|
Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę
Vasario 3-iąją publikavome Algirdo Endriukaičio 2012 m. sausio 31 d. pareiškimą Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę. Jame Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatas A. Endriukaitis konstatavo, kad Lietuvos politinis elitas vykdo Lietuvos valstybės suvereniteto ir jos šeimininko tautos nunykimo ir išformavimo politiką, atsisakydamas istorinių valstybės sukūrimo pagrindų. Pareiškime nurodoma, kad Vyriausybės teikiamos Lietuvos ateities vizijos yra tuščios, be identiteto akcentų, be tautos, kaip suvereno, teisių užtikrinimo nuorodų. Lietuvos Respublikos Seimas, jo komitetai, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, Teisėjų taryba, Generalinė prokuratūra, VSD į visus pasipriešinimo okupacijai dalyvių teikiamus klausimus žvelgia sukandę dantis, paviršutiniškai, formaliai ir atmestinai. Dar daugiau, VSD, prokuratūra, teismai savo veiksmais ir sprendimais atvirai patarnauja nusikalstamai Rusijos FSB ir praktiškai veikia Rusijos erdvėje. Savo pareiškimą A. Endriukaitis baigia taip: Suvokdamas katastrofišką lietuvių tautos ir valstybės padėtį, politinio elito atitrūkimą nuo tautos istorinės prasmės ir patirties, nesant valstybės idėjos raidos strategijos, suprasdamas, kad visuomenė neturi politinių, teisinių ir materialinių galimybių daryti įtaką uzurpuotos valstybinės sistemos įprastam pasikeitimui, matydamas piliečio nuvertinimą, klestint valdžios struktūrų biurokratinei savivalei, atsiriboju nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų, nedalyvausiu oficialiuose valstybiniuose renginiuose, atsisakau hipotetiškų valstybinių pažymėjimų ar pagerbimų, įskaitant oficialų valstybinį palaidojimą. Toks jo žingsnis nereiškia pasidavimo jis visokeriopai palaikys ir rems tuos, kurie lieka ir veikia Lietuvos valstybės istorijos prasmės ir išdidumo erdvėje. Šiandien nenoriu būti valstybės pražūties bendrininkas ar tylus palaikytojas, užbaigė savo pareiškimą A. Endriukaitis. Pradedame spausdinti pilną pareiškimo tekstą.
Algirdas Endriukaitis
,,Kiek sudaužytų gyvenimų
Tiesė rankas į Tėvynę?
Paulius Stanionis
Siekinys ir kasdienybė
Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis. Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia. Visi mato ir supranta, bet tie ,,visi nieko nedaro arba negali padaryti. Negalima guostis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, ,,po to. Tai reikalinga šiandien ir dabar, o ,,po to mūsų jau nebebus ir tai reikš, kad mes to niekada neturėjome.
Jaunas žmogus jaučiasi gyvensiąs amžius. Kasdienybės verpetuose dažnai sunku sustoti ir pagalvoti vis bėgi, vis bėgi, vis bėgi. Gyvenimo mano saulutė jau leidžias. Kas padaryta, tai padaryta, kas nespėta ar nesugebėta taip pat žinoma ir jau nepakeičiama. Skaudu tylėti, pasakyti ataskaitingai bei protestuojant prasminga ir būtina bent savo artimiesiems su kuo buvai, kas esi šiandien, kuo lieki, su kuo išeini, nes kiekvienas trupinėliu atsakome, juo labiau nenorint niekdariams po mirties bejėgiškai ir veidmainiškai patarnauti pripažįstant jų padorumą. Šiandien, deja, lieka širdgėliška istorinė prievolė viską apmąstyti, apibendrinti ir pasakyti, kad sielai būtų lengviau, kad laisvesnis jaustumeisi, ir būtent tuo laiku, kaip sakė vienas autorius, kol dviveidžiai medkirčiai pjauna Lietuvą kaip mišką. Tylėdamas atrodytum ir liktum lyg įbaugintas, priklausomas, sulaužytas ar visiems besilankstantis, viskuo patenkintas ir sotus prisitaikėlis bei paglostomas veidmainis Lietuvos valstybės egzistenciniame iššūkyje, nunykimo meto maro puotoje.
