|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Velykų uždangą atidengiant Kun. Vytenis Vaškelis
Kai į savo vidų įsileidžiame esminių dalykų veikimą, tada mažesnės reikšmės reikalai, įvykiai ir daiktai atsiduria žemesnėse prioritetų pozicijose. Jei prisikėlusiam iš numirusių Kristui sakome: Viešpatie, atleisk, bet nerandu žodžių, kad galėčiau Tau tinkamai padėkoti už įvykdytą atpirkimo žygdarbį, tuomet velykinių margučių dažymas, žaismingas daužymas, valgymas ir apskritai namiškių klegesys, sklindantis nuo šventinio vaišių stalo, nors visada bus priskiriamas prie šalutinės svarbos veiksmų, tačiau tradiciškai grakščiai įsikomponuos į panoraminį Velykų švenčių paveikslą. Velykų šventę įprasminame, kai ne tik per šv. Mišias su eucharistiniu Dievo Žodžiu susiliejame, bet stengiamės ir kasdienybės darbais taip giedoti Viešpačiui Aleliuja, kad išgirdę rūpesčių prislėgtą žmogaus širdies aimaną sustotume, įsiklausytume ir gebėtume kenčiančiajam padovanoti viltingą Prisikėlusiojo pažado išsipildymą. Juk neretai būna, kad patys kalendorinės Velykų šventės metu jaučiamės dvasia pakylėti, o artimo širdyje vietoj mirtį Nugalėjusiojo padovanotos ramybės tebeviešpatauja įvairios baimės bei nusivylimas gyvenimu. Tiesa, kartais žmogų prislėgusios didžiulės bėdos ilgainiui virsta išganingais palaiminimais, bet negalima tiktai jose ieškoti išeities. Kristus už mus prisiėmė pasaulio nuodėmes, kad susitapatinęs su mumis galėtų šiais ar kitais žodžiais prabilti: Pažvelkite į mano rankas ir šoną (Jn 20, 20). Buvusių žaizdų randai byloja, kad, kai kabojau ant kryžiaus, išgyvenau tokias kančias, kurių jums neteks patirti. Todėl maldauju jus: įsižiūrėkite į mane ir matykite manyje Dievo Sūnų, kuris pasiaukojo tik dėl to, kad myli jus visus nepalyginamai labiau negu jūs visi Jį. Visiškai pasitikėkite manimi ir atiduokite maldoje man savo skausmus bei rūpesčius, nieko nepasilikdami sau. Ir svarbiausia: tikėkite, kad, būdamas gyvas, esu vienintelis Viešpats, kuris nuodėmių tamsą gebu perkeisti į dorybių meilės šviesą. Todėl jūsų širdyse noriu būti neužgesinamos vilties ugnimi. Jei leisite man degti jumyse, jūs patys keisitės ir per jus sklindanti malonė keis kitus. Tada patekėjusi dieviškojo Gailestingumo saulė žmonių širdžių drungnumo ledus ištirpdys greičiau nei to buvo galima tikėtis... Nors Jėzaus mirties bei prisikėlimo paslaptį amžinai gaubs mūsų, kaip ribotų kūrinių, nesugebėjimo iki galo pažinti skraistė, tačiau dėl to mes nepatirsime jokio nuostolio. Tik amžinybėje mes geriausiai suvoksime Jėzaus, kaip Valdovo, didingumą bei Jo dėl mūsų tapimą mažutėliu. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, didžiausia teigiamybė, pasakytina apie Dievą, yra ši: Dievas valdo ne valdžia. (...) Dievas valdo mylėdamas ir kentėdamas kartu su žmogumi, ir tikrasis Dievo veidas pasirodo būtent kančioje. Kentėdamas kartu su mumis, Dievas neša pasaulio neteisingumą, todėl kaip tik pačiomis sunkiausiomis valandomis mums valia žinoti, kad Dievas užvis arčiausias. Dievas tampa mažas, kad galėtume Jį paimti, kad mūsų, žmonių, puikybės ir savęs dievinimo principas būtų supriešintas su kitokiu principu. Dievas ateina kaip Tas, kuris paliečia žmogaus širdį Jei su Jėzumi tarnausime iki gyvenimo pabaigos kitiems, niekas iš mūsų neatims tos malonių dalies, kuri yra mums paskirta Jo amžinoje karalystėje, bet, jei tarnausime aplinkiniams stokodami augančio atsidavimo Jėzui, turėsime egoizmo priemaišų, mūsų amžinybės vaisių lobis bus mažesnis nei iš anksto mums buvo Dievo numatytas. Thomas Mertonas įžvalgiai rašė: Tikrovėje viena paskutinių egoizmo tvirtovių, viena tų, kurią daugelis šventųjų atsisakė atiduoti, yra šis primygtinis atkaklumas daryti darbą, gauti rezultatus ir džiaugtis jais patiems sau. Esame tie, kurie nori laimėti garbę už atliktą darbą. Galbūt todėl kai kurie šventieji nepasiekė aukščiausios kontempliacijos: jie norėjo padaryti pernelyg daug patys. Ir Dievas jiems tai leido. Viešpatie, Velykų šventėse ir per visą gyvenimą mokyk mus už viską dėkoti Tau ir kuo mažiau nuopelnų priskirti sau. Kuo nuolankiau save vertinsime, tuo laisviau leisime Tau mumyse veikti. Kuo labiau mumyse veiksi, tuo dažniau prisiminsime, kad tai visada grindžiama pasiaukojančia meile, o grynai mūsų veikimas visada turi nors ir mikroskopinių savanaudiškumo kruopelių. Prisikėlęs iš numirusių Jėzau, taip pašventink mano gyvenimą, kad sąmoningai visur bei visada pirmenybę atiduočiau Tavo gelbstinčiai ir į Prisikėlimo šlovę mane vedančiai meilei!
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |