Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

„Renku spindulius“ – himnas gyvenimui

„Palaimintas žmogus, kuris kas dieną kiekvienoje vietoje prisimena paskutinę savo gyvenimo valandą“, – skaitome Hebr 9, 27. Vieną kartą reikės numirti ir duoti apyskaitą iš visų minčių, žodžių ir darbų. Apie tai byloja kanauninko Juozo Barkausko naujausios eilėraščių knygelės „Renku spindulius“ puslapiai. Poetui labai svarbi Amžinybės tema. Ji tiek bus prasminga, kiek gyvendami šioje žemėje padarysime gerų darbų (eil. „Negrįžta“). Tos dienos, kai iškeliausime, jau niekados nesugrįš. Kiekvienas rytas turėtų prasidėti klausimu: „Kokį meilės darbą padarysiu šiandien?“ O jeigu ta dienų kraitė bus tuščia? Negerai… Kol dar gyvi, kraukime į ją nevystančius širdies lobius.

Nuolatinis judėjimas – gyvybės pagrindas. Trepsime maži, jau paaugę sukamės darbų sūkury… O koks judėjimas bus Amžinybėje? Tikriausiai, dvasinis, „džiaugsmo ir laimės kupinas“ (eil. „Judėjimas“). Pro metų virtinę kan. J. Barkauskas regi Amžinybę šviesiomis spalvomis. Poetas kelia retorinį klausimą: „Kur Dievas pasaulį veda?“ (eil. „Krinta“). Aišku, kad į naują gyvenimą, į „esaties nemirtingumą“. Nieko čia, žemėje, nėra pastovaus, kasmet lapai nuvysta ir vėl sužaliuoja, miršta ir benamiai, ir karaliai. To nereikėtų baimintis, nes Šv. Raštas sako, kad Dievas pasaulį „veda ne į žūtį, bet į tobulą amžinąjį gyvenimą“.

Ruduo ir žiema nėra malonūs, kai ūkia vėtros, kai skverbiasi įkyrūs vėjai, kai tuštuma sieloje. Todėl trokštama pabėgti nuo tokios kasdienybės kartu su gervėmis ir skrajoti žvaigždynuose (eil.„Manęs nėra“). Šaltą žiemą, speigą, pūgas (ne tik žemiškas, bet ir žmogiškas) padeda iškęsti dainos: „Gyvenu dainose apie gėles ir pavasarį“ (eil. „Gyvenu dainose“). Poetas įsimylėjęs „rytmečio aušrą“ ir „žarą vakarę“. Jei būtų dailininkas, jas abi nutapytų ir įterptų vyturio giesmę. Tai veiksmingiausi vaistai prieš niūrius žiemos vakarus(eil. „Pageidavimas“). Jei savo gerumu šviesime kaip saulės, šypsosimės kaip gėlės, jeigu žmonės atsigaivintų meilės versmėje kaip upėje, o pavasaris sutirpdytų šaltą žiemą – tikrai būtų linksmiau gyventi (eil. „Pasirinkimas“). Gerai praleistas laikas suteikia protui aiškumo, aštrumo, o sielai – gyvybės ir pilnumo. Jis nenumaldomai bėga į priekį, keičiasi valstybės, epochos. Žmonės gimsta ir miršta, o laikas nestovi vietoje. Tokiam jo vyksmui priešingas laikrodis – „jis vėl sugrįžta į buvusią vietą“ (eil. „Laikas“). Žmogaus gyvenimas irgi nepavaldus laikrodžio rodyklėms. Juk negalima iš senatvės sugrįžti į jaunystę, nebent tik mintimis. Judame tik pirmyn, tačiau laikrodžiai tikri priešginos – laiką varinėja atgal…

Laiko tėkmės upėje kiekvienas žmogus turi stabtelti, pakelti akis aukštyn, įsiklausyti į tylą, „iš aukštybių pažvelgti į žemę“. Eilėraščiai „Priminė“, „Išliko“, „Nematoma ranka“, „Girdžiu ir matau“ primena V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“ ir Vyt. Mačernio „Vizijas“. Tai žvaigždynų ilgesiu alsuojantys posmai. Krintančios žvaigždės – lyg užgesusios žmonių vėlės.

