|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jubiliejų pasitikęs kunigas neabejingas ir valstybės reikalams
Šiais prisitaikėliškumo ir noro prisiderinti prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės laikais nelengva atrasti žmogų, kuris išdrįstų išreikšti savo vienokį ar kitokį požiūrį į mus supančią sudėtingą socialinę ar dvasinę aplinką. Eiti prieš srovę, kaip pasakytų prieš 90 metų gyvenę ir kūrę maištingieji keturvėjininkai, ne kiekvienam lemta. Iš tiesų visų pirma juk reikia turėti ne tik tvirtos valios, bet ir drąsos, idealizmo siekiant išjudinti inertiškos visuomenės senuosius, sustabarėjusius, įvairiausiomis ydomis apneštus būties akmenis. Tikriausiai nesuklystume, jei tarp tokių asmenybių paminėtume kunigą Algimantą KEINĄ, balandžio 18-ąją tyliai ir kukliai paminėjusį auksinį tarnystės Dievui ir Bažnyčiai jubiliejų. Nelengvai šiais laikais rasime kunigą, kuris būtų tiek daug kartų kilnojamas iš vienos parapijos į kitą kaip mūsų minimas garbus jubiliatas, beje, vasario 21-ąją sulaukęs savo gyvenimo 75-mečio. 1962-ųjų pavasarį kunigystės kelią Naujojoje Vilnioje pradėjusiam dvasininkui prieš keletą metų nebeliko vietos jokioje parapijoje matyt, tokia jau buvo jo vadovybės valia... Kodėl kun. A. Keina iki šiol nepriskirtas jokiai parapijai, negali atsakyti ir jis pats. Tik iš tikinčiųjų parapijiečių lūpų tenka dažnai išgirsti, kad kunigas Algimantas dėl savo atviro ir tiesaus charakterio yra tapęs tarsi šašu ne tik pasaulietinei, bet ir bažnytinei valdžiai. Dzūkijos, Aukštaitijos ir kitų parapijų gyventojai, su kuriais kunigui teko gyvai bendrauti pastoracijos metais, šį dvasininką neretai lygina su maištingos sielos kunigu Antanu Strazdu, savo laiku aktyviai pasipriešinusiu polonizacijai ir carinei priespaudai. Beje, šis aukštaičių krašto dvasios milžinas nevengė aštraus žodžio įvairioms valdžioms ir saviškei. Už elgesį ne pagal luomą Strazdelis buvo vos ne kasmet keliamas iš vienos parapijos į kitą, o galop suspenduotos kunigystės teisės ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną... Tačiau A. Strazdo veikla neliko be pėdsakų vien jo nuostabioji giesmė Pulkim ant kelių jau beveik 170 metų skamba Lietuvos katalikų šventovėse. Dar gerokai prieš Jurgines sutikome kunigą Algimantą drauge su būreliu tikinčiųjų, karštai besimeldžiančių vienoje iš garsiausių šalies šventovių Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos koplyčioje. Aukodamas Padėkos šv. Mišias jubiliatas išreiškė nuoširdžią padėką Gailestingumo Motinai už nueitą nelengvą kunigystės kelią, taip pat Amžinybėje besiilsintiems tėveliams, vyskupams ir kunigams, visiems geros valios žmonėms, maldomis palaikiusiems dvasininko pastoracinę veiklą. Pasibaigus šv. Mišių aukai paprašėme kun. A. Keinos prisiminti kai kurias svarbesnes akimirkas iš prabėgusių dienų, pasidalinti savo įžvalgomis ir nuomone aktualiais nūdienos klausimais.
