Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Mokėjęs džiaugtis kiekviena smulkmena ir linksminęs kitus

Genovaitė Baliukonytė

Jonas Ramanauskas

Jono Ramanausko 100-mečio minėjimo dalyviai Lietuvos sporto muziejuje

Jonas Ramanauskas pagerbiamas Kauno Eigulių kapinėse

Cirko brolių panteonas Kauno Eigulių kapinėse Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

Balandžio 19 dieną Lietuvos sporto muziejuje (LSM) Kaune buvo minimas garsaus šalies cirko artisto Jono Ramanausko 100-metis. Renginys buvo skirtas Pasaulinei cirko dienai paminėti. Minėjime kalbėjo muziejaus direktorius Pranas Majauskas, garsus kardiologas akademikas Jurgis Brėdikis, „Baltijos cirko“ direktorius Petras Variakojis, cirko artisto žmonos Jadvygos sesuo Nijolė Jautakienė, sunkiosios atletikos treneris Bronius Vyšniauskas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas dr. Steponas Gečas, cirko veteranas Zigmundas Černiauskas bei kiti artistą pažinojusieji muziejaus svečiai. Pranešimą apie garsųjį artistą skaitė LSM vyriausiasis muziejininkas Eugenijus Rūkas. Po oficialiosios dalies koncertavo N. Jautakienės vadovaujama mergaičių ansamblio grupė „Pastoralė“ ir vyko žavingas jaunųjų cirko artistų pasirodymas. Vėliau buvo pademonstruotas dokumentinis filmas apie jubiliatą bei aplankyta 2006 m. balandžio 28 d. įkurta Jono ir Jadvygos Ramanauskų cirko istorijos ekspozicija, kurioje eksponuojamos nuotraukos, asmeniniai Ramanauskų daiktai, cirko rekvizitas, seni reklaminiai plakatai, knygos, suvenyrai, parsivežti artistų iš gastrolių užsienyje.

Garsaus artisto 100-mečio garbei buvo išleistas atvirukas ir muziejininko E. Rūko parengtas bukletas. Abu jie buvo padovanoti minėjime dalyvavusiems svečiams.

Lietuvos cirko istorija

Cirko istorija siekia antikos laikus. Jau senovės Romoje stadionuose ir amfiteatruose buvo rengiami įspūdingi pasirodymai žiūrovams. Lietuvos kultūroje cirko elementų būta nuo senų senovės. Jie atsispindėjo liaudies žaidimuose, įvairiose pramogose, o šventėse žmones linksmindavo klounai, mimai, akrobatai, gyvulių dresuotojai ir pan. Šie artistai keliaudavo per kaimus ir koncertuodavo dvaruose. Pirmosios cirko trupės Lietuvoje pradėjo kurtis XX amžiaus 3-čio dešimtmečio pabaigoje. Pirmas stacionarus cirkas buvo įkurtas Kaune, o vėliau Vilniuje. Tada išgarsėjo tokie lietuviai stipruoliai, kaip J. Jankauskas, K. Požela, J. Ramanauskas, ekvilibristas M. Vilenčikas, dviračių figūristas J. Mejeris, fakyras A. Pilkauskas. Šiemet vienam jų – Jonui Ramanauskui (1912–1996) – būtų sukakę šimtas metų. Deja, jo netekome greitai po Nepriklausomybės atgavimo.

Atkūrus šalies nepriklausomybę, cirko artistas Petras Variakojis įkūrė „Baltijos cirką“ – pirmą savarankišką profesionalų šalies cirką po kelių dešimtmečių pertraukos. Kasmet šis kolektyvas gastroliuoja po šalies miestus ir miestelius. Spektakliuose dalyvauja garsūs įvairių šalių artistai. Lietuvoje veikia ir kelios mėgėjiškos cirko trupės arba studijos, tokios kaip cirko studija „Dzūkija“ (Alytuje), liaudies cirkas „Svajonė“ (Radviliškyje), „Ąžuolyno meškučių cirkas“ (Kaune), liaudies cirkas „Šypsena“(Šakiuose).

