Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

2012-ieji – kardinolo Josyfo Slipyj metai Ukrainoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kardinolas Josyfas Slipyj

Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Mišias aukoja kun. Irinėjus Valiavka OSBM

2012-ieji Lietuvoje paskelbti Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC, taip pat ir Maironio metais. Ukrainoje šie metai skirti kardinolui Josyfui Slipyj.

Aukščiausias Graikų apeigų katalikų (unitų) arkivyskupas, Romos Katalikų Bažnyčios kardinolas Josyfas Slipyj (1892 02 07–1917 09 30–1939 12 22–1965 01 25–1984 09 07), žinomas mokslininkas, dvasinės kultūros puoselėtojas, svarbus ukrainiečių katalikų gyvenime ir visos Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios (UGAKB) gyvenime.

Josyfas Slipyj – metropolito Andriejus Šeptyckio 1939 m. gruodžio 22 d. slapta įšventintas į vyskupus, 1944 m. lapkričio 1 d. mirus metropolitui A. Šeptyckiui, ėmė vadovauti Galicijos metropolijai. 1945 m. balandžio 11 d. kartu su kitais ukrainiečiais – visais UGKC hierarchais – sovietinės valdžios buvo suimtas, apkaltintas bendradarbiavimu su Ukrainos pogrindžio nacionalistais, ryšiais su Vatikanu. Jam buvo siūloma pereiti į stačiatikybę. Nesutikus bendradarbiauti, nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lageryje. Tris kartus (1945, 1953 ir 1959 metais) teistas metropolitas iš viso Sibiro, Mordovijos, Potmos lageriuose iškentėjo 18 metų. Tačiau ir lageryje, kaip teigia jį pažinojusieji, metropolitas išliko Bažnyčios kunigaikščiu. 1960 metais popiežius Jonas XXIII metropolitą J. Slipyj nominavo kardinolu „in pectore“. Popiežiui Jonui XXIII bei Amerikos prezidentui rūpinantis, metropolitas J. Slipyj 1963 m. sausio 26 d. buvo paleistas į laisvę. Tačiau jam buvo kategoriškai uždrausta sugrįžti į Ukrainą.

1963 m. vasario 9 d. metropolitas J. Slipyj atvyko į Romą ir jau kitą dieną buvo priimtas Popiežiaus. Susitikimas vyko privačiuose Popiežiaus apartamentuose, kartu melstasi Popiežiaus koplyčioje, ilgai užsitęsė privatus pokalbis be liudininkų.

II Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo antroje sesijoje metropolitas J. Slipyj kalbėjo apie patriarcho vadovaujamą UGAKB.

Apaštalų Sostas 1963 m. gruodžio 23 d. pripažino, kad Galicijos metropolitas turi Aukščiausiojo arkivyskupo statusą, įvardino jį Rytų kongregacijos nariu, o 1965 m. sausio 25 d. popiežius Paulius VI įšventino kardinolu – tai pirmasis XX amžiaus kardinolas ukrainietis.

Romoje metropolitas dirbo 21 metus, valdant net keturiems popiežiams. Romoje kardinolas J. Slipyj nuo pirmųjų dienų ėmė dirbti keliomis kryptimis. Jis spausdino ir leido knygas: „Knygos bus – skaitytojas atsiras!“ – yra kalbėjęs kardinolas. Labai gražioje vietoje – Albano ežero pakrantėje – nupirko žemės ir 1965 m. pastatė vienuolyną studitams, jo pastangomis Romoje išaugo Popiežiaus Šv. Klementijaus Ukrainos katalikų universitetas. Čia buvo išvystyta plati mokslinė leidybinė veikla. Pats kardinolas universitete dirbo pedagoginį darbą, atliko plačią mokslinę veiklą. Atnaujino Sergijaus ir Vacho bažnyčią (ji po Brastos Bažnytinės unijos buvo atiduota unitams), Žirovicų Dievo Motinos parapijos šventovę, prie kurios įkūrė muziejų (1971), 1969 metais Romoje pastatė Šv. Sofijos soborą (katedrą).

1968, 1970, 1973 ir 1976 metais kardinolas J. Slipyj keliavo po Europos, Amerikos, Azijos ir Australijos žemynų šalis, siekdamas sustiprinti tikinčiųjų diasporoje ryšius, pagyvinti bažnytinį-religinį gyvenimą ir pristatyti tose šalyse Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią. Kardinolas J. Slipyj gyveno Ukraina, jis jautė ir kalbėjo: „Blogis negali ilgai laikytis“. Katalikai Ukrainoje žinojo, kad kardinolas toli – Romoje, tačiau jautė, kad yra svarbūs, kad kardinolas kovoja už juos.

1984 m. rugsėjo 7 d. Viešpats pasišaukė jį į Amžinybę. Jis buvo palaidotas Romoje Šv. Sofijos soboro kriptoje. Po penkerių metų, kai Ukrainoje oficialiai buvo pripažinta UGAKB, buvo įvykdyta paskutinė kardinolo valia: kai taps laisva Ukraina ir Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, paguldyti jį šalia metropolito A. Šeptyckio Lvove Šv. Juro sobore. Taigi 1992 metais kardinolo J. Slipyj palaikai iš Šv. Sofijos soboro Romoje pervežti ir perlaidoti Lvove Šv. Juro soboro kriptoje.

