|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę Algirdas Endriukaitis (Tęsinys. Pradžia nr. 8, 9, 10)
Lietuvoje peržengtos trys ribos: taikaus ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai aukų giluminės prasmės vertinimas, šio pasipriešinimo istorinių teisių ir reikšmingumo fundamentalus istorinės pamokos ignoravimas ir atlaidus požiūris į okupaciją bei santykis su Rusijos FSB kaip netiesioginis švelnus nurodytų pirmųjų dviejų ribų išplovimo mandagus ir tylus pateisinimas. Absoliučiai materialistinės, savanaudiškos, kolaborantinės stribinės, politinės, teisinės, istorinės ir moralinės sąmonės dideliu mastu legitimuotos. Klaikų neišgyventą ir neatjaustą požiūrį į pasipriešinimo istoriją atspindi sveiku protu sunkiai suvokiamas didvyrių ir budelių nepagarsinimas ir pastarųjų ,,saugojimas. Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Laima Garnelienė 2011 m. sausio 24 dieną, pavyzdžiui, MGB agento-smogiko Markelio Bulatovo 2010 m. birželio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį visuomenei pateikia tokiu nuasmenintu pavidalu: ,,1952 m. birželio 20 d. akte, kurį pasirašė Lietuvos TSR VSM antrosios N valdybos pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras R., antrojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojas M. ir pirmojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis D. (...) Atpažinti nužudyti banditai. Tai V. G., Alekso, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Mikasiukas ir Z. C., Franco, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Makulis. Kam toks tekstas skirtas ir kokia prasmė? Kieno orumas ir garbė ginama ir saugoma? Iš mūsų atimama istorija: tauta negali žinoti nei didvyrių, nei budelių. Tokia nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos teisinė sąmonė?! Kaip Tarybų Lietuvos teisių gynimas? Tokiu pat principu reikėtų ginti Stalino ir Berijos vardus. Nežinia, ar SS pareigūnų bylos irgi nuasmenintos? Teisėjų Taryba 2005 m. rugsėjo 9 d. priima ,,įstatymą, kad su išnagrinėta byla galima susipažinti tik po apeliacinio ir Aukščiausiojo Teismo kasacinio verdikto ir tik ,,turintiems tam pagrįstą ir saugomą interesą. Tai reiškia tik archyvinį galimumą, užtikrinant teismo darbo įslaptinimą, uždarumą, visuomenės nušalinimą ir galimybę vertinti tik po daugelio metų. Ir tie patys teismai, garantuodami ir gindami savo teisumą, sprendžia kam galima, o kam negalima. Taip pat pačios teisinės sistemos nustatyta tvarka stengiamasi visuomenei nepateikti tarpinių ir galutinių nuosprendžių. Uždara, nepriklausoma teisinė institucija dirba savo nuostata ir sau, cosa nostra. 2007 m. vasario 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko, Halinos Zaikauskaitės kolegija nagrinėjo ,,Kliugerio bylą. Pasiremiant buvusių žinomų KGB aukštų kadrinių darbuotojų Vytauto Karinausko, RimvydoVžesniausko ir Andrej Židko liudijimu nustatyta, kad jis nebuvo KGB agentu. Ar gali kitaip liudyti KGB darbuotojas, jeigu iš Maskvos gauna pensiją, nes, priešingu atveju, sulaužytų okupacinio KGB priesaiką ir prarastų pensiją. Stribinių nuostatų erdvėje 2010 m. kovo 19 d. pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Lietuvos generaliniam prokurorui. Praėjo kone pora metų. Padaryta tik katino ašaros. Dokumentas, geriausiu atveju, padėtas į archyvą. Visos institucijos mandagiai vilkina, delsia, joms tai nerūpi, vertina kaip išmirštančios visuomenės dalies sentimentus. Sakoma, kad jei šausi į praeitį pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos. Pasipriešinimo okupacijai dalyvių istorinės tiesos ir teisingumo siekis ir viešumas yra nelyginant aukštos tvoros su spygliuotos vielos elektrine užtvara įveikimas arba elgetos ištiesta ranka malonės kaulijimas, nes atitinkamas pareigybines definicijas ir teisgales turintys pareigūnai turi teisę pasverti ir su olimpiniu orumu vienas kitą suprasdami deda bendrą istorinio abejingumo tašką. Ne pasipriešinimo dalyviai ar jų artimieji turi maldauti ir rūpintis pasipriešinimo okupacijai problemų nagrinėjimu, vertinimu ir sprendimu, o Lietuvos valstybės prokuratūra ir teismai, tai yra pareigūnai, kurie už tai gauna algas tų žmonių aukų dėka. Ir tai turėtų būti jų garbės istorinė prievolė, kurios jie kratosi, o ne aukų stumdymas stribinio mentaliteto pagrindu. Iš esmės teisės institucijos remiasi okupacinių laikų nusikalstamos KGB organizacijos nelegitimia medžiaga ir tokiais pat okupacinių teismų sprendimais. Svarbiausia, kad kolaborantiškai dabar vertinę archyvinę medžiagą prokurorai ir teisėjai toliau tebedirba. Ir Aukščiausiajame Teisme bei Teisėjų taryboje tvyro stribinės nuotaikos, nes komjaunimo arba kompartijos mokestį mokėję asmenys ar jų palikuonys vertina pasipriešinimo veiksmus ir istorines aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą. Keli pavyzdžiai. 2000 m. kovo 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (Viktoras Aidukas, Alvydas Pikelis ir Pranas Kuconis) dereabilituoja Oną Petrauskaitę, kuri 1947 metais prievartinei pyliavai į paruošų punktą pristatė 27 kg grūdų, o kvitą pateikė 227 kg kiekiui. Už tai ji buvo nubausta 15 metų kalėti su turto konfiskavimu. Dabartinė kolegija nutartyje užrašė, kad ji nubausta ,,už kriminalinį nusikaltimą sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai. Taigi žalą ji padarė ją prievartavusiai okupavusiai valstybei, o pati okupacinės žalos nepatyrė. Beje, Viktoras Aidukas tarybiniu teisėju dirbo 11 metų. 2001 m. spalio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (Pranas Kuconis, Ona Aldona Budienė, Vytautas Pesliakas) panaikina M. Kunevičiaus, kuris 1946 m. gegužės 14 d. buvo LTSR NKVD karinio tribunolo nuteistas 10 metų bausme su turto konfiskavimu, reabilitaciją, nes jis ,,(...) aprūpindavo vokiečių kariuomenę, (...) būdamas seniūnu jis bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus. Okupantai vokiečiai grobė patys kiek norėjo, o seniūnas buvo nubaustas, kad buvo tautininkų partijos nariu ir šauliu. 2001 m. spalio 22 d. Panevėžio apygardos teismo kolegijos nuosprendyje dėl partizano Alberto Kavaliausko nužudymo budelis išteisinamas. Teisėjai Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius nurodo: ,,Genocidui be apibrėžtų subjekto tikslų visiškai ar iš dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1 d. dispozicijoje yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį. Kadangi buvo nužudytas ne būrys partizanų, o vienas, tai jau ne partizanas, o šiaip pilietis, tai jau ir senatis. Netgi čekistų byloje nužudytasis įvardintas partizanu (,,banditas). 2002 m. gegužės 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė, Linas Šiukšta) minėtą išteisinimą tais pačiais motyvais patvirtino. Vilniaus apygardos teisėjai Alvyra Ona Kvaraciejūtė, Stasys Punys ir Zenonas Birštonas 2002 m. birželio 4 d. nuosprendžiu išteisina KGB agentus smogikus, suėmusius partizanus, kuriuos po to okupacinis teismas nuteisia mirties bausme. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Vytas Milius ir Tomas Šeškauskas 2002 m. lapkričio 20 d. patvirtina minėtą nuosprendį. Šitaip įteisinama KGB agentų smogikų naikinamoji struktūra ir okupacinio teismo mirties nuosprendžiai. Teisėjų net nepasiteiraujama, jie neliečiami, dirba toliau. KGB papulkininkis (tuomet leitenantas) V. Vasiliauskas, kaltinamas dalyvavimu dviejų partizanų brolių Jono ir Antano Aštrauskų nužudyme 1953 m. sausio 2 d. Čekistas V. Vasiliauskas 2003 metais Kauno apygardos teismo posėdyje drąsiai baudėjus-naikintojus stribus 12 kartų pavadino ,,liaudies gynėjais, o partizanus (karius savanorius) 13 kartų vadino ,,teroristais, kaip įpratęs sovietmečiu, vartojo ,,banditų, ,,baltaraiščių ir ,,žmogžudžių sąvokas. Štai jo žodžiai pasakyti teisme: ,,Džiaugiuosi savo deramu poelgiu, (...) laiku nukenksminus piktadarius buvo išgelbėta dešimtys gyvybių. (...) ,,Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo geriausius metus aš atidaviau darbui saugumo organuose. Kauno apygardos teisėjai Jurgis Kiškis, Romualdas Lincevičius ir Regina Majauskienė 2004 m. vasario 4 d. nuosprendyje įvertino: ,,Kolegija atsižvelgia į kaltinamųjų asmenybes charakterizuojami gerai. Ir atleidžia nuo bausmės atlikimo. Aleksandrą Kalesinską, 1918 metų savanorį, Vyčio Kryžiaus ordino ir medalių kavalierių, 1945 metais nuteistą ir tuoj pat neaiškiomis aplinkybėmis mirusį dar Vilniaus kalėjime, generalinės prokuratūros prokurorė Audronė Žentelienė kaltina, kad jis prie vokiečių, nors ir buvo Birželio 22 dienos sukilimo dalyvis, bet buvo ir kaimo seniūnu. Nagrinėjusi bylą Aukščiausiojo Teismo kolegija (Egidijus Bieliūnas,Viktoras Aidukas ir Valerijus Čiučiulka) 2004 m. kovo 18 d. nutartyje rašo: ,,Nuteistasis A. Kalesinskas tiek parengtinio tyrimo metu (b. l. 11, 12, 23), tiek karinio tribunolo posėdžio metu (b. l. 59) kaltu prisipažino... Ką reiškia gautas čekistinis prisipažinimas?! Taigi čekistinės valstybės tęstinumas! Kauno apygardos teismo teisėjai Antanas Burdulis ir Birutė Bobrel savo sprendimuose dėl partizano dukters teisių iš esmės remiasi okupacinių laikų teisinėmis normomis, tvirtindami, kad tuomet Lietuvos įstatymai ir Konstitucija negaliojo, o sovietinė okupacinė teisė tokios normos nebuvo nustačiusi. Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius 2008 m. vasario 15 d. už žmonių trėmimą nuteistam buvusiam stribui ir milicininkui skyrė bausmę: ,,...baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val. (...) nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose (...) Nuosprendyje įrašyta: (...) nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia. Ką reiškia ,,atitinkamos politinės aplinkybės, kurios vėliau pasikeitusios? Teisėjas skelbia individualią amnestiją ir dekriminalizuoja okupacinius nusikaltimus. Partizano Antano Kraujelio žūties byla vilkinta 11 metų Utenos prokuratūroje. Po dvejų metų varginančio nagrinėjimo byla permetama į Konstitucinį Teismą. Tai mažiausiai dar dvejų metų pauzė. Atgimimo lemtingoje pradžioje kultinėje drąsiausioje Algimanto Andreikos byloje budeliui paliktas dar Maskvos tiesiogiai nutrauktos bylos išteisinimas. Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Lina Urbonienė, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernotavičius, Vilniaus miesto I apylinkės teismo teisėja Diana Butrimienė ikiteisminį tyrimą nutraukia. Ir tai 2009 m. balandžio 29 d. patvirtina Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė tokiais motyvais: ,,Z. Bernoto (kaltinamo mano intarpas) veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra. Tai yra atvira atsikalbinėjimo, stribinio mąstymo teisinimo pasaka. O A. Andreika juk buvo milicininkų sąmoningai žiauriai suluošintas bado akcijoje prie Vilniaus Arkikatedros. Budelis nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkų buvo apgintas ir išteisintas. KGB agento kunigo J. Bulkos išdavystės byla tirta 15 metų ir sulaukta jo mirties. Čekisto Nachmano Dušanskio byla tirta 12 metų, kol jis 2008-aisiais mirė. LYA yra čekisto N. Dušanskio dienoraštis, kuriame jis aprašo partizano A. Ramanausko suėmimo operaciją ir atvirai įvardija lemtingą išdaviko A. Urbono vaidmenį šiame nusikaltime. Sulaukta agento mirties. Partizanų vado Adolfo Ramanausko kankinimo ir nužudymo byla tiriama 19 metų, kai byla 2011 m. gruodžio 9 d. atsidūrė Kauno apygardos teisme, kuomet iš 20 galimų kaltinamųjų liko du. Patarnavimas Rusijos KGB-FSB Lietuvos Seimo įstatymu Rusijos KGB yra pripažinta nusikalstama organizacija, o jos doktrininė ir praktinė perėmėja yra FSB, todėl bendravimas su ja ar patarnavimas jai yra problemiškas. Ir nors Rusija ignoruoja Lietuvos interesus budelio P. Raslano, Sausio 13-osios, Medininkų bylose, Lietuvos institucijos uoliai vykdo visus Rusijos prašymus. Lietuvos VSD 2003 m. birželio 20 d. be teismo sprendimo iš čečėnų internetinės svetainės ,,Kavkazcenter tik retransliaciją aptarnavusios Lietuvos informacijos technologijų bendrovės ,,Elneta paėmė tarnybinę stotį ir nutraukė jos veiklą. Tai buvo padaryta Rusijos FSB reikalavimu nuolankiai leidus aukščiausiems Lietuvos pareigūnams. Pasaulyje pagarsėjęs disidentų persekiojimu ir išimtinai FSB valią vykdantis Maskvos Basmanyj rajono teismo teisėjas A. G. Karpov 2011 m. kovo 21 d. priima nutartį iš Lietuvos bendrovės ,,Elneta gauti jos turimus elektroninio pašto duomenis nuo 2002 m. birželio 16 d. iki šios dienos (9 metų!). 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos policija, vykdydama generalinės prokuratūros prokuroro Mindaugo Dūdos prašymą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos Sonatos Raupėnaitės-Lekerauskienės 2011 m. birželio 3 d. sprendimą įvykdė ,,Elnetos bendrovės turimo ,,Kavkazcenter pašto informacijos poėmį dėl perdavimo Rusijos FSB. Pagal minėtų pareigūnų mentalitetą ir sprendimą Rusijos FSB Lietuvai yra patikima teisingumą vykdanti institucija. 2012 m. sausio 18 d. Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje Lietuvos ir Rusijos ekspertai preliminariai suderino Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu. Gal būtų galima ir svarstyti, jeigu tame susitarime nefigūruotų Rusijos FSB. Rusijos FSB Londone 2006 metais organizavo Rusijos pabėgėlio A. Litvinenkos nunuodijimą. D. Britanija pareikalavo įtariamąjį išduoti. Rusija įtariamąjį ,,išrinko į Valstybės Dūmą ir atsisakė jį išduoti bei tirti bylą. D. Britanija iškart pareiškė, kad įšaldo bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais, taip pat sustiprino reikalavimus britų vizų gavimui Rusijos valdininkams, įšaldė derybas susitarimui palengvintai gauti vizas Rusijos piliečiams. Tai atvirai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas pakartojo pirmojo oficialaus vizito į Maskvą 2010 10 13 metu. 2011 09 12 Maskvoje lankęsis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Kameronas dėl A. Litvinenkos žūties reikalo Rusijos tyrimo ignoravimo pareiškė: ,,Savo nuostatos nepakeitėme. Apie tokių ryšių atnaujinimą nekalbame kaip apie galimybę (,,Lietuvos