Vienišo žmogaus mintys kyla aukštyn, pasisemia stiprybės iš beribio dangaus ir maldomis užtaria išėjusius Amžinybėn. Gyvieji suteikia džiaugsmo mirusiems, prisimindami juos šv. Mišių aukoje.

Vėlyvo rudens nakties grožis užburia žmogų. Paskrajojęs mintimis po žėrintį dangaus skliautą, sugrįžta švytintis, kasdienybėje skleisdamas meilę ir šilumą. Jaunystės metų potraukis tyrinėti žvaigždynus išliko iki dabar (eil.„Išliko“). Nostalgiška jaunystės gaida išsilieja eilėraštyje „Mano metai“. Tada, atrodo, ir rūkai, ir šlapdribos buvo šviesios bei mielos. Ilgas žmogaus amžius šiek tiek išblukina gyvenimo spalvas, tačiau anksčiau patirta giedra ir džiaugsmas šaltais rudens vakarais sušildo širdį.

Kita eilėraščių tema – amžinosios žmogaus vertybės. Tai išmintimi dvelkiančios filosofinės įžvalgos. Kad gyvendamas žemėje pajėgtum atsispirti melui, klaidingoms idėjoms, turi pasistatyti Dievo Žodžio tvirtovę(eil. „Tvirtovė“). Tie, kurie gyveno be tikėjimo, Lenino idėjų pasekmes jaučia ir dabar. „Žingsnis pirmyn, du atgal“, – taip keliaudami neišsipainiosime iš apgavysčių, suktumo ir visokių negerovių (eil. „Žingsnis pirmyn, du atgal“). Tamsiosios gyvenimo pusės lyg „juodosios skylės“ apraizgė mūsų tautą (eil. „Juodosios skylės“). Būtų blogai, jei žmonės sunaikintų kultūrą, švietimą. Turime stengtis nepasiduoti nihilizmui, „mirties kultūrai“. Poetas smerkia burtus ir prietarus, o atsakymų kviečia ieškoti Šv. Rašto knygose.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio įkvėptas, kan. J. Barkauskas sukūrė eilėraštį „Pasirinko“. Kas myli Dievą, tas turėtų mylėti ir artimą. Tik dieviškoji širdis sugeba atleisti ir blogį nugalėti gerumu. Patikimiausias gyvenimo kelias – žengti kartu su meile. Ją atranda ir tie, kurių akys „įstrigusios į tamsą, juodą ir ilgalaikę naktį“.

Kaip nepasiklysti gyvenimo verpetuose ir išlaikyti pusiausvyrą? Į tai atsakymus rasime eilėraščiuose: „Tik paviršius“, „Savas langas“. Žmogų dažnai apgauna uoslė, akys, pojūčiai. Todėl į įvairius dalykus būtina pažvelgti iš skirtingo kampo, nesusitelkti vien ties savo išmintimi. Turime išmokti atsirinkti ir įvertinti, kas gera. Poetas smerkia puikybę (eil. „Jeigu nori“), o kvailiui pataria duoti kelią, taip pat nevengti priešingų nuomonių.

Požiūris į pykčio priežastis atskleidžiamas per Abelio ir Kaino istoriją (eil. „Pirmasis karas“). Pirmasis pavydas, neapykanta broliui sukėlė karus tarp žmonių, o puikybė, turtai apakino protą. Kan. J. Barkauskas ragina nepasiduoti „mamonai“, nes tada ramybės neteksime, dings nuoširdumas (eil. „Neužmirškime“).

Įdomios ir gudrios poeto pasakėčios. „Grietinėlė“ – tuščios puikybės ir išdidumo simbolis. Tik paikas žmogus nesuvokia, kas yra gyvenimo pagrindas, esmė ir tikrumas (eil. „Grietinėlė“). Šio pasaulio stiprieji pešasi tarpusavyje, nori vienas kitą nugalėti, tačiau didžiūnai nublanksta prieš mažutės sraigės išmintį (eil. „Stipriausias“).

