Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Penktadienio pokalbiai

Agapė apsimetusios visuomenės dvare

Rašytoja Loreta Jastramskienė sukūrė romano veikėją žurnalistę Paulę – netipišką šių dienų moterį, mylinčią besąlygiškai artimuosius ir nemylėtinus, atstumiančius žmones Olgos Posaškovos (LRS) nuotrauka

„Žmonės garbina įtaką ir pinigus, tad mylinti ir atlygio už tai nereikalaujanti moteris daugumai yra juokinga“, – sako rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė, paklausta, kodėl savo romaną, išleistą „Homo liber“ ir pristatytą šių metų Vilniaus knygų mugėje, pavadino „Juokingos moters agapė“. Gyvenimas Lietuvoje nuo krizės iki krizės – taip nusakomas romano laikas (1999–2009m.), kuriame autorei svarbiausi moters, vyro, vaikų ir šefų santykiai, socialiniai mūsų visuomenės įpročiai, atveriantys meilės ir veidmainystės, žmogiškumo ir abejingumo klodus. Šiandien knygos autorė – „XXI amžiaus“ pašnekovė.

Sukūrei romaną nelengvu metu – knygynų lentynos pilnos, darbų gausa daugumą mūsų tiesiog išsekina, apie rašymą po darbo net galvoti nesinori. Iš kur tas stimulas? Ar tai – tikėjimas savo pašaukimu, noras pasakyti savo tiesą?

Grožinės literatūros kūrinius rašyti buvau pradėjusi gerokai prieš Atgimimą, o Lietuvai tapus nepriklausoma, ilgam užrakinusi stalčiuje. Dirbau žurnaliste dienraštyje, tad tikrai neturėjau kada gėrėtis žvaigždėmis, svajoti ir rašyti knygų. Bet vienas iš mano motyvų vis dėlto buvo ir žurnalistinio darbo patirtis. Nesu skaičiusi kūrinio, kuriame būtų parodytas iš vidaus žurnalistinių organizacijų gyvenimas. Patirtis susikaupė ir įvyko sublimacija: neišreikštas, nepatenkintas poreikis persikėlė į kitą veiklą. Mano atveju – nepatenkintas tiesos sakymo žurnalistikoje poreikis bandytas įgyvendinti grožinėje literatūroje.

Moterų autorių romanai apie tai, kaip mato pasaulį moteriškoji jo dalis – populiarus reiškinys pasaulyje, panašių romanų gausėja ir Lietuvoje. Šį žanrą pasirinkai ir Tu. Kas tai lėmė?

Mano pasaulėjauta nėra labai artima moterų romanų kūrėjoms. Ji yra savita, nes mano herojės nėra „betmenės“, neužkariauja pasaulio ir vyrų, nesiekia karjeros ir net nemano, kad tai reikia daryti. Bendrystę jaučiu su daugeliu skaitančių, ne rašančių moterų, kurios siekia darnos, ilgisi pirmapradžio grožio. Mano pasaulėjauta yra artima daugeliui tų, per kurias alkūnėmis braunasi karjeristai. Nesunku suprasti, kad apie tokias moteris nėra daug sukurta romanų.

Esame kurso draugės, tad man nebuvo sunku įžvelgti, kad romanas gana autobiografinis kūrinys. Skaitytojui, manau, įdomu, kiek jame medžiagos iš gyvenimo sodrios tikrovės, o kiek – išmonės? Ar knygos herojų prototipai egzistuoja? Ar jie pažino save Tavo romane?

Dirbdama žurnaliste sutikau ir išskirtinių niekšų, ir nuostabiai gerų žmonių. Jų prototipų potėpiai juntami romane gana sodriomis spalvomis. Tačiau tikrovė kūrinyje – tarsi grybšnis, kai pasemi rankomis sūraus jūros vandens ir atrodo, kad daug jo pasėmei. Sviedi jį į erdvę, lašai tyška įvairiomis spalvomis, jis išsiskaido, geriasi į smėlį, jo visai nedaug lieka... Tai daug vaizdingesnis ir gilesnis pasaulis, nes tu jį turi savo rankose, jame gali apgyvendinti ką tik pageidauji. Pagrindinės Prancūzijos literatūrinės 2011 metų premijos suteiktos už geriausius romanus, kurie siejasi su biografiniais faktais. Tačiau tai nėra vien šiuolaikinės literatūros bruožas – tai visuomet buvo būdinga literatūrai.

Kalbi apie žurnalisto profesijos esmę bei subtilius, pašaliniams gal ne visuomet suvokiamus aspektus. Ką manai apie šiandienos žurnalistiką?

Kaip mėgsta sakyti vienas žurnalistikos ekspertas, Lietuvoje apie ją, kaip ir apie politiką bei krepšinį, visi išmano viską. Iš tiesų ši profesija turi stiprų visuomeninį užtaisą. Yra daug problemų, kurių žurnalistai neišspręs, nes jie atsidūrė sudėtingų ekonominių politinių santykių lauke. Ir čia jie nėra pagrindiniai veikėjai. Jeigu žiniasklaida daugiau priklausytų nuo žurnalistų, problemų būtų mažiau.

Blizgūs žurnalai su sėkmingo gyvenimo receptais vis dar populiarūs. Tau viename iš jų teko dirbti, šią patirtį aprašei ir romane. Iš vidinės pusės viskas atrodo kitaip?