Auksinis kunigystės jubiliejus, kurį švenčiate šiomis dienomis, neabejotinai svarbus ir reikšmingas Jūsų gyvenime. Papasakokite, kaip gimė ta išganinga mintis tapti kunigu ir kas paskatino pasirinkti tokį kelią, kuris sovietmečio okupacijos įkarštyje, regis, jau nebuvo labai perspektyvus jaunajai kartai? Pirmiausia norėčiau su nuoširdžia meile padėkoti Dievui už suteiktas malones ir nužingsniuotą dvasininko gyvenimo kelią. Per pusę amžiaus teko patirti įvairiausių išbandymų ir sunkumų, daug neteisybės bei melo, tačiau ir tais aršiais sovietizacijos laikais sutikau nemažai šviesių, meilės ir pagarbos vertų asmenybių, padėjusių nepasiklysti klaidžiuose gyvenimo labirintuose. Priminsiu, jog gimiau 1937 m. vasario 21-ąją nuostabiame Ignalinos krašte, Moliakalnio kaime, Daugėliškio valsčiuje Marcelės ir Vytauto Keinų šeimoje. Iš septynių vaikų buvau jauniausias. Turėjome nedidelį, beveik pustrečio hektaro žemės lopinėlį. Sunkūs buvo laikai karas, pokario kovos, trėmimai. Be vargų ir rūpesčių, kaip ir daugumai kaimo žmonių, neteko apsieiti, tačiau nebadavome, nes turėjome be galo darbščius ir dievobaimingus tėvelius. Jų didžiulio triūso ir rūpesčio pastangomis nepristigdavome duonos kąsnio. Žemė kasmet būdavo užsėjama rugiais, kviečiais. O koks nuostabus atmintyje išliko vilnijantis linų laukas! Pažvelgdavai į tą kerintį mėlį ir akimirką pasijusdavai tarsi atsidūręs pasakų karalystėje. Žinoma, ir mums, vaikams, reikėdavo daug dirbti norint išsilaikyti tokioje gausioje šeimynoje. Pamenu, man, dar mažam vaikui, tekdavo ganyti galvijus. Pamiškėje besergstint bandą pas mane dažnai ateidavo tėvukas paleisdavo mane, kad galėčiau nubėgti į Daugėliškio bažnyčią ir dalyvauti mišparų procesijoje. Šioje šventovėje labai dažnai lankydavausi, patarnaudavau klebonui šv. Mišiose. Tas išganingas sumanymas tapti kunigu manyje gimė dar ankstyvoje jaunystėje. Niekas manęs nevertė. Nors anuomet dar neturėjau gilaus supratimo apie kunigystę, tačiau savo mažutėje sieloje jaučiau gilų vidinį potraukį eiti Kristaus keliu. Tą norą, be abejo, suformavo ir pati gimtųjų namų aplinka. Prisimenu, kaip tėvelis po sunkios darbų savaitės sekmadieniais apėjęs gyvuliukus ištraukdavo iš lentynos kantičką ir giedodavo giesmes Marijai. Ypač įstrigo atmintyje gegužinės, liaudyje populiariai vadintos mojavomis. Graudulingos giesmės Dievo Motinai, ypač Sveika Marija, nuvilnijusi per sužaliavusį gimtąjį sodžių, mane iki ašarų sujaudindavo. Taigi tokia religinga aplinka be galo stiprindavo manyje dvasinius jausmus, žadino meilę ir pagarbą Dievui ir Bažnyčiai. Vos sulaukęs 18 metų aš kreipiausi į Kauno kunigų seminariją, kad priimtų, bet nepavyko pagal okupacinės valdžios įstatymus turėjau atitarnauti kariuomenėje. Tąsyk ne juokais susimąsčiau ką dabar daryti? Bandyti stoti į kitas mokyklas jau buvo per vėlu, nes rugsėjis buvo įsibėgėjęs. Grįžau atgalios į namus. Rugsėjo 19-ąją netikėtai gaunu iš Kunigų seminarijos rektoriaus laišką išsiregistruokite, atvykite pas mus ir mokykitės... 1955 metais prasidėjo mano didieji mokslai. Iš pradžių mane glumindavo giežta tvarka, neįprastos gyvenimo sąlygos, bet greitai prie visko prisitaikiau. Mokiausi stropiai ir uoliai, stengdavausi neleisti veltui laiko, su užsidegimu ruošdavausi kiekvienai paskaitai. Likau be galo sužavėtas seminarijos rektoriaus kanauninko Kazimiero Žitkaus asmenybe. Tai buvo aukštos erudicijos, kūrybingos sielos dvasininkas, rašęs eiles Vinco Stonio slapyvardžiu. Neilgai teko mokytis po pustrečių metų prasidėjo tarnyba sovietų armijoje. Išvežė mane toli, į pietus, prie Juodosios jūros. Tarnavau statybos darbų batalione. Drauge su manimi į tą patį karinį dalinį pateko ir bendrakursis Sigitas Tamkevičius, būsimasis vyskupas. Iš pradžių kasėme griovius, atlikome kitus sunkius