Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kaišiadorių vyskupijoje

Molėtų dekanate

Prisiminė kraštietį

Artimieji prie tėvų Vaitėnų kapo Jurgio ŠEDUIKIO nuotraukos

Šv. Mišių aukoje prie gydytojo Mykolo Vaitėno portreto – klebonas mons. Kęstutis Kazlauskas

Molėtai. Balandžio 22 dieną pilnutėlėje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje dekanas klebonas mons. Kęstutis Kazlauskas aukojo šv. Mišias už žymų šio krašto sūnų gydytoją Mykolą Vaitėną. Šv. Mišiose giedojo Lietuvos mokslų akademijos choras (vad. Vytautas Verseckas, koncertmeisterė, chormeisterė Judita Taučaitė, tarybos pirmininkas Vilius Maslauskas). Po šv. Mišių žmonės nesiskirstė, įdėmiai klausėsi Almos Šlamaitės, Ramintos Vaitėnaitės-Jacobs pasakojimų apie dr. M. Vaitėną. Koncertavo Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras. Buvo aplankytas tėvų Silvestro ir Joanos Vaitėnų kapas Molėtų kapinėse.

Prieš šimtą metų Silvestro (1869–1941) ir Joanos (1877–1959) Vaitėnų šeimoje Bajorų kaime, esančiame vos už poros kilometrų nuo Molėtų, gimė jauniausias sūnus Mykolas (1911–1965). Šeimoje jau augo Antanina, Zofija, Pranas ir Antanas. Tačiau ir Mykoliukui vidutinių valstiečių ūkyje duonos ir vietos užteko, gamtos grožio – taip pat: aplinkui žaliavo miškai, tyvuliavo žuvingi ežerėliai. Dabar stebimės, kokie darbštūs turėjo būti tėvai ir vyriausias brolis Pranas, kad du jauniausius vaikus galėjo išleisti į mokslus.

Mykolas lankė Molėtų progimnaziją, paskui mokėsi Ukmergės gimnazijoje, 1932–1938 metais Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavo mediciną. Profesijos pasirinkimą lėmė begalinis noras padėti žmonėms. Tuo metu Lietuvoje buvo jaučiamas Pirmojo pasaulinio karo palikimas – odos ir venerinės ligos, – todėl pasirinko dermatovenerologo specializaciją. Pirmoji darbovietė – Alytaus ligoninė, kurioje susipažino su gailestingąja sesele Alberta Macevičiūte, taip pat idealiste molėtiške, kilusia iš Inturkės parapijos. Netrukus ją vedė.

1939 metais gydytojas M. Vaitėnas pradėjo mokslinę karjerą: buvo išrinktas VDU Odos ir venerinių ligų katedros jaunesniuoju asistentu, po poros metų tapo vyr. asistentu, 1944 metais apgynė disertaciją apie odos ligų įtaką skrandžio sekrecijai, buvo paskirtas Medicinos fakulteto etatiniu lektoriumi. M. Vaitėnas mėgo visuomeninę veiklą. Dar mokydamasis Molėtuose, tapo skautu, vėliau buvo išrinktas Šaulių būrio valdybos nariu. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, kartu su broliu Antanu, taip pat šauliu ir Salako mokyklos direktoriumi, gelbėdami gyvybes, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje dr. M. Vaitėnas dirbo Breslavo ir Erlangeno universitetų dermatologinėje klinikoje, 1946 metais perėjo į UNRRA medicinos tarnybą. 1949 metais Vaitėnų šeima persikėlė į JAV. Ten dr. M. Vaitėnas dirbo Klivlendo, Ohio ligoninėje. Vis teberuseno jaunystės svajonė – kuo daugiau padėti žmonėms. Vaitėnai pirko namą, kurio pirmame aukšte įrengė medicinos kabinetą, antrame aukšte gyveno jų šeima. Duktė R. Vaitėnaitė-Jacobs pasakoja: „Abu tėveliai daug dirbo, neišvarė nė vieno ligonio, kuris pas juos kreipdavosi. Jeigu pacientas neturėdavo pinigų, arba veltui gydydavo, arba sakydavo: kai turėsi, tada susimokėsi. Kartą pas mus atėjo neturtinga nėščia moteris. Tėvai jai kurį laiką suteikė pastogę, tėvelis priėmė gimdymą“.

Šalia įtempto profesinio darbo dr. M. Vaitėnas aktyviai dirbo visuomeninį. Jis subūrė ir nuo 1963 metų vadovavo Ohio lietuvių draugijai, skautijoje užėmė atsakingas pareigas, rašė straipsnius medicinos ir visuomeninėmis temomis ir spausdino „Medicinoje“, „Skautų Aide“, „Dirvoje“, „Mūsų Vytyje“ ir kt. Jo dar Lietuvoje kartu su prof. B. Sidaravičiumi parašyta studija apie sifilį tebėra aktuali ir dabar. 1965 metais dr. M. Vaitėnas mirė, palaidotas Klivlende.

Dr. M. Vaitėno šimtmetį pirmieji paminėjo Lietuvos gydytojai praėjusį rudenį. Balandžio 17 dieną Lietuvos mokslų akademijos salėje Vilniaus molėtiškių draugijos (pirm. Vilius Maslauskas) rūpesčiu buvo sukviesti ne tik draugijos nariai, bet ir tie, kurie domisi šia neeiline asmenybe, profesijai atsidavusiu gydytoju, Lietuvos patriotu. Gydytoja A. Šlamaitė, parašiusi knygą apie Molėtų krašto šviesuolius, papasakojo dr. M. Vaitėno biografiją, iš JAV atvykusi duktė Raminta, tęsianti labdaringą veiklą Lietuvai, papasakojo apie jo asmenybę.

Dr. Aldona Kačerauskienė

© 2012 „XXI amžius“