Prisimenu, dar vaikiščias būdamas, pasiklausęs tėvų kalbų, pasiskaitęs Trimito, Kario ir kitų leidinių, ant nupjauto prie upės medžio kelmo peiliu išpjausčiau žodį Lietuva. Ir ta aplinkinė vieta man atrodė okupantų nevaldoma ir nepriklausoma žemė. Ta gyva pasaka buvo Lietuva. Tai buvo oru, kuriuo kasdien kvėpavau, suprantamas kelias į išminties valdomą karalystę. Buvo aišku ir svajota, kad mes savo mintimis, norais, kasdieniniais darbais, širdies balsu tik ten ir turime būti.
Šiandien Lietuvos valstybės suverenitetas ir jo savininkas lietuvių tauta traukiasi kaip Balzako šagrenės oda. Tai ne jausmai, o matomi kasdieniniai simptomiški judesiai, nusiurbimai, netektys, kreivėjimai, nenuginčijamos ir akivaizdžios slinktys. O kas gali paneigti intuiciją? Sakoma, istorija kartojasi. Dabar tai primena Abiejų Tautų Respubliką, kai visi jautė ir matė galą. Kai kurie griebėsi kitų pagalbos, kas, suprantama, buvo kilpa, nes niekam mes gerąja prasme nerūpėjome. Nors Austrijos imperatorė Marija Teresė pasirašydama Lietuvos ir Lenkijos padalijimo aktą ir braukė ašarą, bet vis tiek dėl galiūnų solidarumo, kaip liudijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, ,,verkė, bet ėmė. Šiandien Lietuvą gali imti kas tik nori ir turi pinigų, laikas tam tik padeda, kaina smunka, parsiduodame pusvelčiui. Ir klaikiausia istorija visuomet numato išklausyti paskutinį žodį.
Menasi kitas atvejis. Latvijos generolas Liudvikas Bolšteinas 1940 metais, kai sovietai okupavo Latviją, dėl gauto įsakymo vykdymo parašė, kad negalįs naikinti to, ką savo rankomis kūrė, o priesaikos laužyti negalėjo, todėl nusišovė. Kokią giluminę prasmę mes suvokiame šiandien kalbėdami apie pasipriešinimo Galijotui žmones, apie savo partizanus, žinojusius, kad eina į mirtį? Koks Lietuvos pareigūnas moraline ir teisine prasme šiandien taip pasielgtų? Nepriklausomos valstybės griūtis akivaizdi, bet tai aptariama naujakalbe kaip trokštama ir miela integracija.
Moralinį vertinimą veiksmams ir pamoką pateikia pati istorija, bet ne visi išgyveno, skaitė, mokėsi, oriai ir išdidžiai prisilietė prie Lietuvos istorijos. Šiandien sunku atsakyti, kiek yra savigarbos neturėjimo, hermeneutiško nesuvokimo, paviršutiniško samprotavimo ar baudžiauninko likučių, kai A. Smetonos ar P. Plechavičiaus to laiko realijų sąlygoti sprendimai bandomi vertinti pagal šių dienų formalizuotą sampratą, tarytum tuomet Europoje nebuvo stalinizmo (Kominterno), hitlerizmo (,,naujos Europos tvarkos), ir teigiama, kad Lietuva galėjo ir privalėjo būti unikali žydinti, klestinti laisvės ir teisingumo sala Europos skaudulių vandenyne. Ir tai kalba tie, kurie mokėjo komjaunimo ar partinius mokesčius, nematę baltųjų meškų, norėdami ant tautos kančių aruodo pakylėti bei papuošti save ,,demokratine, ,,teisine išmintimi ir toliau savanaudišku užmoju kilti į senos patirties gudrybės debesis. Pirmasis žingsnis sutrypti praeitį ir jos atsisakyti, nepagalvojant kad kitai kartai jie palieka tą pačią užduotį.