darbus. Kiek vėliau patekau į sanitarijos dalinį, buvau felčeris, nors apie šį darbą žalio supratimo neturėjau. Po tarnybos tęsiau studijas ir 1962-ųjų balandžio 18-ąją Kauno Arkikatedroje vyskupo Petro Maželio drauge su devyniais kurso draugais (taip pat ir Sigitu Tamkevičiumi) buvome įšventinti į kunigus. Baigus studijas seminarijoje prieš akis Jūsų laukė ilgas ir nelengvas pastoracinis darbas. Galbūt pasidalintumėte prisiminimais apie savo veiklą įvairiose šalies parapijose, kokių rūpesčių ir džiaugsmų Jums teko ten patirti? Iš tiesų mano ganytojiška kelionė per tą pusę amžiaus buvo sudėtinga, tačiau savitai įdomi ir prasminga, sutikau daug gerų ir įdomių žmonių, praturtinusių mano gyvenimo akiratį. Iš karto po studijų buvau paskirtas vikaru Naujojoje Vilnioje. Bažnyčios klebono pareigas čia ėjo kunigas Vladas Gimžauskas. Tai buvo giliai tikintis, tėviškos sielos ir pastoraciniam darbui ištikimai atsidavęs, be galo kuklus ir jokių turtų neturėjęs kunigas. Jis buvo lenkas, bet vėliau tapo konvertitu. Jie, kaip žinote, dažniausiai išlieka uolūs ir principingi dvasininkai. Jis labai rūpinosi lietuviais, kurių Vilniaus krašte tais laikais būta nedaug. Į bažnytinę bendruomenę stengėsi įtraukti kuo daugiau mūsų tautiečių, nes lenkai ir taip buvo uolūs katalikai. Šio kunigo nuoširdumas ir gilus dvasingumas man padėjo sutvirtinti dvasinius pamatus tolesnėje kunigystės veikloje. 1963-aisiais buvau iškeltas į Švenčionių krašto Reškutėnų parapiją. Neilgai, vos metus ir tris mėnesius išbuvau. Likau patenkintas ir sužavėtas vietos žmonių tikėjimu ir nuoširdžiu bendravimu. Be jokių raginimų ar kvietimų šventadieniais jie suplaukdavo į bažnyčią. Su jais rasdavome bendrą kalbą įvairiais klausimais. Pamenu, kai rajono valdžia gviešėsi konfiskuoti klebonijos pastatą, koks triukšmas ir pasipriešinimas kilo! Parapijiečiai tiesiog mūru stojo ginti savo rankomis pastatytą namą. Atkakli kova davė savo vaisių pastatas liko tikintiesiems!.. Artėjant pavasariui ruošiausi Susitaikinimo sakramento suteikimui, tačiau šios misijos nespėjau atlikti okupacinės valdžios nurodymu buvau iškeltas dar į atokesnę Paringio parapiją, esančią už Daugėliškio, netoli Mielagėnų. Ir čia sutikau daug gerų ir uolių žmonių. Tai nedidelė, bet labai veikli parapija, į bažnyčią eidavo ištisomis šeimomis. Su parapijiečių nuoširdžia pagalba per trejetą metų kone iš griuvėsių pavyko prikelti klebonijos pastatą naujam gyvenimui. Neapsieita be incidentų: 1967-ųjų išvakarėse drauge su tikinčiaisiais sumanėme bažnyčioje maldomis surengti Naujųjų metų sutikimą. Iš karto po to mane išsikvietė LTSR religijos reikalų įgaliotinis Justas Rugienis ir piktai suriko: Kaip drįsote eilinius kaimo žmones suvedžioti ir klaidinti?! Po šio įvykio iš manęs netgi buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas, atgavau jį tik po kelių savaičių. Netrukus mano tarnystės keliai nusidriekė į Valkininkus. Daug šviesių ir gražių akimirkų per 23 tarnystės metus prabėgo šiame nuostabiame Dzūkijos kampelyje. Čia irgi sutikau daugybę uolių, giliai tikinčių parapijiečių. Drauge su jais pavyko iš esmės suremontuoti akmeninės bažnyčios vidų. Gerokai apleistos grindys ir sienos per keliolika metų buvo apkaltos naujomis lentomis, sutvarkytas stogas, įvesta elektros instaliacija. Ypač džiaugiausi, kad kartu pasisekė restauruoti ir