|
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai
Ar šiandien dėl knygos lietuviai rizikuotų gyvybe
Genovaitė Baliukonytė
Atsiradus televizijai, radijui ir internetui, knyga nustumiama į pašalius. Vis daugiau išsilavinusių mūsų piliečių knygą pakeičia naujomis modernesnėmis informacijos priemonėmis, tačiau negalima teigti, kad lietuviai knygų nemėgsta ir neskaito. Šiandien knyga į rankas neimama ne tik todėl, kad ji brangi ar netinkamai išleidžiama. Veikia ir psichologinis momentas, juk kai ko nors mums nedraudžia, tai ir interesas tuo užsiimti sumažėja. Lietuviškas žodis ir lietuvių kalba visais amžiais labiau rūpėjo paprastam lietuviui. Didžiausi mūsų tautos šviesuoliai dažniausiai irgi buvo kilę iš prastuomenės. Visais laikais labiau išsilavinę, daugiau pasiekę ir turtingesni tautiečiai savo gimtąją kalbą lengviau išduodavo kalbėjo lenkiškai arba rusiškai. Dabar pastarieji ar tokiais save laikantys elgiasi irgi panašiai dažniau kalba, dainuoja ar net skaito anglų ar kitomis kalbomis. Pabandysime rasti atsakymą į klausimą, kodėl taip yra, bei pasiaiškinti kokio žanro ir kokios išvaizdos knygos šiandien tautiečių mėgstamos ir kodėl išsilavinę žmonės mieliau skaito knygas jau ne lietuvių kalba. Gal jie ne patriotai?..
Kokias knygas mieliau perka
Aukštąjį filologinį išsilavinimą turinti, penktą dešimtį pradėjusi Violeta teigia, kad pastaraisiais metais į knygyną užsuka vis rečiau ir rečiau. Nors skaityti labai mėgstu, ir mano finansinės galimybės leidžia įsigyti net ir brangiai kainuojančią knygą, tačiau iškart susinervinu paėmusi į rankas naują knygą, piktinasi moteris. Mūsų šalies leidėjai negalvoja ne tik apie niokojamą gamtą (nepaskaičiuoja, kiek medžių teko sunaikinti, kad knygą parengtų), bet ir visai nemąsto apie ją skaitančio žmogaus būseną. Knygos dažniausiai yra leidžiamos kietais viršeliais. Didindami knygos svorį leidėjai daro labai dideles paraštes, didelius tarpus tarp eilučių, spausdina silpnaregiams skirtu stambiu šriftu. Šitaip gaminama knyga išsipučia ir tampa sunki. Bet juk ne visi tautiečiai prastai mato. Man, pavyzdžiui, skaitant tokią knygą reikia ją atitraukti nuo akių toliau nei įprasta kokia 1015 cm, nes raidės liejasi akyse, o laikant knygą ištiesta ranka, ji greitai pavargsta. Tada po pusvalandžio knygą numeti ir visai dingsta noras skaityti. Nors esu lietuvių kalbos specialistė, mieliau kokį užsienietišką skaitalą perku originalo kalba, o ne tautiečių išverstą. Užsienio leidėjai apie savo skaitytoją daugiau galvoja, jų ir šriftas normalus, ir turinys tinkamai sutvarkytas, ir knyga daug lengvesnė bei pigesnė. Suprantu, kai šitaip paruoštos knygos skiriamos darželinukams ar pensininkams, bet minėtų knygų vieni dar nesupranta, o kiti neįperka. Šitaip elgdamiesi leidėjai savanaudiškai gudrauja, nes už knygą plonais viršeliais ir parašytą smulkesniu šriftu nenuplėši pusšimčio ar daugiau litų. Girdėjau, kaip vienos leidyklos (tiksliai nepamenu pavadinimo) vadovė, atsakinėdama į panašias skaitytojo pretenzijas, aiškino neva jie šitaip daro, kad knyga atrodytų solidesnė, gražesnė ir būtų nupirkta kaip dovana. Bet aš pasakyčiau ačiū kabutėse už tokią dovaną, kurią vien pradėjus vartyti, ranka pavargsta ir įskausta. Besivaikydami pelno leidėjai šiandien visai nemąsto apie skaitytoją ir taip jį atpratina nuo skaitymo. Pasiūlyčiau jiems laisvu nuo darbo laiku užsukti į bibliotekas ir pasižvalgyti po senesnių knygų lentynas, įsitikinti, kaip knygas leido mūsų protėviai, kokio storio (buvo leidžiamos įvairios kišeninės brošiūrėlės) ir