Tos Lietuvos ,,autokratijos įkvėpti 40 tūkstančių vyrų laisva valia stojo į P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę, o per 50 tūkstančių išėjo žūti į miškus. Partizanai sukūrė šimtus savo kovos dainų, leido gausią spaudą. Raskite nors vieną stribų (,,liaudies gynėjų) ar čekistų pagarbos dainą? Tai aiškus tautos dvasios ir noro apsisprendimas, tai sunkiausiomis sąlygomis įvykęs balsavimas ar net referendumas vienu klausimu: ,,Ar Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė? Atsakymas buvo aiškus. Šiandien tai tautosaka, sapnas, atjautos ir širdies gerumas, išdidumas ir drąsa, netelpanti į veidmainišką liberalinį, išimtinai formalų procedūrinį, sąskaitinį-faktūrinį naudos mąstymą, o gražbyliavimu užburiant plėšiant dirvonus sukčiavimo, grobimo, vogimo ir painiojimo žaidimuose.
Vargu, ar šį laikmetį Lietuvą okupuos kieno nors kariuomenė, nes tai būtų brangu ir negražiai atrodytų. Galingieji irgi stengiasi laikytis ,,padorumo pigesnių procedūrų palaužiant, paperkant ir nuperkant. Mes nykstame dėl vidinių priežasčių, ramiai, daugeliui to nesuvokiant ir neįvertinant, dėl savo dvasios kaitos, regimo ir lengvabūdiško atsitraukimo nuo 1918 ir 1990 metų dvasios ir ne savo grupės istorinio kraujo ir idealų perpylimo. Tai yra abejojimas gilumine etine ir istorine nepriklausomybės buvimo prasme, noru ją visomis išgalėmis, kaip iki šiol supratome ir vertinome, nedvejojama laisva prievole už ją grumtis ir ginti. Ir visas netekties pasekmes regėsime tik po kurio laiko, kai rato atgal neatsuksime ir tai bus negrįžtama. Gal tai paaiškintina buvusio tarno ir kolonijinės priklausomybės dvasios likučiais šiandien pavertusiais daug ką tik priklausomybinio pasaulio suvokimo ir patenkinto tarno pono paieška. Toks yra valstybę naikinančio liberalizmo (libertarizmo) materialistinio godumo užbūrimu modifikuojamos Lietuvos žmogaus sielos erozijos sertifikavimo tikslas jo atvirai nesakant, giedant gražia kosmopolitine paukščių kalba, klastingai nutylint, kad paukščiai čiulba ne mums, o sau. Jeigu nebus mūsų atminties ir išdidumo atstatymo, išnyksime kaip dinozaurai, nes mus naikina dabartinės dvasinės aplinkos atšalimas ir sielos maisto trūkumas.
Suprantama, pirmuoju smuiku čia groja naujieji Vakarų krypties iš esmės tęsiantys buvusių kapsukininkų, angariečių, uborevičių, vaupšasovų, smuškevičių, sniečkininkų ir paleckininkų kirpimo žmonės, degioję žvakeles svetimose bažnyčiose ir sau pelningai pardavinėję Tėvynę. Sena banga skamba naujai: ,,teisinga pasaulėžiūra, protingu ,,tikėjimu, ,,demokratiškiausiu ir ,,teisiniu veikimu, ,,moderniausiu supratimu, ,,šiuolaikiniu reikalavimu, ,,pažangia mąstysena, ,,naujos kairės ar ,,naujo centro išpažinimu, integracija, federalizacija ir globalizacija, teigiant tai kaip dangišką paskutinę besąlyginę išmintį, naujo pasaulio kūrimo modelį ir Lietuvos istorijoje neginčijamu imperatyvu pasiėmusiu istorinę teisę klijuoti marginalų, nacionalistų ar fašistų etiketes, paneigiant protėvių istorinę patirtį ir skaudžias pamokas.
Ir čia tokio galima paklausti: ,,Kaip tu suvoki 1940 metus, kur tu buvai 1990 metais, kokiu širdies virpesiu kilai į pasipriešinimą ir gynybą, o dabar nieko neatsimeni? Anarchistinis praeities griovimas bei atmetimas ir neapibrėžtos bei nepatikrintos siūlomos neatsakingos naujos ,,dabarties ir ,,ateities dirbtinis eksperimentas, kaip E maisto priedas, viską nuspalvina ir pakeičia, chemizuoja, įgauna vienos naujos, absoliučiai neklystamos, dirbtinės pinigų religijos, kaip slieko ant meškerės kabliuko, būseną margame pasaulyje, bet kartu sukelia regimą dvasios vėžio ligą. Kartu nugirdoma užmarštimi reikalauti pralieto kraujo ir kančių atminties kainos prasmės. Nutylimas ir buvusiųjų patarnautojų svetimiems dievams žinomas likimas bei išdidžios istorijos neatšaukiamas kaltinamasis nuosprendis vardan žadamo ir gaunamo pelno.