medines šventųjų statulas. Prie šio kilnaus ir didelio darbo nemažai prisidėjo tuometinis kolūkio vadovas Vytautas Ryškus. Nors jis buvo partinis, tačiau savo slapta veikla vienaip ar kitaip stengėsi padėti suremontuoti šventovę, duodavo transportą, vežti statybai reikalingas medžiagas,. Iš tiesų nedaug Lietuvoje tokių žmonių galima buvo sutikti. Suprantama, eidamas tokias atsakingas pareigas bet kada galėjai nukentėti... Nepamiršiu, kaip V. Ryškus piestu stojo prieš aukščiausios valdžios ketinimus pertvarkyti Pirčiupių kaimo žemes ir jas sujungti su kaimyninio Trakų rajono Tiltų apylinke. Negalima šito daryti, nes tą žemės plotą paversime dykuma!, taip anuomet valdžiai rėžė V. Ryškus. Jei Lietuvoje būtume daugiau turėję tokių principingų ir sąžiningų žmonių, galbūt mūsų Tėvynėje dar daug kur būtų išlikę vienkiemių ar perspektyvių sodybų, kadaise gaivinusių ir kėlusių Lietuvos kaimo dvasią. Betarnaudamas Valkininkuose sulaukiau Atgimimo. Drauge su savo bendraminčiais aktyviai įsijungiau į Sąjūdžio veiklą, žadinome žmonių sielose laisvos, nepriklausomos Lietuvos idėjas. Po Nepriklausomybės atkūrimo, 1991 metais, aš vėl grįžau į Vilnių, buvau paskirtas klebonu Žvėryno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje. Tai buvo itin neramūs ir lemtingi laikai mūsų atkurtai valstybei. Sausio 13-osios įvykių metu prie Seimo ištisą savaitę su Parlamento gynėjais, atvykusiais iš visos Lietuvos, kalbėjome Rožinį. Ačiū Dievui, savo galutinį tikslą pasiekėme. Iki šiol neužmirštami tūkstančių žmonių veidai, jų tuometinis ryžtas ir tikėjimas apginti savo Tėvynės laisvę. 1994 metais buvau iškeltas į Kauną, Karmelitų bažnyčią. Deja, neilgai. Po kelerių metų aš jau Anykščių krašte, Kavarsko parapijoje. Tačiau po pustrečių buvau priverstas palikti ir šią parapiją. Jaučiau, kad virš manęs kaupiasi įvairių nešvarių intrigų debesys, kad kažkam neįtinku. Prabėgo dar kelios savaitės, sutinku Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką. Jis man ir sako: Pas mus trūksta kunigų, atvažiuok į Panevėžio vyskupiją, gausi darbo. Taip patekau į paskutiniąją savo tarnystės vietą Uliūnus, netoli Panevėžio. Maloniai buvau nustebintas, kad ir čia atradau daugybę nuostabių žmonių! Gražiai ir prasmingai sugyvenome su jais. Per šešerius metus, ištarnautus Uliūnuose, prie Katinų kultūros namų pavyko įkurti koplyčią, čia taip pat nestigdavo maldininkų. Šioje parapijoje mane užklupo sunki liga. Tąsyk pajutau, kad be gydytojų pagalbos neišsiversiu. Teko grįžti į sostinę. Ten galėjau intensyviau gydytis. Vilniaus arkivyskupija leido apsigyventi Užupyje, greta Šv. Baltramiejaus bažnyčios. Iki šiol nesu priskirtas jokiai parapijai. Sveikata nors ir silpna, bet atlikti sielovadinį darbą dar pajėgčiau. Esu dėkingas vyskupui Juozui Tunaičiui. Jo pastangomis, neprieštaraujant ir kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, prieš porą metų persikėliau į geresnes patalpas, esančias greta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Daugelis vilniečių ir kiti Jus gerai pažįstantys tikintieji iš visos Lietuvos stebisi Jūsų veržlumu, aktyvia visuomenine veikla pastarosiomis dienomis. Jus matome ne tik religiniuose, bet ir įvairiuose pilietiniuose renginiuose, skirtuose palaikyti kilnias valstybės idėjas. Taigi mažai kam kyla abejonių, jog dar galėtumėte aktyviai rūpintis ir