Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Provincijolo dovana

Pietų Lietuvos srities partizanų vado, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio portretas (dail. Valentinas Gerulaitis) Artūro Užgalio nuotrauka

Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas kun. Gintaras Vitkus SJ, Vytauto Didžiojo karo muziejui padovanojo savo senelio, Lietuvos kariuomenės pulkininko Pietų Lietuvos srities partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio portretą (dail. Valentinas Gerulaitis).

J. Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrities Skuodo valsčiaus Ketūnų kaime ūkininko šeimoje. 1920 metų lapkritį mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 metais ją baigė ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. Savo žinias gilino Kauno aukštesniuosiuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 metais prasidėjus karui iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Jis rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metų balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.

1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje, netoli Liškiavos (Lazdijų apskr.), buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 metais ištrėmė.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. Prezidento dekretu J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.

© 2012 „XXI amžius“