Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Bendruomenėse

Garbės piliečių gretose – buvęs partizanas

Bronius VERTELKA

Rajono garbės piliečio regalijas Jonui Čeponiui įteikia vicemeras Antanas Pocius (kairėje)

Velžys. Vasario 15-ąją Velžio bendruomenės namuose vykusiame iškilmingame Lietuvos valstybės nepriklausomybės 94-ųjų metinių minėjime dalyvavo Panevėžio rajono savivaldybės vadovai, rajono Tarybos nariai, Seimo narys Petras Luomanas, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Miežiškių klebonas kun. Rimantas Visockis, Paįstrio klebonas g. kan. Pranas Benediktas Tamulionis, vietos bendruomenės nariai. Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną, tylos minute pagerbė išvakarėse mirusį buvusį ilgametį rajono Tarybos ir Seimo narį Virmantą Velikonį.

Bendruomenėse

Kultūros ir meno premija – „Sadūnams“

Jonas PETRONIS

Už krašto garsinimą dėkoja Dusetų seniūnas Saulius Kėblys. Antras iš dešinės – kapelos vadovas Ramūnas Lisinskas

Zarasai. Kasmet Vasario 16-ąją yra įteikiama Zarasų rajono savivaldybės kultūros ir meno premija. Kaip Zarasų kultūros centre vykusiame renginyje pranešė rajono savivaldybės tarybos narė Violeta Barisevičienė, 2012 metų Zarasų rajono savivaldybės kultūros ir meno premija atiteko Zarasų rajono savivaldybės kultūros centro meno kolektyvui – kapelai „Sadūnai“. Jos vadovas Ramūnas Lisinskas (vokalas, armonika), grupės nariai: Gintaras Andrijauskas (dainų autorius, aranžuotojas, vokalistas, styginiai instrumentai), Petras Leleika (armonika, citra, vokalas), Petro sūnus Giedrius Leleika (mušamieji, vokalas), Vytautas Sabakonis (bosas). Kapela „Sadūnai“ – visoje Lietuvoje žinomas kolektyvas. Jam šis garbingas apdovanojimas suteiktas už liaudiškos tradicinės muzikos puoselėjimą, Zarasų krašto garsinimą, aktyvią koncertinę veiklą Lietuvoje bei užsienyje, aukštą meninį lygį. Šiais metais kolektyvas pasitinka penkiolikos kūrybinių metų jubiliejų. Ta proga jo veikla įvertinta Lietuvos liaudies kultūros centro ,,Aukso paukštės“ nominacija geriausiai Lietuvos tradicinei kapelai.

Bendruomenėse

Paminėjo Nepriklausomybės Atkūrimo dieną

Danguolė Protasevičienė 

Po šv. Mišių Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje grupė renginio dalyvių su klebonu kun. Francu Kukliu

Pajevonys. Kaip ir kiekvienais metais, Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikintieji kartu su visa Lietuva minėjo Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Šv. Mišių metu, kurias aukojo parapijos klebonas kun. Francas Kuklys, buvo meldžiamasi už tuos, kurie nepabūgo prisiimti atsakomybės, galbūt rizikuodami savo gyvybėmis prieš 22 metus, kovo 11-ąją, balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Klebonas dėkojo parapijiečiams, prie savo namų iškėlusiems valstybines vėliavas. Jeigu esi lietuvis, myli savo šalį, privalai gerbti ir jos vėliavą. Šv. Mišiose dalyvavo ir Pajevonio antrosiosios kuopos šauliai, kurie tradiciškai iškėlė Lietuvos trispalvę prie Vytauto Didžiojo paminklo miestelio centre. Po šv. Mišių klebonas visus dalyvavusius pakvietė pasiklausyti eilių, kurios pirmą kartą skambėjo po bažnyčios skliautais. Eiles, skirtas šiai šventei, skaitė vietiniai kūrėjai – Balandėlių kaime gyvenanti šių eilučių autorė bei garbaus amžiaus Pajevonio krašto poetas Justinas Naujokaitis. Vargonėliais muzikinį foną kūrė Gediminas Alkevičius. Nors kovo 11-osios rytas Pajevonyje pateikė staigmeną (dangus pasiuntė gausų sniegą), iš bažnyčios žmonės skirstėsi pakilios nuotaikos, kartu su Dievo palaiminimu savo mintyse ir širdyse išsinešdami ir poetinį žodį.