svorio jos būdavo, kokį ploną popierių naudodavo. Tai šiandien labai svarbu ir dėl gamtos išsaugojimo, ir dėl skaitytojų patogumo, be to, daugelis šiandien išleidžiamų knygų, ypač grožinės literatūros, yra tik skaitalai, todėl jie turi kainuoti pigiai, nes žmonės juos skaito tik iš nuobodulio, o perskaitę meta į šiukšliadėžę. Ar gali sąžiningai pinigus uždirbantis žmogus neatsakingai su knygomis pasielgti sumokėti brangiai už eilinį skaitalą, o po to mąstyti, kaip išleisti per kaminą (juk celofanuotais viršeliais knygos net nedega)?.. Kai tokių menkaverčių knygų prileidžia, ir jų niekas neišperka, tada leidėjai prigalvoja visokių gudrybių, pavyzdžiui, siuntinėja knygas paštu, ieško būdų, kaip apmulkinti patiklesnį skaitytoją, kaip iš jo kišenės išvilioti pinigėlį. Tad knyga tampa jau ne šviesos nešėja, o bausme už žioplumą. Manau, kad ateityje reikėtų leidėjams taikyti kažkokias sankcijas už tokį beatodairišką gamtos niokojimą, skirti limitus popieriui ir nustatyti, kiek jo gali sunaudoti per metus. Kai bus sudrausmintas gobšumas, gal tada ir išleidžiamų knygų kokybė pagerės. Kai kurie leidėjai, galvodami tik apie savo pelną, dabar leidžia visai neredaguotas knygas, nes gaili pinigų redaktoriams samdyti. Jie mano, kad skaitytojas kvailas, pirks bet ką. Ne, ponai, dabar ne spaudos draudimo metai, ir mes ne tik ką iš gūdumos išėję, kad pirktume ir skaitytume bet ką. Manau, kad grožinė literatūra, filosofinės, psichologinės ir įvairios publicistinės knygos (išskyrus istorines ir dokumentines) turėtų būti leidžiamos be nereikalingų spalvotų įklijų ir iliustracijų, nes tai neskatina skaitančiojo vaizduotės.
Kitas mano pašnekovas, irgi aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turintis kaunietis Robertas, knygų, kurias skaitytų iš nuobodulio, o perskaitęs mestų į šiukšliadėžę, neperka. Tačiau jis, priešingai negu Violeta, labiau vertina knygas kietais viršeliais. Jei knyga įdomi, o ją perskaitęs turi išmesti vien todėl, kad iš jos lieka draiskalai, irgi blogai, sako Robertas. Knyga, kurią tenka dažnai vartyti ar po kurio laiko vėl norisi skaityti, turi būti išleista kietais viršeliais ir neklijuota, o įrišta, todėl aš tokių knygų, kurios man nors ir patinka, bet atspausdintos suklijuotos ir plonais viršeliais, neperku. Nebent kartais kas nors padovanoja. Be to, nors ir dažnai užsuku pasižvalgyti į knygynus, bet retai kada juose perku, nes didžiųjų leidyklų išleistos knygos kainuoja keliskart brangiau negu jų savikaina. Nematau reikalo remti milijonierius, kai pačiam vos pavyksta sudurti galą su galu. Dažniausiai man patinkančias knygas perku akcijų metu, kai jų antkainis būna dar proto ribose, arba per jų pristatymus tada nusiperku už savikainą arba nedaug brangiau. Pasitaiko, kad apie vieną ar kitą knygą perskaitau teigiamą recenziją ir tada noriu ją įsigyti, bet, jei ji išleista ne Kaune, o, pavyzdžiui, mažiau žinomoje leidykloje Vilniuje, Klaipėdoje ar Šiauliuose, tenka ieškoti pažįstamų, kad ją man nupirktų, nes būtent tokios knygos, kurios man patinka, tada nė į knygynus pardavinėti neduoda. Pasak Roberto, keisčiausia, kai įdomios ir reikalingos knygos leidimą parėmus kokiam nors fondui ar ministerijai, dažnai leidėjai vis tiek turi įžūlumo už ją prašyti tokios kainos, tarsi ji būtų išleista paėmus banko paskolą. Kita vertus, galbūt ne vien leidėjai plėšia tokius pinigus, nes juk skaitytojas nežino, kokį antkainį užsidėjo pardavėjas. Kai kurie leidėjai teigia patys nustembantys knygyne išvydę beveik dvigubai pabrangusią jų išleistą knygą.
