Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Partijų reitingai ir „Snoro“, FNTT bei Garliavos skandalai

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys

Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Kam buvo naudingas vadinamasis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) skandalas? Kas čia susikrovė politinį kapitalą, o kieno reitingai potencialių rinkėjų akyse sumenko? Būtų labai įdomu išgirsti Jūsų komentarą, kodėl atsitiko būtent taip, kad Lietuvos visuomenė, man regis, ne itin puolė palaikyti abiejų besikivirčijančių pusių, kitaip tariant, nepalaikė nei konservatorių su krikščionimis demokratais, nei VRM ministro Raimondo Palaičio, nei Algio Čapliko?

Vieninteliai, kas iš šios konfliktinės situacijos neabejotinai susikrovė politinių dividendų, – Viktoras Uspaskichas ir Darbo partija. Čia nėra jokių abejonių. Prisiminkime pačią šio skandalo viršūnę, kai konservatoriai-krikščionys demokratai su A. Čapliko liberalais svaidėsi abipusiais kaltinimais bei priekaištais? Kaip tada elgėsi ponas V. Uspaskichas? Jis paprastai, bet aiškiai, suprantamai pasakė, kad svarstyti reikia globalius, visai valstybei aktualius projektus, pavyzdžiui, energetinius, o riejamasi dėl neesminių, tikrai mažai reikšmingų problemų. Po šių viešai ištartų V. Uspaskicho žodžių jo populiarumas ūgtelėjo. Jis neabejotinai sustiprino savo pozicijas.

Svarbu pridurti, jog Darbo partijos lyderio populiarumas sustiprėjo ne automatiškai, ne atsitiktinai. Nėra taip, kad V. Uspaskicho reitingai augtų visur ir visada, kur jis beeitų, ką bepasakytų. Taip tikrai nėra. Nereikia manyti, jog kiekvieną V. Uspaskicho žodį rinkėjai priima palankiai, draugiškai, tačiau akivaizdu ir tai, kad vadinamasis FNTT skandalas, kurio metu vieni norėjo atleisti du aukšto rango pareigūnus, o kiti juos siekė sugrąžinti į prarastus postus, netapo nacionalinės reikšmės įvykiu. Turiu ne vienerių metų apklausų rezultatus, kurie leidžia man daryti šiokius tokius apibendrinimus, kad dauguma žmonių taip iki galo ir nesuprato, kas, ką ir dėl ko nori atleisti. Visuomenė nesuprato, ką reikėtų palaikyti, o ką – smerkti.

Kai kurias svarbias apklausas atlikome dar tuo metu, kai šis skandalas buvo ką tik įsiplieskęs, šviežias. Jų rezultatai parodė, kad maždaug 56 proc. apklaustųjų nepalaiko nė vieno iš besivaidijančių – nei A. Kubiliaus, nei R. Palaičio, nei A. Čapliko. Nepalaiko ne todėl, kad nenorėtų turėti kategoriškesnės nuomonės, o todėl, kad ne itin supranta, dėl ko pykstamasi. Pavyzdžiui, vienu metu manyta, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko konservatorius-krikščionis demokratus. O juk būta priešingai.

Įdomiai klostėsi skandalo dėmesio centre atsidūrusio R. Palaičio reitingai. Jo autoritetas smuko, bet vis tiek kritimas nebuvo labai pastebimas, ženklus – populiarumas beveik nekito nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio iki pat šių dienų. Kaip turėjo apie dešimt procentų gerbėjų, taip turi juos iki šiol. Skandalo metu tiesiog padaugėjo tokių, kurie jį vertina neigiamai: nuo 18 proc. iki 41 proc., bet neturėjo didesnės įtakos.

Be to, labai svarbi pastaba: R. Palaičio populiarumas smuko dar iki FNTT skandalo, ne tik dėl to, kad jis atleido FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą. Visuomenininkai, kurie kvietė žmones į mitingus palaikyti atleistųjų pareigūnų, neįvertino svarbios aplinkybės, jog Lietuva nesupranta, ką derėtų palaikyti, o ką smerkti, kokia tikroji prezidentės D. Grybauskaitės pozicija. Būtina pabrėžti, jog politinės grumtynės dėl FNTT vadovo posto labiausiai pakenkė būtent jai, nuo šių metų vasario iki kovo mėnesio praradusiai apie dešimt procentinių punktų.