Laikas ir žmonės

Vargonininkui – Popiežiaus palaiminimas

Audronė Misiukaitė

Klebonas kun. Povilas Klezys ir vargonininkas Antanas Mozūras – jau dvidešimt penkerius metus kartu darbuojasi Spitrėnų parapijoje

Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės parapijos (Utenos r.) tikintieji tapo gražaus ir įsimintino įvykio liudininkais – po Trijų Karalių šventadienio šv. Mišių Spitrėnų bažnyčios vargonininkui Antanui Mozūrui buvo įteikti Šventojo Tėvo Benedikto XVI Palaiminimo bei Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko Padėkos ir Palaiminimo raštai. Šventojo Tėvo rašte sakoma: „Jo Šventenybė Popiežius Benediktas XVI suteikia Apaštalinį Palaiminimą Antanui Mozūrui, melsdamas gausių Dievo malonių bei Švč. Mergelės Marijos motiniško užtarimo“.

Laikas ir žmonės

Gyventi šviesoje ir santarvėje su Dievu ir žmonėmis

Birutė STEPONAVIČIENĖ

Sofija Šviesaitė su popiežiaus Benedikto XVI Apaštaliniu palaiminimu

„Gyventi šviesoje ir santarvėje su Dievu ir žmonėmis“ – tokia turėtų būti šio straipsnio idėja. Tokiomis mintimis palikau mažeikiškės Sofijos Šviesaitės namus. Kiekvienąkart susitikdama su pašnekovu atrandi kažką sau ir kitiems. Šiandien pasisekė, nes ką tik atšventusi gimtadienį mus pasitiko ir mielai atvėrė savo prisiminimų skrynią poetė, laisvės kovų dalyvė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, Šatrijos Raganos bei Vinco Kudirkos premijų laureatė, eilėraščių rinktinių „Mano žemė“, „Dienų kryžkelėse“, „Aušrų regėjimai“, „Beržų laukimas“, „Alyvmedžio šakelė“, vaikų maldynėlio Pirmajai Komunijai „Jėzau, ateik“ bei knygos „Šaknys“ apie Popiežių Joną Paulių II autorė.

Laikas ir žmonės

Ilgaamžiškumo paslaptis – gyvenimas vienatvėje

Gintarė Martinaitienė

Antanas Kuršaitis gyvena vienas ir sako neįsivaizduojantis, kad jam kas nors gyvenimą reguliuotų, tik susimąsto, kad galėjo geriau namą įsirengti, bet nepagalvojo, kad tiek laiko šioje žemėje teks praleisti

Vasario viduryje Šakių rajone šimtąsias sukaktis pasitiko sudargietis Antanas Kuršaitis ir naumiestietė Adelė Vosyliūtė. Abu senoliai visą gyvenimą gyveno vieni, šeimų nesukūrė ir mano, kad galbūt tai ir yra ilgaamžiškumo paslaptis. Be to, abu sukaktuvininkai sveikintojus stebino išskirtiniu iškalbingumu, atmintimi, sąmoningumu.

„Savo kontingentą jau įvykdžiau“, – priimdamas jubiliejinius sveikinimus tikino šimtametis Antanas. Jis sakė, kad nugyventi tokį amžių nebuvo sunku ir praėjusias dienas prisimena tik gerai. „O kad Dievas davė, tai ir gyvenu, nesulysi gyvas į žemę. Visą gyvenimą mane supo geri žmonės, daug draugų ir draugių turėjau“, – prisiminimais dalijosi A. Kuršaitis. Tad kodėl tos vienintelės nesurado, šeimos nesukūrė? Sudargietis sakė nemėgstąs, kad jam kas gyvenimą reguliuotų ir dabar retai patarimo klauso, tad ir gyvena savo suvargusiame namelyje vienas. „Kada noriu gulu, kada noriu keliu ir ką noriu veikiu“, – gyvenimo vienatvėje privalumus dėstė jubiliatas.