rytas, 2011 09 13, p. 7). Su teisiškai nepatikima struktūra Lietuva, išduodama D. Britanijos principus, bendrauja. E. Kusaitės byloje yra Lietuvos aktyvus ir savanoriškas braižas padėti Rusijos FSB kovoti su vadinamuoju čečėnų terorizmu. Kaip tvirtina savo 2008 02 11 rašte VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, jiems žinoma, jog nuo 14 metų amžiaus E. Kusaitė pradėjo bendrauti su čečėnų tautybės asmenimis. Deja, dabar jau trečius metus nagrinėjamoje jos byloje nefigūruoja nei vienas čečėnas iš Lietuvos, o tik lietuviai ir pažeidžiantys įstatymus apsimetėliai konvertitai, įskaitant VSD operatyvinius darbuotojus. VSD veikloje jos atžvilgiu ištisi įstatymų draudžiamų provokacijų požymiai. 2009 10 01 Lietuvos VSD pareigūnas Maskvoje vyksta į Rusijos FSB būstinę, asmeniškai įteikia informaciją apie E. Kusaitę (likus 24 dienoms iki jos suėmimo). 2010 01 11 Rusijos FSB atstovas kontradmirolas V. I. Didyk tiesiogiai Lietuvos VSD rašo padėkos raštą už bendradarbiavimą (/.../,,tikimės tolimesnio vaisingo bendradarbiavimo). Prokuroras J. Laucius 2010 04 01 vyksta į Maskvą perduoti ir ieškoti FSB įkalčių E. Kusaitei. Išduodamos vizos Rusijos FSB pareigūnams atvykti į Lietuvą (praėjus 7 dienoms nuo prokuroro J. Lauciaus grįžimo iš Maskvos). Tai M. A. Savickij Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas; J. V. Šatalov Rusijos FSB operatyvinis darbuotojas; A. V. Fisiukov Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresnysis tardytojas; N. A. Ponamariov Rusijos FSB Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojas. 2010 04 07 trys Rusijos FSB pareigūnai Lietuvos generalinėje prokuratūroje dalyvauja E. Kusaitės apklausoje neteisėtai, draudžiant BPK, kaip neva proceso dalyviai, pasirašo E. Kusaitės apklausos protokolą, kuris buvo naudojamas Maskvos procese terorizmo byloje. VSD, užuot pagal Lietuvos Respublikos saugumo departamento įstatymo 81 straipsnį (Oficialus įspėjimas asmeniui) prevenciškai oficialiai tai atlikusi ir teisiškai paaiškinusi sociališkai daug ko nesuprantančiai jaunai merginai, E. Kusaitę apgyvendina savo išnuomotose ir išlaikomose patalpse kartu su savo tarnybos kadrine darbuotoja ir ši su E. Kusaite bendrauja įstatymo draudžiamų atvirų provokacijų požymių pagrindu. Svarbiausia, kad Lietuvos VSD, susidorodama su Lietuvos piliete, kaip su patikimu partneriu bendrauja su Rusijos FSB. Tai reiškia D. Britanijos principinį analogiškos praktikos paneigimą. Nepamatuotai atrodo atviri provokacinių veiksmų požymiai ir leidimai provokuoti. 2009 m. spalio 22 dieną, t. y. dvi dienos iki E. Kusaitės suėmimo, Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius nutartimi leidžia anoniminiam liudininkui Nr. 1 (VSD darbuotojai): ,,Asmens kratos metu išimtu Eglės Kusaitės mobilaus ryšio telefonu atsiliepti vietoje E. Kusaitės, siųsti SMS žinutes ir atsakinėti į gaunamas SMS žinutes E. Kusaitės vardu bei kitu nuotolinės telekomunikacijos būdu prisistačius E. Kusaite, bendrauti su priklausančiais teroristinėmis ar islamistinėmis organizacijomis nenustatytais asmenimis iš Rusijos Federacijos imituojant, kad vykstama į Rusijos Federaciją, Maskvą, įvykdyti teroro aktą ten susisprogdinant. Regimas atviras VSD, prokuratūros ir teismo sandėris. Apibendrinimas: 1. Lietuvos politinis elitas visiškai nevertina suvereniteto ir demokratijos prasmės valstybingumui ir tautos išlikimui, nacionaliniam saugumui. 2. Jis vykdo Lietuvos valstybės suvereniteto ir jos šeimininko tautos nunykimo politiką, atsisakydamas istorinių valstybės sukūrimo pagrindų. 