Taigi laimėjo V. Uspaskichas, nors šio skandalo sukūryje besisukusios politinės jėgos tikrai šito nenorėjo. Mano komentaras būtų toks: kol politikai ginčijosi, kam labiausiai tiktų užimti FNTT direktoriaus postą, o visuomenė ne itin suprato, kuo vieni blogesni arba geresni už kitus, į politinę areną ilgai nelaukdamas išėjo V. Uspaskichas ir visiems suprantama, paprasta kalba pareiškė, girdi, pats laikas atmesti tarpusavio rietenas ir pradėt rūpintis globaliais reikalais. Pataikė į dešimtuką. Kontrastas tarp to, ką kalbėjo A. Čaplikas, kokius argumentus dėstė konservatorių atstovai ir ką pasiūlė Darbo partijos lyderis, buvo toks ryškus, kad V. Uspaskicho žavesys dar labiau sužibėjo.

Jūs norite pasakyti, kad ginčai dėl FNTT vadovybės priklauso būtent tiems neaiškiems skandalams, kada sunku apibrėžti, kur čia gerieji, o kur – blogieji veikėjai?

Skandalų tipų esama pačių įvairiausių. Pasitaiko prasmingų, lengvai išaiškinamų, o pasitaiko ir paviršutiniškų, tarsi beprasmių, tuščiavidurių. Vieni skandalai visuomenei lengviau suprantami, kiti – ne itin aiškūs, sunkiai apčiuopiami. Pavyzdžiui, vadinamieji sekso skandalai. Visuomenė į juos reaguoja giliau, jautriau. Čia daugiau aiškumo.

Tad gal galite pasakyti, kokį vaidmenį suvaidino toji istorija su žaviąja žaliaake? Pakenkė ar padėjo Sauliaus Stomos populiarumui tas įvykis?

Kol kas sunku pasakyti, nes S. Stomos pavardės nėra tarp tų, kuriuos visuomenė palankiai apibūdintų. Mes esame pateikę klausimą, „kokie visuomenės veikėjai geriausiai atstovauja jūsų interesams“. Iš tūkstančio respondentų nė vienas nenurodė S. Stomos pavardės.

O kaip derėtų vertinti Garliavos įvykius? Kam ši istorija prideda populiarumo ir kieno autoritetą žlugdo?

Kam neprideda populiarumo, gana aiškus atsakymas. Nepilnametės mergaitės istorija labiausiai smugdo teismų autoritetą. Po tų ne sykį per televiziją rodytų vaizdų, kaip jėga bandoma išvežti mergaitę, teismų populiarumas tapo rekordiškai mažas per visus paskutiniuosius 14 metų. Teismų institucija ir anksčiau nebuvo labai populiari, tačiau dabar pasiektas lietuviškas rekordas. Žvelgiant į Eurobarometro duomenis, Lietuva dėl neigiamo požiūrio į savo teisėjus užima priešpaskutinę vietą. Ją šiuo požiūriu lenkia tik Bulgarija.

Galima akivaizdžiai matyti, jog populiarumo netenka ir Teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Jei anksčiau jį kritiškai vertino 22 proc. apklaustųjų, tai dabar – jau 30 proc. Manau, populiarumo ministrui nepridėjo ir gana atviri vieši pareiškimai, kieno pusę jis palaikąs. Taigi, kas negina teisėjos Neringos Venckienės, to populiarumas krenta. Akivaizdu, jog bet kokia partija, neigiamai atsiliepsianti apie šią teisėją, būtinai neteks dalies populiarumo. Ypač dabar, kai ją palaikyti ėmė žymūs kultūros, meno veikėjai, kurių tikrai neįtarsi nei tendencingumu, nei korupcija, nei veidmainystėmis.