Iš tiesų šiandien daugelis skaitytojų prisipažįsta, kad knygų neskaito, nes neturi laiko, dažnas dirba labai daug, o uždirba mažai. Knygos brangios, ne jų kišenei. Tačiau knygą mylinčių visgi dar yra. Kauno UAB Centrinis knygynas direktorė Stasė Gadliauskienė teigia, kad jų knygynas buvo ir tebėra labai mėgiamas skaitytojų. Nuo seno čia lankosi daug Kauno inteligentų, besimokančio jaunimo, ieško rimtesnių leidinių, giriasi direktorė. Ištikimų skaitytojų stygiumi knygynas nesiskundė net krizės laikotarpiu. Nepastebėjome, kad būtų sumažėjęs skaitančiųjų knygas kiekis. Sumažėjo tik galinčių jas įsigyti. Dabar stebime tokį reiškinį, kad į knygyną mūsų skaitytojai užsuka tarsi į biblioteką, pasiima iš lentynos knygą ir ją čia pat vietoje skaito, nes knygos labai brangios, o žmonės dažniausiai nėra turtingi. Tačiau norinčių skaityti tikrai yra, knygynas niekada nebūna tuščias. Žinoma, krizės laikotarpiu, nuo 2008 metų, perkančiųjų knygas buvo gerokai sumažėję ir pas mus, bet pernai perkamumas net padvigubėjo. Taigi nesakyčiau, kad skaityti mūsų žmonės atprato. Jei būtų kitaip, tai juk mes nebūtume iki šiol išgyvenę ir galėję egzistuoti kaip savarankiška įmonė, džiaugėsi S. Gadliauskienė, teigdama, kad, jei kokia populiari knyga būna neįperkama ir dėl kainos neparduodama, tai tariamasi su leidėjais ir prašoma atpiginti. Pasak vadovės, labai svarbu, kad žmonės knygynuose rastų ne tik įdomios, bet ir rimtos literatūros. Mes nesiūlome savo skaitytojams lėkštų meilės romanų (nors tokių pasitaiko ir pas mus) ar kulinarijos knygų (jas platina dažniausiai prekybos centrai). Mes stengiamės skaitytojams pasiūlyti kuo daugiau rimtesnės literatūros. Pavyzdžiui, labai perkamos knygos apie teisę. Studentai mielai perka mokomąją literatūrą ir žodynus. Kiti skaitytojai noriai įsigyja rimtas istorines bei atsiminimų knygas (apie šalies istoriją, tremtinių išgyvenimus), įvairius žemėlapius. Kažkiek žmonių nuperka ir geros grožinės literatūros savo mėgstamų autorių prozos, poezijos bei publicistikos. Labiausiai šiandien žmones domina dvasinai dalykai. Didžiausią paklausą turi knygos apie sielos bei kūno sveikatą, apie žmogaus dvasinį gyvenimą, visatos egzistenciją bei kitus panašius dalykus.