Kan. J. Barkauskas yra savo krašto patriotas. Jo skvarbi akis pastebi svarbius istorinius įvykius. Tai ir Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas, taip pat paminklų Vytautui Didžiajam, Kalbai ir tautai atidengimas. Poetas su širdgėla primena, kad pakelėse rymantys kryžiai vaitoja iš skausmo, kam savo žemelę parduodame svetimšaliams. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kovojo, kad nė viena žemės pėda nebūtų atiduota atėjūnams (eil. „Prabilo“). Poetas dėkingas jį supančiai aplinkai, o ypač Marijampolės savivaldybės žmonėms. Jų pastangomis saugoma ir puoselėjama Sūduvos sostinė (eil. „Padėka“).

Sklindanti Dievo kūrybos versmė pasaulį daro gražesnį, įdomesnį. Palaiminti žmonės, kurie sugeba kurti (eil. „Tapyba“). Ypač poetas žavisi M. K. Čiurlionio meno šedevrais. Taip pat jo širdžiai mieli ir paprastų žmonių darbai. Negalime abejingai praeiti pro Dievo sukurtą grožį. Kasdien mus stebina vis kitokios gėlės, kalnai, žvaigždynai (eil. „Kūryba“). Kiekvieną dieną ką nors gero nuveikę, skleidžiame dieviškumo šviesą.

Tad koks gi laimės raktas? Tai, visų pirma, meilė be galo, be išskaičiavimo. Jei žemėje patiri bandymus: „vienų mylimas“, „kitų  ujamas“, vadinasi, esi teisingame kelyje (eil. „Laimingas“). Laimė – ne vien tik maudymasis džiaugsme, ją sudaro priešybės. Optimizmu ir viltimi alsuoja eilėraščiai „Vėjas“, „Optimistai“, „Renku spindulius“. Ir dabar sutiksime nemažai niurgzlių, piktų ir pavydžių žmonių. Tokiems būtina „išsirankioti krislus iš savo akių“ ir pamatyti kiekvieno metų laiko žavesį. Poetas regi pasaulį vaiko akimis: viskuo džiaugiasi ir stebisi. Tik nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, ar jis bus optimistas, ar pesimistas.

Kan. J. Barkausko matematiškai tikslus protas fiksuoja įvairius gamtos reiškinius, istorinius įvykius, žmogaus sielos vingius. Posmuose sakiniai skleidžia ramią laiko tėkmę, o kartais ją ir suardo:

Dievaitis Perkūnas Grigo Ratuose
atominį variklį įsitaisęs važinėja,
ypač vasarą, visoje padangėje, ir
žaibų strėlėmis švaistos link žemės,
kuri nežino, kuo Perkūnui nusikalto,
kad jis tokią neapykantą jaučia.

(Eil. „Tiesa, o gal ir ne“).

Dažnai reikšminis žodis perkeliamas į eilutės vidurį. Toks savotiškas eiliavimas įgalina stabtelėti, neskubėti ir pamąstyti:

Dažnai man tyliai
šnabžda į ausį, kad
nuskridusios į amžinybę
dienos
atgalios jau nebegrįžta.

(Eil. „Negrįžta“).

Arba:

Kas yra stipriausias
iš gyvenančių žemėje?
Toks
kažkada buvo paskelbtas
visuomenei konkursas.

(Eil. „Stipriausias“).

Saviti yra palyginimai, personifikacijos, vaizdingi posakiai: „sniego kupetos aukštos“, „vėjas pasiutpolkę šoka“, „bedantis rūkas stūkso“, „šalna atsibasčiusi“, „vėjas pūsdamas skardžią dūdą“, „ranka nematoma… pakabina sietynus“, „akimis žvaigždes pažarstyti visoje padangėje“.

Netrūksta ir filosofinių sentencijų: „Argi surastume žmogų nors vieną,/ kuris iš senatvės metų yra/ kuris iš senatvės metų yra/ sugrįžęs į metus jaunystės?“ (eil. „Priešingi“).

Kan. J. Barkauskas tarsi darbštuolė bitelė pripildė savo gyvenimo korį spindulių medaus. Poetą brandino ir ugdė Dievas, laikas, vertybės. Poetas mano, kad tik kurdami gyvenimą, jį puošime mintimis, žodžiais ir darbais.

Janina Lebskienė

© 2012 „XXI amžius“