Pažinojusieji kardinolą J. Slipyj yra kalbėję, kad „jis buvo nelaisvas lagerių kalinys ir laisvas Dievo kalinys“, visą gyvenimą atidavęs Dievui, Bažnyčiai, žmonėms.

2012 m. vasario 8–9 dienomis UGAKB vyskupų sinode Lvovo arkivyskupijos rekolekcijų ir poilsio centre netoli Lvovo (Briuchovičiuose) 2012-ieji pavadinti kardinolo J. Slipyj metais, minint jo 120-ąsias gimimo metines. 2012 m. vasario 19 d. visose UGAKB po pamokslo buvo skaitomas vyskupų laiškas – kreipimasis į visus ukrainiečius – Sinodo dokumentas, kuriame akcentuota, kad jeigu nelaisvėje kardinolas J. Slipyj buvo „tylus Bažnyčios liudininkas“, tai patekęs į Romą jis tapo „kalbančios Bažnyčios“ balsu, jos dvasine atrama, niekada nepamiršo savo tėvynainių, kurie ir toliau kentėjo nelaisvėje. Sinodo dokumente kalbama, kad patriarcho Josyfo pažiūros į nacionalinę vienybę šiandien tampa įsakymu, nes ir šiandien trūksta vienybės, kadangi tauta dalijama pagal regioninius, istorinius, kalbinius ir kultūrinius požymius. Kreipimesi pažymima, kad tik kardinolo J. Slipyj dėka Bažnyčia diasporoje ne tik išliko, ji tapo pasauline Bažnyčia, be kurios šiandien sunku įsivaizduoti Katalikų Bažnyčią visame pasaulyje. Sinodas skelbia, kad patriarcho J. Slipyj charakterizuota Bažnyčios veikla tampa nūdienos fundamentiniais principais: bendryste su Apaštalų Sostu ir ištikimybe Rytų katalikų bizantinėms tradicijoms.

Kardinolo Josyfo Slipyj 120-ųjų gimimo metinių minėjimas Vilniuje

2012 m. vasario 19 d. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Mišių metu kun. Irinėjus Valiavka OSBM perskaitė Sinodo vyskupų kreipimąsi. Po šv. Mišių apie bendravimą su kardinolu Josyfu lageryje pasakojo mons. Alfonsas Svarinskas, iš kardinolo gyvenimo duomenų pateikė Stepanas Kubyšinas. Po šv. Mišių parapijos salėje buvo rodomas 2002 metais Čikagoje sukurtas videofilmas. Apie kardinolo J. Slipyj ryšius su marijonu Pranciškumi Račiūnu ir jo išgelbėjimą, apie susirašinėjimą su pasitraukusia į Ameriką kun. P. Račiūno motina pasakojo šio straipsnio autorė. Ji minėjo, kad Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje kun. P. Račiūno ir kituose fonduose saugoma kardinolo J. Slipyj dokumentika: laiškai kun. P. Račiūno motinai bei prel. dr.  P. Jatuliui (apie juos autorės rašyta periodikoje, jie nagrinėti mokslo straipsniuose, 2002-aisiais, stažuotės pas vienuolius bazilijonus metu, Romoje dokumentų kopijos paliktos kardinolo J. Slipyj Romoje pastatytame Šv. Sofijos sobore esančiame kardinolo muziejuje).

Vilniaus Šv. Trejybės bažnyčioje ukrainiečių kalba savilaida leidžiamas laikraštis „Parapijos žodis“ išspausdino Vyskupų Sinodo laišką tikintiesiems – Ganytojiškąjį kreipimąsi, skirtą kardinolo J. Slipyj 120-osioms gimimo metinėms.

Tą pačią dieną Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos salėje po šv. Mišių trečiojo (pasauliečių) pranciškonų ordino nariams – tretininkams – apie Ukrainoje paskelbtus kardinolo J. Slipyj metus, UGAKB Vyskupų Sinodo Ganytojiškąjį laišką tikintiesiems ir kardinolo ryšius su lietuviais kalbėjo šių eilučių autorė.

Kardinolo J. Slipyj gyvenimo ir veiklos tyrinėtojai teigia, kad jo dvasiniai bei mokslo darbai tiek Ukrainoje, tiek ir išeivijoje – svarbus indėlis į visą Ukrainos istoriją, prilygstąs Petro Mogilos, Ivano Mazepos, Andriejaus Šeptickio darbams. Iki pat mirties – 1984 m. rugsėjo 7 d. (mirė sulaukęs 92 metų) – kardinolas tikėjo, kad Bažnyčia Ukrainoje atgims, įgys teises ir darbuosis, padėdama užgydyti tautos moralines žaizdas.

© 2012 „XXI amžius“