sielovados reikalais. Per 50 metų Jums teko patirti daug neteisybės, gintis nuo šmeižto. Bet tada Jūs buvote puolamas svetimos, okupacinės sistemos veikėjų ar jų kolaborantų už aktyvią veiklą ginant tikinčiųjų teises Lietuvoje, platinant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką ir kitą pogrindinę veiklą. Ar nejaučiate nuoskaudos dėl to, ką tenka Jums patirti nepriklausomoje Tėvynėje? Oi ne, nejaučiu jokios nuoskaudos ar pykčio. Viskas Aukščiausiojo valioje, nieko nepadarysi... Žinoma, kiek dar jėgos ir sveikata leistų, labai norėčiau būti naudingas savo brangiai Bažnyčiai, Tėvynei ir tikintiesiems, savarankiškai aukoti šv. Mišias, pasakyti ne vieną pamokslą. Deja, dabar dažniausiai tenka tik išklausyti išpažinčių ar koncelebruoti šv. Mišių metu. Kodėl pastaraisiais metais esu nustumtas į nuošalę, man ir pačiam tai lieka terra incognita. Atlikdamas pastoracinį darbą visur ir visada stengiausi išlikti nuoširdus ir atviras. Meluoti, pataikauti niekada neišmokau. Todėl kartais pasiekiantys gandai apie mane, kaip pernelyg griežtai besilaikantį Katalikų Bažnyčios kanonų ir reikalavimų kunigą, man lieka nesuprantami juk kitaip ir būti negali! Tokiais kunigais mes buvome seniai, ankstesnei ateistinei valdžiai nenusileidusieji kunigai ir kun. A. Svarinskas, ir kun. S. Tamkevičius, ir kun. J. Kauneckas, ir aš, ir kiti, aktyviai katalikų kovoje už teises dalyvavę kunigai. Tada mes rėmėmės tuo, kad tikėjimas yra gyvenimo gairės, kuriomis turime vadovautis tiek tada, tiek ateityje. Tokią kryptį mums nurodė ir pirmieji suimti ir nuteisti vyskupai ir kunigai. Ir mes tą darėme.. O gal kažkam užkliūva tai, kad Jūs savo pamoksluose pernelyg daug vietos skiriate politikai, užuot tikintiesiems vien aiškinęs Šventojo Rašto tiesas? Nesistebiu tokiais ar panašiais priekaištais. Ne kartą esu jų išgirdęs ir gūdžiais sovietmečio laikais, tą patį girdžiu ir šiandien. Dabar juk gyvename laisvoje, demokratinėje valstybėje ir kiekvieno žmogaus valia reikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Kalbėti apie tikėjimo tiesas ir teisingumą, nepateikiant pavyzdžių iš šių laikų, susietų su mūsų valstybe ir tautos gyvenimu, būtų nerimta ir nesolidu. Norėčiau priminti, jog ir mes, kunigai, esame savo valstybės piliečiai, neturime jokios teisės nusigręžti nuo Lietuvos reikalų. Mums ne tas pats, kas vyksta šiuo metu valstybėje. Matome labai daug blogio, neteisybės! Nemaža dalis gyventojų šiandien patiria ne tik dvasinius, bet ir socialinius skaudulius, neranda teisybės teismuose, yra ujami ir išnaudojami. Nenuostabu, kad pastaruoju metu vis dažniau iš gatvėse sutiktų žmonių tenka išgirsti: Kur jūs, kunigai, dingote, ko tylite ir neprabylate į tautą patriotinėmis mintimis, neginate socialinio ir dvasinio teisingumo principų? Ir ką aš galiu jiems atsakyti, kai mano paties rankos dabar yra surištos? Žinoma, mano atsakymas būtų vienareikšmiškas: Kiekvienas kunigas turi tvirtai stovėti ant abiejų kojų ir atsiremti į du esminius polius Dievą ir Tėvynę! Norint žmogų pritraukti prie Dievo, visų pirma jame dar reikėtų pažadinti meilę savo kraštui, savo Tėvynei, tėvams ir artimiesiems. Asmuo, ignoruojantis šiuos šventus dalykus, jokiu būdu netaps Dievo gerbėju. Dievas ir Tėvynė yra neatskiriami dalykai, todėl pamokslo metu kiekvienas dvasininkas turėtų pusę laiko skirti Dievui ir tiek