Leidžiamos populiarios ir brangios knygos
Lietuvos leidėjų asociacijos duomenimis, nuo 2008 metų išleidžiamų knygų pavadinimų kasmet mažėja 15 20 proc. (2008 4580, 2009 3972, 2010 3177), o tiražų vidurkis nukrito iki 1200 egz. Taigi dėl to auga vieno egzemplioriaus savikaina.
Nemažai skaitytojos Violetos išpeikto pavyzdžio knygų išleidžia bei pardavinėja didžiausia Baltijos šalyse knygų leidybos ir prekybos įmonių grupė uždaroji akcinė bendrovė Alma Littera (bendrovei priklauso leidykla Šviesa ir knygynų tinklas Pegasas). Viešųjų ryšių projektų vadovas Andrius Petraitis patikino, kad bendrovė kasmet vidutiniškai išleidžia po 300 naujų pavadinimų kūrinių. Pasak A. Petraičio, daugiausia Alma littera išleidžia grožinės literatūros vaikams bei suaugusiems. Dar leidžia įvairias patarimų, rankdarbių, populiariosios psichologijos knygas bei mokomąją literatūrą, kelionių vadovus, žemėlapius. Leidžiamas ir žurnalas vaikams bei suaugusiems National geography. Projektų vadovas sakė, kad dažniausiai leidykla knygas leidžia savo lėšomis ir tik pavieniais atvejais užsakovo lėšomis. Paklaustas, kaip knygos yra atrenkamos, kokios yra galimybės išleisti knygą dar nežinomam autoriui, A. Petraitis atsakė: Leidykla vertina ir nežinomų autorių kūrinius. Viskas priklauso nuo turinio, jei kūrinio turinys yra geras, įdomus ir patrauklus skaitytojams, galimybę išleisti knygą turi tiek žinomi, tiek ir nežinomi autoriai. Pasak jo, visuomet populiarus autorius yra Algimantas Čekuolis ir jo knygos. Labai populiariomis tapo Zitos Čepaitės knyga Emigrantės dienoraštis, Vykinto Vaitkevičiaus Lietuva. 101 legendinė vieta, JAV lietuvės Rutos Sepetys knyga apie lietuvių tremtį Tarp pilkų debesų. Iš užsienio autorių mėgstamiausi skaitytojų yra: Diana Gabaldon ir jos knygų ciklas Svetimšalė, Sandra Brown, Judi Picoult, Diane Chamberlain, Herbjorg Wassmo. Bendrovė turi įsteigusi ir Knygų klubą. Jis pritraukia skaitytojus įvairiomis akcijomis ir mažesnėmis knygų kainomis nei knygynuose. Šiuo metu klubo narių skaičius siekia beveik 70 tūkst. Narių amžius yra maždaug nuo 30 iki 50 metų.
Gauta skaitytojų nusiskundimų, kad rajonų centrų knygynuose negalima nusipirkti knygų apie rezistenciją ir Lietuvos istoriją, o tų knygynų darbuotojos esą aiškina, kad tokių knygų niekas neskaito, todėl jomis ir neprekiauja. Šį klausimą adresavome ir minėtai bendrovei. Deja, konkretaus atsakymo į jį taip ir nesulaukėme.
Alma littera pajamos pernai išaugo 8 proc. ir siekė 107,1 mln. litų. 2010 metais jos buvo 99 mln. litų. Didžiausias pajamas gavo 27 knygynus valdantis Pegaso knygynų tinklas. Pernai Pegaso pajamos buvo panašios kaip ir 2010 metais ir siekė 45,6 mln. Lt. Leidyklų Alma littera ir Šviesa pajamos 2011 metais buvo atitinkamai 20,3 ir 21,4 mln. litų. Per 2011 metus abi leidyklos kartu išleido beveik 300 naujų pavadinimų knygų, kurių bendras tiražas daugiau kaip 1,37 mln. egzempliorių.