Ar galima teigti, kad regimoji Europa yra svarbiausias ir vienintelis pasaulio gėrio ir dvasios centras, su visuotinai pritariamomis išmintingomis tendencijomis teigiamai be ribų plėtotis? Gal tuo paaiškinamas šv. Kalėdų šventimas jau nuo lapkričio pirmųjų dienų? Gal dar ne visi užmiršo, ką reiškia bendras gyvenimas sovietinio pavyzdžio tautų ,,kolchoze, kurio iš esmės ,,tobulą totalinį modelį siūlo liberalai? Kodėl žaidžiama slapta, užsišifravus, nedrįstama priminti liberalizmo pradininkų P. Prudono, M. Štirnerio, A. Bakunino ir kitų, kurių veiklos šerdis buvo anarchija ir valstybės sunaikinimas?
Kad kažkur pasaulyje gyvenama kitaip arba kitur netgi masiškai plačiai žengiama be logikos, sveiko proto, istorinės patirties arba tai daroma tik turtingųjų naudai užtikrinti, kiekvienam savarankiškam ir savigarbą turinčiam žmogui negali būti išminties argumentas besąlygiškai mėgdžioti, lenkti sprandą, bučiuoti ranką, tapti satelitu, knechtu, vasalu, baudžiauninku arba jaunesniuoju broliu. Prancūzų rašytojas, mąstytojas Emilis Sioranas pamokančiai pastebėjo: ,,Jums gyvenimas nepavyko? Jūs niekuomet neturėjote išdidumo jausmo. (,,Gorkije silogizmy, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67). Tas pats sakytina ir apie tautą.
Jeigu pasvarstytume plačiau, pamatytume, kad Lietuvoje jau nėra tos aktyvios kritinės masės, kuri būtų tiek išdidi ir nepalenkiama, suvoktų ir drįstų visa jėga priešintis neteisingumui, savivalei, ginti savo orumą, laisvės kasdienybę ir istoriją. Ir pirmiausia suvoktų ir pripažintų, kad pasaulyje mes palikti išlikti patys ir tik patys prisiimame atsakomybę už likimą, arba tampame galiūnų patarnautojais. Bendrauti reikia ir su Vakarais, ir su Rytais, bet abiem atvejais ne tik su savo kepure, bet ir su savo galva bei su nesulaužytu stuburu. Pavieniai išdidūs asmenys susicementavusios egoistinės, materialistinės, turtinės liberalios sistemos buldozerio yra mandagiai nustumiami į šalikelę pagal taip vadinamas demokratines teisines ir galingas pinigines procedūras, pasinaudodami turimais užgrobtais administraciniais ir teisiniais resursais, o idealistams gyviems ir, deja, žuvusiems bei mirusiems, kurių dėka kurta valstybė, klijuojant marginalines nusikalstamas etiketes, geriausiu atveju niekingai apie juos nutylint.
Retorinis klausimas: kas gali pažadinti viltį, jeigu uždaryta per tūkstantį mokyklų ir paskleista, kad mokyklos ruošia emigrantus? Ar neveidmainiaujama Seime minint okupacinio siaubo pasekmes arba įžymaus Lietuvos valstybės kūrėjo Stasio Šilingo darbus ir kartu kasdien nusivalant savo kojas į jo 1938 metų kovo 25 dienos testamento devynis punktus? Paviršutiniška padorumo imitacija, kaip šiandien įprasta sakyti, politinė moderni be turinio ir prasmės instaliacija. Realus atminties praradimas žmogų paverčia mankurtu ir tuo pačiu jį kaip tokį sunaikina. Tai istorijos patvirtinta ir abejoti neverta.