Taip, vidus ne blizgantis. Žmonės ten nori užsidirbti parduodami ne pačias kokybiškiausias vertybes. Kalbu apie daugelį moterims skirtų žurnalų, ne kurį nors vieną. Bet tai tenkina nemažą dalį moterų. Kita vertus, kas pasiūloma, tą jos skaito. Šie gyvenimo būdo žurnalai nekelia aukštesnių tikslų, svarbiausias jų – kūno puoselėjimas ir šis tas iš psichologijos, kuri iš tiesų nėra mokslas apie dvasią.

O ką manai apie rimtąją žiniasklaidą?

Be mūsų paramos jos neliks. Tai grėsmingai skamba, bet kalbu atvirai. Kuo didesnė parama bus skiriama kokybiško turinio leidiniams, siekiantiems pranešti visuomenei žinią, o ne uždirbti iškreipiant jos esmę, tuo geriau jausis visi. Kas turi teikti šią paramą? Nebūtinai vien valdžia. Žmonės patys turi prisidėti prenumeruodami, pirkdami ir aukodami rimtajai žiniasklaidai. Keisčiausia, kad dauguma mūsų norime turėti tai, kas geriausia, tačiau nepakankamai prisidedame, kad tai įvyktų.

Įdomu, kaip atrodytų Tavo romano herojai Paulei, kas gali išgelbėti pasaulį: aplinkinių ydų bei trūkumų atskleidimas ar koncentravimasis į savo asmenybės tobulinimą? Kartais atrodo, kad pasaulis Paulės atžvilgiu neteisingas, žmonės – taip pat. O kaip manai Tu, ar esi tvirtai įsitikinusi savo herojės teisumu?

Paulė – mylintis pasaulį sutvėrimas, ir jai svarbiausia ne teisumas, o agapė – krikščioniška meilė be išskaičiavimo. Ji nieko nenori įrodinėti. Ji suvokia pasaulį kaip mimozų pievą, kurioje žmonės turėtų mylėti vienas kitą besąlygiškai, nieko už tai nereikalaudami. Aplinkinių ydas ir trūkumus jai atskleidžia Edgaras, žinodamas, kad jo žmona pasitiki žmonėmis ir tai yra prigimtinė jos savybė. Paulei kiekviena nauja pažintis – tikėjimas ir noras padėti visur, kur tik ji pasirodo. Nusivylusi ji nedaužo kumščiais sienų, tyliai pasitraukia, nekovoja ir neaiškina niekam savo tiesų.

Šeima romano herojei – tvirčiausia atrama, tarsi saugi sala. Jos stabilumą šiandienos pasaulyje, žinia, labai sunku išsaugoti – tai rodo neįtikėtina skyrybų gausa, atidėliojimai, progresuojanti baimė kurti šeimas. Paulei, atrodo, ir Tau, tai pavyksta... iš pirmo karto. Ko tavo manymu reikia, kad taip būtų – sunkaus darbo ar tiesiog sėkmės, kad šalia būtent „tas“ žmogus...

Tu sakai, kad šeima yra sala, ir kartu atskleidi esmę – ji per atstumą bendrauja su žemynu. Norint, kad sala būtų saugi, jos gyventojai turi apsiginti nuo piratų. Gynyba veiksminga, kai tarp dviejų žmonių yra darna ir sutarimas. To nepasieksi per vieną dieną ir amžiams. Tai reikia daryti amžinai... kiekvieną dieną.

Dabar dirbi referente Seime. Ar tai reiškia, kad nusivylei žurnalisto profesija, pavargai? Ir, svarbiausia, ar kita tavo knyga bus apie Seimą? Turbūt iškart taptų populiari...

Žurnalisto profesija tokia magiška, kad ja nusivilti paprasčiausiai neįmanoma. Bet rimtai dirbti žurnalistu trečią dešimtmetį iš eilės – gana sudėtinga, todėl nemažai kolegų atsitraukia. Šios knygos veiksmas baigiasi prie Seimo, bet kita Seimu neprasidės. Grožinėje literatūroje politikos riešutus gliaudyti palieku kitiems, nes populiarumas nėra mano siekiamybė. Vietoje jo renkuosi tai, kas svarbu žmonėms, nepataikaujantiems minios šokiams, drįstantiems teigti save, o ne kažką, kuo nėra. Mūsų visuomenėje beveik 80 procentų žmonių deklaruoja esantys krikščionys, šv. Mišias sekmadieniais lanko berods dešimt procentų, Šventąjį Raštą skaitę vos keli procentai. Apsimetusios tuo, kuo nėra, visuomenės dvare agapei nepalikta vietos, bet jos pradžia metafizinė ir ji egzistuoja nepriklausomai nuo aplinkos veiksnių. „Juokingos moters agapė“ yra nei masinio skaitytojo, nei literatūrinio gurmano skoniui įtikti skirtas kūrinys. Jis – mylinčiai, jautriai ir giliai jaučiančiai sielai, kuri šiame pasaulyje dažniau pažino druskos nei cukraus skonį. Ji labai gerai supras, ką norėjau pasakyti.

Kalbėjosi
Jolanta RAČAITĖ

© 2012 „XXI amžius“