Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kur prasideda Dievo Karalystė?

Virginija Pilypaitienė,

Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos jaunų šeimų ratelio narė

Atnašas atneša Virginija ir Vytautas Pilypaičiai su dukrytėmis Beata ir Jone

Lietuvos Respublikos vėliavą šv. Mišių pradžioje iškilmingai įneša Arvydas Kašiūba su žmona Ilona ir sūnumis Karoliu ir Augustinu

Jaunos šeimos su vaikais pasveikina savo parapijos senjorus, švenčiančius Kovo 11-osios šventę

„Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mt 1,14–15), – skelbė Jėzus. Ką reiškia šie žodžiai?

Šiandien žinome, kad Jėzus nebuvo politinis Mesijas. Įkurti nepriklausomą Izraelio karalystę nebuvo jo misija, tačiau manau, kad Jo skelbiamos karalystės kūrimo principai yra pamatiniai laisvos ir nepriklausomos valstybės kūrime. Štai neseniai minėjome mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Tokią dieną turbūt galėtume savęs paklausti, kas kiekvienam iš mūsų yra Lietuva? Kur ji prasideda?

Dievo Karalystė, apie kurią kalbėjo Jėzus, prasideda kiekvieno iš mūsų širdyje. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu esu gimusi naujam gyvenimui su Dievu. Daugiau nesu nuodėmės vergė, bet laisvas Dievo vaikas. O kad Dievo pažadai galutinai išsipildytų, reikia, kad tikėčiau Evangelija. Tikėjimas – tas grūdas, iš kurio Dievo karalystės daigas prasikala mano širdyje. Jis – kaip raugas, kaip garstyčios daigelis, negali neaugti, turi plėstis ir vešėti visur, kur bebūčiau. Dievas, pasėjęs tikėjimo sėklą mano širdyje, kviečia kurti Jo karalystę savo šeimoje, savo aplinkoje, valstybėje.

Kaip Dangaus karalystė gimsta kiekvieno iš mūsų širdyje, taip valstybė prasideda kiekviename iš mūsų.

Dievo Karalystė nėra kažkur anapus. Ji, užgimusi mūsų širdyse, toliau skleidžiasi ir auga. Tada pajuntame Dievo prisilietimą ir kvietimą būti Jo bendradarbiais. Savo išgyventa patirtimi dalijomės kovo 11-osios sekmadienį Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos jaunų šeimų susitikime. Ilona su Arvydu paliudijo, kad labiausiai tikėjimo reikalingumą ir Dievo prisilietimą pajuto ligoje ir kančioje. Pagijusi iš sunkios ligos Ilona nešioja savyje dėkingumą Dievui už sugrąžintą gyvenimo dovaną. Iš tikrųjų visi prisiminėme panašias akimirkas iš savo gyvenimo. Visi kažkada buvome ir esame paliesti kančios ar skausmo – tiek fizinio, tiek dvasinio. Patyrę netikėtą ar ilgai lauktą savo ar artimųjų išgijimą, pajutome begalinį džiaugsmą ir dėkingumą mūsų Kūrėjui.

Gyvenime patiriame daug džiaugsmo. Kartais atrodo, kad jis liejasi per kraštus, ir tomis sklidinomis laimės akimirkomis suvokiame, kad esame be galo apdovanoti, kad esame Kūrėjo glėbyje, Dangaus karalystėje. Indrė tai patyrė tuomet, kai sutiko ir pamilo savo sutuoktinį ir susilaukė pirmagimio Jonuko, o Jūratė – išgirdusi sūnaus Igno prisipažinimą, kaip labai ji yra jam brangi ir reikalinga šiame gyvenime. Džiaugsmo ir dėkingumo ašaras tokiomis akimirkomis sulaikyti būna nelengva. Širdyje pajuntame, kaip esame mylimi ir reikalingi Kristui. Pasijuntame sustiprinti tikėjimu ir įkvėpti naujo ryžto pasidalinti šiuo Dievo gyvenimu su kitais, šalia esančiais, kad jie taip pat pasijustų Dievo mylimi vaikai. Tokiais momentais Jėzus numalšina mūsų tikėjimo troškulį ir drąsina būti Jo karalystės kūrėjais pirmiausia savo šeimoje. Svarbu, kad Kūrėjo pasėtas tikėjimo grūdelis sudygtų ir augtų mūsų vaikų širdelėse, kad jie pajaustų, kokie svarbūs yra Kristui, kaip arti savęs Jis nori juos matyti.

Meilė Dievui ir artimui pagimdo meilę savo šaliai. Mylėdami savo vaikus parodome, kaip Dievas juos myli. Mylėdami kitus, mokome savo vaikus mylėti. Buvo be galo gražu matyti, kaip į kovo 11-osios šv. Mišias Viktorija ir Irmantas su vaikais atėjo pasipuošę trispalvėmis juostelėmis, o Kristinos ir Mindaugo vaikai atsinešė rankose tautines vėliavėles. Iškilmingoje šv. Mišių įžangos procesijoje Ilonos ir Arvydo šeima atnešė Lietuvos Respublikos vėliavą, o Kristina – Evangelijų knygą, kuri mums yra raktas į Dievo karalystės pažinimą.

Visi meldėmės už mūsų šeimas, už Tėvynę, už žuvusius Lietuvos didvyrius. Sudėjome visų mūsų aukas ir padėką Dievui už mūsų tautos laisvę į duonos ir vyno atnašas, kurias nešė Vytauto ir Virginijos šeima.

Po šv. Mišių jaunos šeimos nuskubėjo pasveikinti mūsų parapijos senjorų, kurie konferencijų salėje šventė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę. Norėjome padėkoti jiems, kad išsaugojo tikėjimą bei apgynė Tėvynės laisvę 1991 m. sausio 13-osios naktį. Dėkojome mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams, kad galime ant jų dvasinio gyvenimo pamato statyti tvirtesnes šeimas bei kurti gražesnę ir sąžiningesnę Lietuvą.

Tikėjimas turi didžiulę Dievo galią ir malonę. Juk Dievui nieko nėra neįmanoma! Todėl su Dievo Dvasios jėga dirbkime dėl Lietuvos, rūpinkimės savo vaikais, o mūsų šeimose ir tautoje „vienybė težydi“.

© 2012 „XXI amžius“