Bet ši akivaizdi aplinkybė jokiu būdu nerodo, jog „Drąsos kelias“ taps populiaria jėga, galinčia laimėti rinkimus į Seimą. Bent jau šiuo metu visos apklausos rodo, kad šio politinio-visuomeninio judėjimo reitingai yra nepastebimi, tikrai neleidžiantys svajoti bent jau apie minimalią pergalę šių metų rudens rinkimuose.

Kam buvo naudingi tie keli mitingai, surengti prie Seimo ir Prezidentūros? Jų pavadinimai skamba patraukliai – „Už teisingumą“. Tačiau kokios čia galimos slaptos politinės srovės? Dividendus čia kaupia visuomenininkas Darius Kuolys?

D. Kuolio populiarumas tikrai ūgtelėjo. Pateikus klausimą, kokie visuomenės veikėjai geriausiai atstovauja jūsų interesams, D. Kuolio pavardę nurodė net 1,1 proc. respondentų. Vadinasi, iš tūkstančio apklaustųjų net vienuolika renkasi jį. Žinoma, šie rezultatai nėra labai įspūdingi, tačiau puikiai žinau, jog vien patekimas į šį sąrašą byloja apie asmens populiarumą. Vadinasi, jis nuveikė kažką tokio, ką potencialūs rinkėjai pastebėjo ir teigiamai įvertino. Palyginimui galiu tik pridurti, jog D. Kuolys šiuo metu toks pat populiarus kaip ir, sakykim, ministrai Eligijus Masiulis ar Rasa Juknevičienė.

Meluočiau, jei sakyčiau, esą mitingai „Už teisingumą“ – itin gausūs. Tokios dvasios, tokios energijos, kokia buvo Sąjūdžio laikais, tikrai nėra ir nebus. Dabartiniai mitingai – žymiai kuklesni, pilkesni. Pagaliau keistai įdomus ir jų pavadinimas. Kad mes visi – už teisingumą. Parodykite bent vieną, kuris būtų prieš teisingumą. Taigi čia neįžvelgiu nieko ypatingo, nieko originalaus, nieko uždegančio.

Ar „Snoro“ griūties priežastys bei pasekmės jau užmirštos, o skandalas jau išsikvėpęs?

Čia labai įdomi situacija. „Snoro“ žlugimas, be abejo, sudavė rimtą smūgį bankų autoritetui, kuris dar negreitai atsigaus, nes bankų įvaizdis menksta nuo pat 2008-ųjų, kai prasidėjo pasaulinė krizė. „Snoro“ skandalas pakenkė Seimo pirmininkės Irenos Degutienės įvaizdžiui. Pasitikėjimas ja nuo 68 proc. smuktelėjo iki 47 proc. Visuomenei net nesvarbūs pareiškimai apie I. Degutienės artimuosius.

Kitos Lietuvos institucijos dėl „Snoro“ žlugimo nenukentėjo. Nekrito nei Prezidentės, nei Vyriausybės reitingai. Šią aplinkybę galima paaiškinti tuo, kad iš šio skandalo mes išsipainiojome neįtikėtinai tvarkingai, be milžiniškų eilių, be stumdymosi, muštynių. Latvijoje dėl „Snoro“ bankroto visas savo santaupas prarado garsusis legendinis kompozitorius Raimundas Paulas. Lietuva tokių pasakojimų išvengė. Eilės prie „Snoro“ egzistavo, bet buvo užtektinai tvarkingos. Vyriausybė sugebėjo situaciją kontroliuoti.

Kaip galėtumėte apibūdinti prezidentės D. Grybauskaitės sprendimą nevykti į Varšuvą, kur buvo aptariami su saugumu susiję klausimai? Dėl šio elgesio jos reitingai smuktelėjo?

Balandžio mėnesį Prezidentės reitingai nekrito, bet bendrosios tendencijos jai nėra labai malonios – populiarumas nuolat mažėja, nors ir nedideliais tempais. Jau tris mėnesius iš eilės Lietuvos vadovės populiarumas krinta.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos prezidentūros, kaip institucijos, reitingai krinta sparčiau nei pačios Prezidentės populiarumas. Artimiausiu metu, matyt, pačia populiariausia institucija Lietuvoje taps kariuomenė.

© 2012 „XXI amžius“