|
Kristaus kančios liudininkai
Didžiąją Kristaus kančios savaitę pravartu dar kartą apmąstyti Jo kančios kelią, kūno žaizdų prasmę ir prisiminti, kad būtent tų skaudžių Jėzaus išgyvenimų ir mirties ant kryžiaus dėka esame išgelbėti. Kai kalbama apie Kristaus kančią ir Jo kūno žaizdas, dažniausiai prisimenamos penkios: rankų, kojų ir dešiniojo šono. Į kitas kreipiamas mažesnis dėmesys, tačiau mums, tikintiesiems, svarbu suvokti, kad kiekviena Kristaus kūno žaizda yra labai svarbi mūsų išganymui ir garbintina. Kai kurie šventieji, pavyzdžiui šv. Bernardas, pabrėžė, kad ypač svarbi yra mažai kam žinoma didelė Kristaus peties žaizda. Apie ją apsireiškęs Kristus šv. Bernardui kalbėjo: Aš turėjau gilią žaizdą. Ją įspaudė sunkus kryžius. Ta žaizda man buvo skausmingesnė negu visos kitos. Bet apie tą žaizdą žmonės mažai mąsto, nes apie ją beveik nežino. Todėl garbink šią žaizdą! Jos garbintojai sulauks gausybės malonių ir gailestingumo.
Nuo tų baisių, bet kartu ir išganingų dienų praėjus daugiau kaip dviems tūkstančiams metų, kas galėtų būti liudininkais tos nežmoniškos kančios, kurią patyrė mūsų Išganytojas? Šiandien galima naudotis trimis šaltiniais: Evangelijomis, stigmatikais ir atrastomis šventomis relikvijomis, pavyzdžiui, daugelį kartų įvairių šalių mokslininkų tyrinėta Turino drobule. Kadangi Evangelijose surašyti faktai kiekvienam tikinčiajam lengvai prieinami, tai kiek plačiau pakalbėsime apie stigmatikus ir drobulę.
Turino drobulė, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus Kūnas, yra išlikusi nuo pirmojo amžiaus. Tokią išvadą padarė ekspertų grupė, kuriai vadovavo Rusijos kriminalistikos instituto direktorius A. Fesenko ir kriminalistikos skyriaus viršininkas J. Tiškunovas. Ant drobulės, kurios dydis 4,34 x 1,09 m, matyti Jėzaus kūno atvaizdas ir Jo Prisikėlimo ženklai. Ekspertai ant drobulės aptiko neginčijamą jos tikrumo įrodymą augalų dulkeles. Identifikuodami jas, ekspertai rado keturiasdešimt devynių skirtingų augalų pėdsakus. Iš jų trylika auga tiktai netoli Jeruzalės ir prie Mirties jūros. Dvidešimt tiktai pietvakarių Sirijoje ir šiaurės Turkijoje, šešiolika auga ir Europoje. Be to, mokslininkai tyrė ir Kristaus skarelę, kuria buvo uždengtas veidas. Ta skara buvo 84 x 53 cm dydžio. Iki 614 metų ji saugota Jeruzalėje, po to Aleksandrijoje, vėliau pervežta į Ispaniją. Mokslininkai mano, kad ja buvo uždengtas Kristaus veidas tuojau po mirties. Joje yra pradurtos skylutės, kurios galėjo atsirasti nuo erškėčių vainiko spyglių. Po to, kai kūnas buvo suvyniotas į drobulę, skara buvo nuimta. Ant skaros ir drobulės rasto kraujo grupės sutapo. Atlikta teismo medicininė ekspertizė atskleidė žymiai daugiau Jėzaus Kristaus kančios faktų nei randame skaitydami Evangelijas.