3. Atvirai pakrikusios Vakarų visuomenės moralinės praktikos patirtis, tų šalių intelektualų nuogąstavimas lemtinguose sprendimuose priimami kaip vanduo nuo žąsies. 4. Vyriausybės teikiamos Lietuvos ateities vizijos yra tuščios, be tautinės kultūros, identiteto akcentų, be tautos kaip suvereno teisių užtikrinimo nuorodų, konkrečių apibrėžtų sprendimų, grėsmių nuostatų ir veikimo išvardijimo. 5. Švietimo ir mokslo reikalai, lemiantys tautos ateities dvasines vertybes, pavesti spręsti liberalų komandai, kuriems tai yra verslo projektas, ne dvasingumo ugdymas, suverenios tautinės valstybės išsaugojimas ir žmogiškosios bei nacionalinės savigarbos ugdymas. 6. Nemažai VSD pareigūnų, prokurorų ir teisėjų atvirai dirba okupaciniu, stribišku lygmeniu ir visiškai neatsako teisiškai, morališkai ir istoriškai už veikų teisinimo preferencijas kolaborantams ir kaltinimo preferencijas pasipriešinimo dalyviams. 7. Nei vienas prokuroras savo vadovybės ar teisėjas Teisėjų tarybos nebuvo teisiškai įvertintas už akivaizdų politinį antivalstybinį, okupacinį, kolaborantinį ir antikonstitucinį pasipriešinimo okupacijai kovų vertinimą ir sprendimą. 8. Lietuvos Respublikos Seimas, jo komitetai, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, Teisėjų taryba, Generalinė prokuratūra, VSD į visus pasipriešinimo okupacijai dalyvių teikiamus klausimus žvelgia sukandę dantis, paviršutiniškai, formaliai, atmestinai ir skaudžiai Laisvės istorijai visiškai nepateisinamo išimtinio vilkinimo pagrindu. 9. VSD, prokuratūra, teismai savo veiksmais ir sprendimais atvirai patarnauja nusikalstamai Rusijos FSB. Pozicija: suvokiant ne krizinę, o katastrofišką lietuvių tautos ir valstybės išformavimo tendenciją, politinio elito atitrūkimą nuo tautos istorinės prasmės ir patirties; suprantant, kad visuomenė neturi politinių, teisinių ir materialinių galimybių daryti įtaką uzurpuotos valstybinės sistemos tobulinimui dėl užtveriamų visuomenės galimybių protestuoti; matant piliečio nuvertinimą, istorinių nacionalinių interesų ignoravimą, nesant valstybės idėjos raidos strategijos, didėjantį vadinamojo nacionalizmo niekinimą, liberalizmo palaikymą, valdžios struktūrų biurokratinę savivalę; įvertinant tai, kad nėra galimybės dalykiškai, pilietiškai ir oriai bendrauti su valdžios struktūromis dėl Lietuvos valstybės nunykimo; nenorint sudaryti pagarbos, paramos ir prisitaikymo įvaizdį sistemai. Už praktinį ir teisinį valstybės pareigūnų nihilizmą ar neveikimą istoriškai besąlygiškai atsako visas aukščiausiasis valdžios elitas, veikiąs be atsakomybės, o tai yra istoriškai nusikalstama; praktiškai atsisakius pasipriešinimo okupacijai dalyvių kovos idėjos, nesant teismų, prokuratūros ir VSD teisinio patikimumo, o Lietuvos valstybės ir tautos gynimą atliekant fantominiais judesiais, atsiriboju nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų, nedalyvausiu oficialiuose valstybiniuose renginiuose, atsisakau hipotetiškų valstybinių pažymėjimų ar pagerbimų, įskaitant oficialų valstybinį palaidojimą. Tai nereiškia pasidavimo. Balys Sruoga vokiečių Štuthofo konclageryje žiemą vaikščiodavo be kepurės, kad nereikėtų jos nukelti prieš prižiūrėtojus. Visokeriopai palaikysiu ir remsiu tuos, kurie lieka ir veikia Lietuvos valstybės istorijos prasmės ir išdidumo erdvėje. Šiandien nenoriu būti pražūties dalininkas ar tylus palaikytojas.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |