlgi kartoju, visi tie nusikaltimai daromi vienoje gaujoje, kurioje kriminalinis yra vien tik pats buvimo joje faktas.
Norėčiau, kad abudu nukentėjusieji suprastų, jog buvau priverstas paminėti konkrečiai juos ir A. Kliunką vien dėl galimybės pareikšti tai šiame teisme, o anaiptol ne iš noro juos nuo savęs teisti ir įžeisti. Esu įsitikinęs, kad sakiau tiesą ir dėl to nesigailiu. Bet apgailestauju, jei konkretūs žmonės suvokė mano žodžius jų atžvilgiu kaip įžeidimą. Įžeidimas yra tada, kada norima įžeisti. Aš tokio noro neturėjau. Be to, įžeidimui vartojami atitinkami žodžiai (atsiprašau, niekam dabar netaikau), kaip pavyzdžiui, šunsnukis, išgama, kretinas, svolačius ir pan. Aš tokių negražių žodžių nepavartojau. O nusikaltėlis yra mano loginė išvada, tai ne įžeidimas. Juo labiau nėra įžeidimas išdavikas, nes kas yra nusikaltėlis ir išdavikas vienos pusės akyse, tas gali būti V. Lenino ordino vertas didvyris kitos pusės akyse. Ne man čia spręsti, kas, kur ir kaip save vertina arba kas, ką ir kur kitus vertina. Deja, jeigu abudu nukentėjusieji vis dėlto pasijuto mano įžeisti, tai yra jų teisė, kurios aš nedrįstu ginčyti. Tam jiems rastas atitinkamas BK 290 straipsnis, o ar aš jį iš tikrųjų pažeidžiau, tegu sprendžia teismas. Kaip sakiau, savo nuomonės dėl šio straipsnio taikymo man neturiu, tačiau kaltinimo 154 str. 2 dalimi, t.y. dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo, kategoriškai nepripažįstu.
Baigti norėčiau nuoširdžiu raginimu visiems čia esantiems prokurorams, o ypač mielam A. Meilučiui, kuris turbūt pats jauniausias ir tikrai nesusijęs su jokiais nusikaltimais, bet mano kaltinamajame akte jau painioja 1981 metų okupacinių laikų prokuratūrą su Lietuvos Respublikos prokuratūra, gelbėti savo garbę, sąžinę ir gerą vardą ir išstoti iš nusikalstamos gaujos, kuriai dabar priklauso. Turint tokį puikų juridinį išsilavinimą galima išlaikyti šeimą dirbant privačiu advokatu ir šitaip ne tik nekenkti žmonėms ir Lietuvai, bet dar ir padėti.
Lietuvos Respublikos himnas.
© 2012 XXI amžius
|