pat Tėvynei. Tokia buvo ir kun. A. Lipniūno mintis. Man sunku suvokti, kad mums, kunigams, būtų draudžiama matyti, kaip valstybėje vis labiau išsikeroja biurokratizmo ir korupcijos ataugos, kurios, lyg piktybinis vėžys, graužia sveikąsias ląsteles. Asmeniškai esu sunerimęs dėl masinės tautos emigracijos, nemažėjančio skurdo, neteisybės, įžūlaus darbdavių elgesio su dirbančiaisiais. Iš kelių vilniečių teko neseniai išgirsti, jog pusmetį ir ilgiau negauna algų, nors prašmatnų, milijonų vertės pastatą jie jau senokai pastatė... Nesuprantu, kur ritasi mūsų valstybė, šitaip likimo valiai palikdama savo piliečius? O juk ant jų pečių laikosi ta pati valstybė ir visos jos institucijos! Galbūt tokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai bandoma pamažu sunaikinti mūsų tautą, o galų gale ir pačią valstybę?.. Tiesiog plika akimi dabar matome, kaip nebaudžiamai siautėja saujelė verslininkais ar darbdaviais pasivadinusių oligarchų, sugebėjusių prieiti net prie valdžios. Ar kas iš atsakingų valstybės institucijų pasidomėjo, kaip ir iš kur jų rankose atsirado milijonai ar milijardai? Tiesa, buvo atsiradęs vienas kitas principingesnis pareigūnas, bet tikriausiai pamenate, kuo pasibaigė jų likimas? Vienas žmogus neaiškiomis aplinkybėmis buvo išstumtas pro langą, o paskui apšmeižtas. Dar pora valstybės tarnautojų per kelias akimirkas be jokių argumentų išmesti iš darbo. Pasirodo, atsakomybė, sąžinė ir pareiga mūsų valstybėje yra niekis! Jei bandysi ieškoti teisybės, tuoj pat oligarchų klano ir jų parankinių per valstybės institucijas būsi visapusiškai sužlugdytas ir sunaikintas. Apie šiuos gyvenimo skaudulius, kuriuos Jūs priminėte, yra išgirdusi didelė dalis visuomenės. Bet žodžiai taip ir lieka žodžiais, ir niekas iki šiol valstybėje nesikeičia... Ar galima būtų rasti išeitį iš tokios sudėtingos padėties? Joks išminčius negalėtų rasti vienareikšmio atsakymo. Be abejo, reikia pripažinti, jog mūsų visuomenės dalis per savo abejingumą ir neveiklumą yra įklimpusi ne tik į socialinę, bet ir į dvasinę degradaciją. Mūsų bet kokiai valdžiai būtina nepamiršti trijų esminių dalykų Dievo, Žmogaus ir Teisingumo. Ant šių kertinių pamatų, kaip sakydavo senovės romėnai, laikosi ir visa valstybė. Norėdami gyventi sveikoje ir visavertėje visuomenėje, pirmiausia pasirūpinkime ateities karta, jos doroviniu ir dvasiniu ugdymu. Deja, šiandien negalime pasigirti, kad turime tobulą švietimo sistemą. Dabar mokyklose išliko tik mokinių teisės, o pareigos, tvarkos ir atsakomybės nė kvapo! Be jokios abejonės, vienas didžiausių pastarojo meto sopulių nedarnios, yrančios šeimos. Joks mokytojas, jokia mokslo institucija nepadarys stebuklų, jei neturėsime gerų ir darnių šeimų. Deja, į tokias normalias šeimas dabar žiūrima su pašaipa, valstybės lygmenyje netgi siekiama prastumti įstatymus, kurie įteisintų homoseksualų partnerystę kaip šeimą. Taigi klaiku, kad pataikaudami nežabotos globalizacijos šalininkams, savo noru ar svetimų jėgų veikiami, žlugdome valstybę ir paminame savo gilias ir senas krikščioniškąsias vertybes, tautines tradicijas, padėjusias mums atsilaikyti per visokiausius karus ir okupacijas. Dėkojame už pokalbį. Linkime Jums Aukščiausiojo palaimos ir dar ilgai skleisti Dievo ir Tiesos žodį Lietuvos žmonių širdyse!
Kalbėjosi
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |