Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pragmatiški atominiai interesai

Gintaras Visockas

Esu už tai, kad daugelis visai Lietuvai aktualių, svarbių klausimų nebūtų analizuojami vien tik uždaruose Vyriausybės, Seimo ar Prezidentūros kabinetuose. Žinoma, demokratija nėra tobulas vaistas nuo absoliučiai visų šiandieninių ligų, bet veiksmingesnių medikamentų mes dar neišradome. Privalome naudotis tomis pažangiausiomis priemonėmis, kurias turime. Kitų variantų tiesiog nėra ir nežinia, kada bus. Būčiau linkęs pritarti buvusio Prezidentės patarėjo Lino Balsio vadovaujamos žaliosios politikos iniciatyvai rengti patariamąjį referendumą dėl lietuviškosios branduolinės politikos ateities. Tegul tauta taria bent jau savo patariamąjį žodį, tegul prisiima bent dalį atsakomybės už galimas ateities klaidas, tačiau referendumas – ne panacėja. Jeigu tai tikrai atsakytų į klausimą, ar reikia statyti Lietuvoje atominę elektrinę, jis būtų labai reikalingas. Bet ar balsavimo teisę turintys piliečiai pajėgūs atsakyti į itin sudėtingus ekonominius, politinius, geopolitinius ir, svarbiausia, mokslinius klausimus? Drįstu manyti, jog niekas, jokie specialistai šiandien nepasakys, ar naudinga Lietuvai statyti atominę jėgainę. Šių reikalų negali išmanyti visiškai nekompetentingi piliečiai, kurie pajėgūs „išguldyti“ tik savo niekuo neparemtą nuomonę. Juk referendumuose, deja, ir rinkimuose, balsavimo teisę turi visi – ir aukštojo mokslo ragavę, ir vos vidurinę mokyklą tebaigę. Taigi referendumai irgi turi savąjį Achilo kulną. Juose dalyvauja ir tie, kuriems tik atrodo, kad jie viską išmano, ir apmaudu, kad tokie „viską išmanantys“ greičiausiai sudaro didžiąją daugumą. Tad referendumas dėl naujos Lietuvos atominės jėgainės tėra greičiau politinė akcija, kažkam kraunanti politinius dividendus, nei nuoširdus noras surasti teisingą atsakymą. Jeigu referendumas įvyks, į šį Lietuvai gyvybiškai svarbų klausimą atsakyti derėtų šitaip: „Nežinau, nes nenoriu dėtis visažiniu, pranašu. Žinau tik tiek, kad reikalas nepaprastai sudėtingas, daugiabriaunis ir labai pavojingas. Juk absoliučiai niekas nežino, negali žinoti, kaip bus, kai atominę pastatysime arba nepastatysime. Ir vienu, ir kitu atveju Lietuvai gali būti labai blogai. Tik labai maža tikimybė, kad bus gerai“.

Esame per daug maži ir silpni, kad įveiktume grobuoniškų valstybių savanaudiškumą, klastingumą, piktą valią, pasireiškiančią įvairiausio rango įtakos agentų veikla visose svarbiausiose valstybės institucijose. Nepajėgiame įgyvendinti žymiai mažesnių sumanymų arba jie mums kainuoja daug kartų brangiau negu turėtų. Net gatvės nesugebame išgrįsti kokybiškomis trinkelėmis, vagiame be saiko ir gėdos. Tokių gėdų prisikaupė daug: Tautos namai, Vilniaus stadionas, Valdovų rūmai, Lukiškių aikštė... Vien tik sostinėje kiek! Negali, deja, tikėti nei vienais, nei kitais – ne tik politikais, bet ir specialistais. Ką žinai, dėl kokių priežasčių vieni ragina statyti, kiti nepataria, piestu stoja. Kurie iš jų nuoširdūs, nepapirkti, nesuinteresuoti? Net nuoširdi vienokia arba kitokia nuomonė – ne panacėja. Juk gali būti, kad lošiama iš tautos, valstybės likimo, o pasekmės gali būti nepataisomos, tragiškos – ir žemės drebėjimas ten gali įvykti, bet dar didesnė tikimybė – teroristinis aktas, ataka iš oro. Gaubtas atlaikys net didžiausio lainerio smūgį? Vargu. Pagaliau kam atakuoti iš oro, jeigu galima įdarbinti už didelius pinigus nupirktą niekšą, kuris reikiamu momentu atsuks gyvybiškai svarbų varžtą pačioje elektrinėje. Ir dar: klysti – žmogiška. Ne veltui turime tokią patarlę. Nedaug kas iš vienaip arba kitaip referendume balsavusiųjų sužinos, ar teisus jis buvo. Viskas paaiškės po dešimtmečių. Paaiškės tiems, kurių šiandien dar nėra, o atsakingų už vienokį arba kitokį sprendimą jau nebus. Nebus ką prakeikti, jeigu įvyks tragedija, jeigu už skolas būsime pasmerkti skursti, kaip skurstame šiandien. Labai gero varianto neįsivaizduoju. Kad pasirinktas variantas nebūtų geras, tuo pasirūpins didžiosios valstybės, „strateginiai“ ir kitokie partneriai.

Kai masiškai buvome (ir esame) vejami iš Tėvynės, su pratome: anksčiau ar vėliau Lietuva bus be lietuvių. Žemėje, kur nei sausrų, nei audrų nebūna, kur skanus geriamas vanduo, kur miškai lyg rūta žaliuoja, mielai apsigyvens žmonės, atsikėlę iš dykumų, užtvindytų pajūrių. Jeigu bus pastatytos trys atominės, gali atsitikti taip, kad čia Lietuva bus, bet be gyventojų – nebus nei katalikų, nei musulmonų, nei nacionalistų, nei globalistų. Neleistinai neatsakingai žmonija elgiasi su atomu – kaip koks paauglys, krapštantis jam nepažįstamą sprogmenį, negalvojantis apie pasekmes. Kai buvome gyvu žiedu apsupę Ignalinos elektrinę, mus ramino: „Garbės žodis, nesprogs“. Bet juk sprogo! Tai kas, kad ne Visagine. Ir dabar, jeigu bus pastatytos visos trys, sprogimo (arba kitokios adekvačios nelaimės) tikimybė patrigubės.

„Lietuva gali atkurti savo valstybingumą, tačiau nepajėgia jo išlaikyti Visuotiniame Konflikte, kurio įtampą palaiko didžiųjų valstybių Drakonai, vadovaudamiesi džiunglių įstatymu: „Kas stipresnis, tas teisus“. Tai – rašytojo Petro Dirgėlos mintys iš 1990-aisiais išleistos jo esė knygos „Tranų pasaulis“. Man regis, iki šiol aktualumo neprarado šie žodžiai. Lietuvos galios vis iš naujo išsikovoti valstybinę nepriklausomybę ir negalios ją išsaugoti – ne tuščia, beprasmė sąvoka. Ar galima nesutikti su šia rašytojo mintimi?

Griausmingiausiai skamba rinkos ekonomikos muzika. Čia ir džiunglių įstatymas galioja: kas apsukresnis, tas turtingesnis; kas turtingesnis, tas galingesnis; kas galingesnis, tas teisus. Idealioji išmintis rinkos ekonomikai mažai rūpi, mąstymas siela – išvis nerūpi. O Lietuva kaip tik į rinkos ekonomiką veržiasi. Idealųjį pastarųjų metų gyvenimo būdą, kurio laikydamiesi nepriklausomybę susigrąžinome, keičiame į praktiškąjį. Rinkos dėsniais vadovaudamiesi, pradedame Lietuvos interesus su kitų valstybių (ir didžiųjų, ir galingųjų) interesais derinti. Čia kompromisai neišvengiami. Kiekvienas iš jų – jau šioks toks sandėris su sąžine – žmogaus širdyje laimėjusio gėrio sandėris su blogiu pagal išskaičiavimą, naudingumą. Mažesnį ar didesnį sandėrį su sąžine žmogus, norėdamas išgyventi, vis geriau gyventi ir savo valstybę stiprinti, daro sąmoningai. Mes privalome gyventi, kad susigrąžintą nepriklausomybę ilgai išsaugotume: visada turime jausti, žinoti, gerai matyti ribą, ties kuria atsidūrę, sandėrių su sąžine vardan, materialinės naudos nebedarytume. Taigi Lietuvos valstybę labai ilgai išsaugoti galime tik idealųjį gyvensenos lygmenį su praktiškuoju preciziškai derindami. Jei tik praktiškieji mūsų interesai nustelbtų, visai užgožtų idealiuosius (prigimtinę teisę, istorinę faktų tiesą, dorovinį teisingumą ir t.t.), Lietuvos valstybės nepriklausomybei (iš pradžių – ekonominei, vėliau – ir politinei) vėl pavojus iškiltų – kitų valstybių kapitalas ir politika pradėtų juodą darbą ir kada nors pabaigtų... Idealiųjų duotybių gali nepaisyti ir dažnai mažai tepaiso gausios tautos, o mūsų tautai tai yra patikimiausios priemonės nuo visokio pikto, tykančio iš pašalės, apsiginti...

Didžiausia bėda ta, kad šiandien mažai kas perskaitė P. Dirgėlos „Tranų pasaulį“ ar „Joldijos jūrą“. Dabar visai kitokios mados. Šiandien pirmuoju smuiku groja visokie modernizmai ir postmodernizmai. 1992-ųjų pradžioje, kai buvo paskelbtos šios mintys, rašytojas P. Dirgėla sulaukė pačių įvairiausių priekaištų, esą nesuvokia, kas yra rinkos ekonomika, esą nemato Vakarų nešamos pažangos. Aršiausi kritikai ypač nenorėjo pripažinti rašytojo minties, jog principai, tinkantys gausioms tautoms, nebūtinai priimtini negausioms, vos kelis milijonus gyventojų teturinčioms.

Lietuvos viešojoje erdvėje dabar vos ne kiekviena diskusija apie pragmatiškųjų ar idealiųjų interesų svarbą baigiasi pragmatiškųjų pergale. Vis daugiau Lietuvos inteligentų, intelektualų svarsto, kokios klaidos daromos bendraujant ir bendradarbiaujant su Lenkija, Rusija, Vokietija. Vis apie Lietuvos klaidas kalbama, nuolat pabrėžiama, kad lietuviai ir čia nenusileido, ir čia pasirodė nesukalbami, ir čia neatsižvelgė į didžiųjų interesus. O jei ir prisimenamas didžiųjų kaimynių agresyvumas spaudžiant Lietuvą į kampą, tai vos pusbalsiu ištariamas. Jau net rašytojas, publicistas, keliautojas Algimantas Čekuolis vienoje iš paskutiniųjų savo autorinių laidų, demonstruojamų per LRT, ėmė pasakoti, kaip sveika žmogui mokėti bent keletą užsienio kalbų. Suprask, užsienio kalbų mokėjimas net gyvenimą prailgina. Gal ir prailgina, gal ir sveika, bet kam kelti tokias diskusijas? Ar kas Lietuvoje kalba, jog užsienio kalbų mokėjimas – blogas dalykas? Tik nerimaujama, kad, stačia galva puldami mokytis užsienio kalbų, nepamirštume išmokti gimtosios lietuvių kalbos. Gal daug po pasaulį keliavęs A. Čekuolis galėtų paaiškinti, kodėl vokiečiai, prancūzai ir anglai labai nenoriai kalba svetimomis kalbomis? Nejaugi šios gausios tautos nenori būti sveikos, nenori ilgai gyventi?

Netrukus Azerbaidžano sostinėje Baku bus surengtas „Eurovizijos“ konkursas. Visa širdimi palaikau būtent tas iš Rusijos gilumos atvyksiančias močiutes, demonstratyviai nesigėdijančias nei tautinių drabužių, nei tautinių dainų elementų. Jos į Baku atvyksta ne tam, kad ką nors mėgdžiotų ar apsimestų ne tuo, kas iš tikrųjų yra. Jos, pramintos „Buranovskije babuški“, vyksta parodyti savęs, pasakyti, kokios prasmingos, gilios, gražios, turtingos jų tautiškos melodijos. Už tai jos vertos pirmosios vietos. Taip pat labai džiaugiausi, kai „Eurovizijos“ konkurse kadaise laimėjo ukrainietė gražuolė, išmaningai suderinusi tautiškus ukrainiečių šokius bei tautiškas ukrainietiškas dainas su šiandieninėmis moderniomis melodijomis. O ką su savo kosmopolitinėmis, primityviomis dainelėmis, pasikraipymais parodė mūsų atlikėjai? Dažniausiai nieko tikro, mielo, lietuviško...

© 2012 „XXI amžius“