Prasminga visą kaltę suversti vien vadovams, bet tai ne visai tikslu, nors, kaip sakė Ezopas, visi pavaldiniai yra verti savo valdovo. Šiaip ar taip vis tiek už viską daugiau moraliai atsakingas valdžios elitas, nes jų legitimumas ir teisgalės leidžia jiems turėti daugiau įtakos, veikti ir už kitus dorai ar nedorai spręsti. Šiandieninis Lietuvos politinis elitas atitrūkęs nuo grėsmingai realių tautos istorinių reikmių, nesiima ateities atsakomybės, nepripažįsta idealistinės sąmonės, savigarbos ir išdidumo, pilnas savanaudiško materialistinio cinizmo, o klastingai pataikaudamas siekia gauti visapusiškas dvasines ir materialines indulgencijas iš Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES).
Kokioje erdvėje mes kvėpuojame, kokias ligas įgyjame? Politikoje be rogučių, užsimerkę, tratant gluminantiems būgno garsams, slidžiu nepriklausomybės kalnu leidžiamės žemyn. Kaip neseniai sakė vienas Vilniaus universiteto profesorius, ,,...per dešimt marazmo metų valstybė buvo nevaldoma. Ir tam pritaria logiškas P. Gylio pastebėjimas: ,,Lietuvoje yra labai stipri antivalstybinė ideologija. Yra tariami valstybininkai, yra stipri nuostata prieš valstybę. (,,Respublika, 2011 12 23). Tokia yra dvidešimt vienerių nepriklausomybės metų slinktis, suvokianti tik atskirų fragmentų, o ne sistemos naikinamas tendencijas.
Ir kada blogai, kyla svetimo turtingo šeimininko poreikis, nes užsienietis turi išminties ir galios aurą, kuria baudžiauninkiškai neabejojama. Keletas Seimo narių pasiruošę kurti Europos federalistų sąjungą, tokią Europą, ,,kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą (,,Kauno diena, 2012-01-12). Siūloma sukurti ES finansų ministro pareigybę (Leninas irgi pirmiausia nurodė paimti bankus.) Beje, jie teigia, kad ES yra demokratijos deficitas, o federacijoje, girdi, jo nebūsią. Tai svarbus šių dienų fakto pripažinimas. Ar realu, kad Lietuva ir kitos šalys kada nors šokdins Vokietiją nuvykęs į Bundestagą? O kas drįsta tai daryti dabar? Kas tai per struktūra ES, jeigu Lietuvos globalistai pareiškia, kad ,,gelbėtis po vieną laikas praėjo (BNS, 2012-01-11). Svarbu, kad pripažįstama gelbėjimosi koncepcija, nors tai yra tik sapno lygio noras.
Šiandien mes ES esame diskriminuojami ir palikti ant ledo ne vien tik su Ignalinos AE uždarymu, bet ir Lietuvos per du kartus mažesniu žemės ūkio finansavimu.
Politinė integracija reiškia užmaskuotą nepriklausomybės atsisakymą. Lietuvos istorijoje iš savų tai ne kartą girdėta (Kapsukas, Sniečkus, Burokevičius), tik šiuo atveju lieka nesuprantamas Lietuvos Konstitucijos 1 straipsnio imperatyvas apie nepriklausomybę po buvusio referendumo Lietuvoje. Beje, jis buvo ,,gudriai apeitas stojant į ES, tai galimai numatomas ir antras pakartojimas. Rašytojas Kazys Almenas klausia: ,,Ar tikrai norime atsisakyti savo nepriklausomybės? Ar to sąmoningai siekia ta pati karta, kuri tą nepriklausomybę iškovojo? (IQ, 2012, nr. 1, p. 14).
Dar 2003 metų kovo mėnesį, prieš Lietuvai stojant į ES, Lietuvoje lankęsis Šventojo Sosto sekretorius ryšiams su valstybėmis Žanas Luji Toranas (Jean-Louis Tuaran), paklaustas apie Lietuvos vyskupų kovo 4 dieną paskelbtą kreipimąsi dėl Lietuvos stojimo į ES, pasakė: ,,Lietuva visuomet buvo Europoje ir šiandien grįžta į ją išsaugojusi tai, ką Vakarų Europos šalys jau spėjo pamiršti. Jūs Europai galėsite duoti labai daug: grąžinti jai atmintį apie krikščioniškąsias žemyno šaknis. Žemynas be atminties yra žemynas be turinio ir ateities (ELTA, 2003-03-05). Dabar galima paklausti: į kokią galerą globalistiniai berniukai sodina mūsų valstybę?
(Bus daugiau)
© 2012 XXI amžius
|