Nustatyta, kad dar ant gyvo Kristaus kūno buvo daugybė kraujuojančių žaizdų dėl erškėčių vainiko, mušimo lazda ir vytais bizūnais bei pomirtiniai kraujo išsiliejimai, perdūrus kūną ietimi. Taip pat nustatyti kraujo išsiliejimai nuimant Jėzaus kūną nuo kryžiaus ir guldant ant drobulės. Lazdomis Kristus buvo mušamas per galvą, buvo sulaužyta Jo nosis. Jėzų plakė du kareiviai: vienas didelio ūgio, kitas žemesnis. Kiekvienas bizūnas turėjo penkis galus, kuriuose buvo įsiūti specialūs svareliai. Ekspertai mano, kad Kristus buvo pririštas prie stulpo ir iš pradžių plakamas per nugarą, o paskui per krūtinę ir pilvą. Taip pat nustatyta, kad ant drobulės yra gilus pėdsakas nuo sunkaus kryžiaus ant dešinio jo peties. Jį nešdamas Kristus ne kartą klupo ir krito ant grindinio, dėl to smarkiai sumuštas kelis, o kryžius sužalojo Jo nugarą ir kojas. Ant drobulės, galvos srityje, matoma daugybė nedidelių, bet gilių žaizdų. Jų apie trisdešimt. Tai erškėčių vainiko spyglių pėdsakai. Reikia pasakyti, kad būnant Prancūzijoje, Solesmio vienuolyne, teko matyti ten saugomą vieną Kristaus vainiko spyglį. Kai jį prinešė ir atidarė dėžutę parodyti, man nuo galvos iki kojų padų nuėjo didžiulis virpulys spyglys baisus, kokių 2,5 cm ilgio, aštrus, galėjęs nesunkiai įsmigti Jėzui į galvą. Erškėčiai buvo supinti ne kaip vainikas, o kaip kepurė. Bent kiek judant arba nuo kiekvieno plakimo smūgio spygliai smigo į galvą.
Ant drobulės rankų pėdsakuose nematyti didžiojo piršto žymių, kadangi kalamos į rankų riešus vinys pažeidė nervus ir sausgysles, didysis pirštas mėšlungiškai prisispaudė prie delno. Jeruzalėje Šventojo Kryžiaus Bažnyčioje saugoma nukalta tokia kvadratinė vinis, kokios buvo naudojamos nukryžiuojant Kristų. Ji tiksliai atitinka vinių pėdsakus ant drobulės.
Kristaus kančia ant kryžiaus buvo baisi ir sunkiai įsivaizduojama. Organizmas, netekęs daug kraujo, visiškai išseko. Nuo bizūnų smūgių į krūtinę sutrūkinėjo plaučių alveolės. Jos prisipildė pleuros skysčio. Nukryžiuotam Jėzui, norint įkvėpti oro, reikėjo prisitraukti prikaltomis rankomis. Tačiau mirtis ištiko ne dėl uždusimo ir ne nuo traumų šoko, bet nuo baisiausios įtampos plyšo širdies skilvelis. Pleuros vandenys ir limfa susimaišė su krauju ir užpildė krūtinę. Žaizda širdyje buvo padaryta, kai širdis jau nebeplakė. Pagal drobulės vaizdą nustatyta, kad Kristus turėjo ilgus plaukus, supintus į kaselę, charakteringą barzdelę, per vidurį skeltą. Mėlynė ant kaktos buvo arabiško skaičiaus 3 formos. Pastebėtina, kad tokį Kristų vaizdavo pirmosiose ikonose ir Bizantijos mozaikose.
Ateizmo laikais apie ant drobulės rastus Kristaus kraujo dėmių pėdsakus buvo svaičiojama, kad jie padaryti dažais, kad ten ne žmogaus, o beždžionės kraujo pėdsakai. Tačiau mokslininkai nustatė, kad ant drobulės tikrai žmogaus kraujo pėdsakai, buvo nustatytas hemoglobinas, bilirubinas ir albuminas. Padidintas bilirubino kiekis kraujyje paliudijo, kad Jėzus mirė ištiktas didelio streso ir baisiai kankinamas. Nustatyta IV Kristaus kraujo grupė. Pagal chromosomų kiekį leukocituose nustatyta nukankintojo lytis.
Labiausiai mokslininkus nustebino Kristaus kūno trimatis vaizdas. Jis išlikęs ant vidinės audeklo pusės. Kol kas žmonėms nežinomos energijos pliūpsnis, kuris tęsėsi kelias mikrosekundės dalis, ant audeklo paliko tikslų Jėzaus kūno atvaizdą. Ta energija nepradegino drobulės audeklo, bet apdegino auksine šviesa vidinę audeklo pusę iki kelių mikronų gylio. Nustatyta, kad praėjus maždaug trisdešimt ar keturiasdešimt valandų po mirties, kūnas nesuprantamu būdu pasikeitė. Jis kažkokio energetinio srauto pagalba praėjo drobulės audeklą, palikdamas neliestus kraujo krešulius. Kas tai per energija ir kaip kūnas praėjo pro drobulės audeklą, mokslininkai kol kas negali paaiškinti. Juos stebina faktas, kaip Nukryžiuotas kūnas galėjo atsiskirti nuo visų kraujo krešulių jų nesuardydamas. Juk ne tik kiekvienas gydytojas, medicinos sesuo, bet ir eilinis žmogus žino, kaip sunkiai bintai atskiriami nuo apdžiūvusių žaizdų. Tvarsčių nuėmimas yra labai sunkus ir skausmingas procesas. Dar neseniai perrišimai būdavo net skausmingesni nei pačios operacijos. O Kristus išėjo iš drobulės net jos nepraskleisdamas. Tad manoma, kad Jėzus išėjo iš jos panašiai kaip po Prisikėlimo įėjo į kambarį pas Apaštalus esant užrakintoms durims. Turino drobulė viena iš tikriausių Kristaus paliktų relikvijų, kuriai lenkiasi visas krikščioniškas pasaulis.
Dar vienais, tiesa netiesioginiais, Kristaus kančios liudininkais galima laikyti žmones, kuriems atsiveria stigmos. Sakoma, kad jos Kristaus kančios pakartojimas. Dvidešimt dviejų metų Gruzijos gyventojui T. Džgerenajai stigmos prasidėjo nuo keturiolikos metų, kai jis nuėjo į cerkvę. Jos atsiranda Didįjį Penktadienį ir po trijų dienų pranyksta. Paskutinį kartą tai buvo 2010 metais.
Pirmieji stigmatai užfiksuoti 1222 metais. Tai buvo anglų arkivyskupas S. Lengtonas. Po dviejų metų stigmos atsirado Pranciškui Asyžiečiui.
XIX amžiaus viduryje stigmos atsirado D. Nazaru rankose, kojose ir kūno šone, o per jos kaktą ėjo grandinė dūrių, panašių į tuos, kuriuos galėtų padaryti erškėčių spygliai. XIX amžiaus pabaigoje labai kruopščiam patikrinimui buvo pasirinkta stigmatė L. Lato. Prieš eilines Velykas jai viena ranka buvo labai kruopščiai užbintuota ir ... užantspauduota, kad niekas prie jos negalėtų prieiti. Didįjį Penktadienį antspaudą nuėmė ir nurišo tvarstį. Belgijos Mokslų Akademijos komisijos nariai paliudijo, kad ant rankos savaime atsirado kraujuojanti žaizda.
XX amžiuje žymiausia stigmų nešiotoja buvo T. Noiman. Jai pirmą kartą stigmos atsirado, kai sukako dvidešimt aštuoneri metai. Pirmiausia atsirado žaizda šone, tiesiai prieš širdį. Iš jos gausiai tekėjo kraujas. Po to žaizdos atsirado aplink galvą, rankose ir kojose. Gydytojai jai nieko negalėjo padėti. Po Velykų, praėjus savaitei, skausmas pradėdavo mažėti ir žaizdos užsitraukdavo skaidria plėvele, iš po kurios matydavosi raumenų audiniai. Po metų viskas kartodavosi.
2009-aisiais lapkričio 3 dieną trisdešimt tūkstančių žmonių laidojo stigmatę N. Evolo. Ji gyveno nedideliame Paravoti kaime, Italijos pietuose, buvo penkių vaikų motina. Pirmą kartą jai žaizdos atsivėrė 1936 metais.
Katalikų Bažnyčia mano, kad stigmos atsiranda tiktai Dievo išrinktiesiems ir giliai tikintiems žmonėms.
Mokslininkų gauti rezultatai ir padarytos išvados turėtų priversti susimąstyti vis dar abejojančius ar visai netikinčiuosius. Kristus ir šiandien kalba visiems, kurie turi ausis, kad girdėtų ir pasidarytų sau išvadas, o apie savo kančią mums primena per išrinktuosius žmones.
Parengė Julius Gvergždys
© 2012 XXI amžius
|