Ar neprireiks naujų knygnešių
Praėjus šimtmečiui Lietuvos istorija kalbos atžvilgiu vėl kartojasi iš naujo vis mažesni tampa lietuviški užrašai ant įmonių ir įstaigų, vis mažiau knygynuose įdomių ir išliekamąją vertę turinčių, auklėjančių jaunimą ir nušviečiančių mūsų tautos istoriją knygų. Prisiminkime 18641904 metus. Šioje nedidelėje mūsų tautos istorijos atkarpėlėje vyko žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo tautos egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešiai. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų už lietuviško žodžio išlikimą rizikuodami savo gyvybe, pasak caro valdžios, nusikaltėliais kontrabandininkais tapo apie 2000 žmonių knygnešių. Tuomet lietuviškas žodis buvo toks svarbus, kad žmogus, nepaisydamas net tuometinių okupantų įstatymų griežtumo, drįso nusižengti ir nusikalsti. Paprasti lietuviai atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą, padėjo išsaugoti lietuvišką knygą bei lietuvišką žodį. Tik paprasti lietuviai savo namuose kalbėjo gimtąja kalba, o labiau išprusę, turtingesni lenkėjo arba rusėjo. Dabar, kai Lietuvoje vėl daugiau išprususių, daugėja ir nusigręžiančių nuo savo gimtosios kalbos. Juk su ja pasaulio neužkariausi. Taigi visais lietuvių tautos istorijos laikais retas iš turtingųjų rūpinosi savo tautos išsaugojimu, nebuvo įstatymų, ginančių ir saugančių kalbą (juk Lietuvos klestėjimo laikais, valdant Vytautui Didžiajam, Lietuvoje valstybinė kalba buvo ne lietuvių), Lietuvių kalba stumiama iš gyvenimo leidžiant skaitytojui neįperkamas ir nepatogias knygas, didinant jų kainas ir mokesčius už jas, ir visai nesusimąstant, kad greit gali išaušti rytas, kai už savo kalbos išsaugojimą paprastiems piliečiams vėl teks aukoti gyvybes. Tik ar bus kam tai daryti?.. Lietuvoje gyvenančių tautiečių vis mažėja, o gimtinės dar nepalikęs jaunimas visais būdais atitraukiamas nuo gimtojo žodžio neskatinamas skaityti, neskatinamas gerbti savo gimtosios kalbos ir savo tėvų šalies.
Redakcijos prierašas. Nepamirškim ir to, kad į leidybos verslą įsisuko plėšraus kapitalizmo rykliai. Ir XXI amžių leidžianti leidykla Naujasis amžius patyrė, kaip daug metų sėkmingai knygas platinusi bendrovė Mūsų knyga tapo su leidyba nesisijusių verslininkų aferos objektu, o pinigų už parduotas knygas neliko. Leidėjai per teismus bandė pinigų ieškoti, tačiau paaiškėjo, kad bankrutavusi Mūsų knyga jokio turto neturi, taigi ir atgauti skolas vilčių nėra. O skolos visiems leidėjams galėjo būti milijoninės. Pinigai negalėjo išgaruoti, vadinasi juos pasisavino plėšraus kapitalizmo rykliai, kurie moka išsisukti. Juos, niekuo neprisidėjusius prie leidybos, gina įstatymai, o knygų leidėjai (šiuo atveju kreditoriai), daug metų suteikdavę darbą Mūsų knygai, paliekami be nieko. O tie patys aferistai ir toliau kuria planus, kaip čia dar ką nors apgavus. Gaila, kad anksčiau patikima buvusi Mūsų knyga šiandien neturi panašios alternatyvos, nes du didieji knygynų tinklai Vaga ir Pegasas diktuoja kainų madas. Galime tik tikėtis, kad mažesnieji knygynai suras būdų, kaip priartinti knygą prie skaitytojo. Štai Vilniuje vienas knygynas jau ėmėsi knygų supirkimo, keitimo, nuomos. Gal tai ir bus šių laikų knygnešiai?
© 2012 XXI amžius
|