Visur sėjo gerą nuotaiką

Pasak J. Ramanauską pažinojusiųjų, tai buvo labai malonus, šiltas ir linksmas žmogus, todėl visi su juo norėdavo bendrauti, kviesdavosi į svečius, o jis nepasididžiuodavo, pas visus ateidavo pasisvečiuoti ir pakoncertuoti, ir visada rasdavo būdų ir priežasčių, kaip ir už ką šeimininkus pagirti. „Tai buvo žmogus, mokėjęs džiaugtis kiekviena savo gyvenimo akimirka, kiekviena smulkmena ir taip nuoširdžiai, kaip sugeba tik mažas vaikas. Savo džiugesiu jis sugebėdavo užkrėsti mus visus, – prisiminimais dalijosi su J. Ramanausku dirbusi ir bendravusi cirko veteranė, dabar skandaluose paskendusio Kauno „Meškučių cirko“ vadovo Mykolo Zobovo pirmoji žmona Valentina Zobovienė, kuri pasidalijo savo išgyvenimais, patirtais su dresuojamais gyvūnais: „Labai bijojau meškų, tačiau žiūrovams to neparodydavau. Žinau, kad reikia atlikti tą numerį, visa drebu, bet suimu save į rankas ir einu į sceną. Būdavo akimirkų, kai balansavau tarp gyvybės ir mirties – ne kartą buvau po meška, o viso to rezultatas – tapau neįgali. Cirko artisto darbas – labai rizikingas užsiėmimas“. J. Ramanauskas profesinių sunkumų irgi niekada žiūrovams neparodydavo, atvirkščiai, stengdavosi sukurti vien tik gerą atmosferą. Nuo vyro neatsilikdavo ir žmona Jadvyga, sužavėjusi ne vieną to meto žiūrovą savo rizikingais pasirodymais rate su dviračiu. To vėliau nesugebėjo pakartoti nė vienas kitas cirko artistas.

Pasak Eugenijaus Rūko, įrašas Kauno „Karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčios krikšto knygoje Nr. 228 skelbia, kad 1912 metų balandžio 29 dieną Karmelitų Švento Kryžiaus bažnyčioje pakrikštytas kūdikis vardu Jonas, gimęs balandžio mėnesio 19 dieną 1912 metais Kaune, sūnus Anelės, dukters Prano, Ramanauskaitės. Taigi lygiai prieš 100 metų į pasaulį atėjo būsimasis sunkumų kilnojimo čempionas, cirko artistas, jėgos žonglierius, akrobatas, klounas, cirko kolektyvo vadovas J. Ramanauskas. Jis dirbo lietuviškojo cirko aušroje ir jo suklestėjimo metais. Su jo vardu susijusi bene visa lietuviškojo cirko istorija“.

Būsimo cirko artisto vaikystė nebuvo rožėmis klota. 1915 metais užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Šeimai traukiantis į rytus, dar Jonavoje, nuo jos amžiams buvo atskirtas tėvas. Su trimis mažais vaikais – Stanislovu, Antanu ir Jonu – likusi mama vargais negalais pasiekė Petrogradą. Ten jų laukė ne mažesni pabėgėlių vargai. „Kartą per Raudonąjį kryžių šeima sužinojo, kad tėvas vokiečių nelaisvėje, tačiau jį pamatyti nebuvo lemta. Baigiantis karui, šeima per vargus grįžo į Kauną. Mama vėl nuėjo dirbti į statybas, vaikai – į prieglaudą. Vasarą jie išėjo pas ūkininkus piemenauti, o žiemą lankė mokyklą“. Iš paties J. Ramanausko užpildyto kadrų įskaitos asmens lapo (1962 m.) aiškėja, kad 1919–1923 metais jis mokėsi Kauno 32-oje mokykloje. 1926–1928 metais dirbo mokiniu metalo liejykloje, 1928–1930 metais dirbo liejiku formuotoju Siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse ir mokėsi pas cirko artistus Vytauto parke, 1928–1932 metais dar mokėsi vakarinėje mokykloje. Nuo 1930 iki 1940 metų J. Ramanauskas – keliaujančių cirko trupių „Roma“, „Pabaltijas“, „Aušra“ ir „Karado“ artistas. 1931 ir 1932 metais jis tapo šalies sunkumų kilnojimo čempionu svorio kategorijoje iki 60 kg., o 1932 metų liepą nugalėjo Kaune vykusiose pirmosiose tarpvalstybinėse varžybose. 1931–1933 metais rovimo ir stūmimo rungtyse J. Ramanauskas 12 kartų pagerino šalies rekordą ir 6 kartus buvo pripažintas stipriausiu nepriklausomos Lietuvos žmogumi. 1933 metais jis dalyvavo bėgime aplink Lietuvą per 22 miestus ir miestelius, o 1934 metais atėjo į „Aušros“ cirką. Muziejininkas E. Rūkas pasakojo, kad šiame cirke „metais anksčiau pasirodė mažutė, smulkutė vos 13-tus metus einanti mergaitė – Jadvyga Stankutė. „Publika man labai plodavo. Patikau ne tik žiūrovams, bet ir jaunam, gražaus sudėjimo vaikinui, atėjusiam dirbti į cirką. Tai buvo Lietuvos sunkumų kilnojimo čempionas J. Ramanauskas,“ – prisiminė J. Ramanauskienė (jie susituokė 1936 metais, kai jai buvo tik 16 metų, nors anuomet tokio amžiaus merginų netuokdavo. – Vyras pasirūpino leidimu, gavo jį iš paties popiežiaus). „Aušra“ vaidindavo kaimuose ir miesteliuose, trupės artistai keliaudavo pėsti, vėliau įsigijo sunkvežimį. Pasak Jadvygos, „tai buvo labai panašu į balaganą ant ratų...“

Per pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 metais) J. Ramanauskas buvo valstybinio cirko „Raudonoji arena“ ir LTSR valstybinės filharmonijos estrados sektoriaus artistas. 1941–1944 metais (nacių okupacijos metu) dirbo „Barado“ cirke bei savo paties Kaune įkurtame teatre „Varjetė“ (artistu ir administratoriumi) ir cirke „Lituanika“. 1944 m. rugsėjo 4 dieną J. Ramanauskui buvo išduota pažyma, kad jis „prikomandiruotas“ prie 3-ojo Baltarusijos fronto Raudonosios armijos karininkų namų ir dirba koncertinėje brigadoje, aptarnaujančioje karinius dalinius. Tais pačiais metais jo iniciatyva Kaune buvo įkurta LTSR filharmonijos trupė „Cirkas scenoje“, kurio pirmasis spektaklis įvyko 1944 metų rugpjūčio 21 dieną. Ši trupė 1959–1960 metais buvo pavadinta „Vilniaus“ vardu ir gastroliavo po plačiąją SSRS, Lenkiją, Rumuniją. Sovietinio cirko istorikas Jurijus Dmitrijevas apie J. Ramanauską tada rašė: „Ypatingai efektingas triukas, kai speciali katapulta išmeta sunkius rutulius, o artistas juos gaudo sprandu ir čia pat jais iš naujo užtaiso patranką. O finale nuo balansuojančios lentos išmetus (į orą) sunkų metalinį sviedinį, artistas jį pagauna pečiais, aidint kurtinančiam sprogimui“.

J. Ramanauskas anuomet buvo žinomas ir kaip talentingas klounas „Barnabas“. Jis vaidino linksmą, šelmišką kaimo vyrioką, būdingą lietuvių folkloro personažą, lengvai sukeldamas nuoširdų žiūrovų juoką ir ovacijas. Nepaisant didelio užimtumo ir nuolatinių gastrolių, J. Ramanauskas surado laiko ir padėjo daug pastangų bei negailėjo išlaidų cirko brolių panteonui įkurti. „Kadangi Kauno miesto centrinės kapinės jau buvo pradėtos naikinti, tai sklypas cirko brolių panteonui buvo paskirtas Eigulių kapinėse. Kalbama, jog toks panteonas – galbūt vienintelis Europoje“, – pasakojo E. Rūkas. 1962 metais savo namuose Kaune, A. Mackevičiaus gatvėje, J. Ramanauskas įkūrė visuomeninį Lietuvos cirko ir stipruolių muziejų, kuriame eksponavo ilgai kauptą cirko meno ir jo raidos rinkinį (vėliau apie 2000 vertingų eksponatų jo žmona J. Ramanauskienė 2005 metais padovanojo Lietuvos sporto muziejui). Daug apdovanojimų turėjęs cirko artistas 1975 metais paliko cirko areną, tačiau iki gyvenimo pabaigos išliko stebėtinai aktyvus ir iniciatyvus visuomenininkas. Be jo neapsieidavo nė vienas Lietuvos sunkiosios atletikos čempionatas, galiūnų konkursai, į juos atvykdavo su originaliu, paties pagamintu prizu, dalyvavo bene visuose sporto veteranų susibūrimuose. 1987-aisiais būdamas 75-erių metų cirko veteranas su žmona Jadvyga savo automobiliu iš Kauno atliko įspūdingą kelionę po Lietuvą, aplankė 64 miestus ir miestelius, susitikimuose su kolektyvais propaguodami kūno kultūrą, sportą bei taiką. Daug iniciatyvos, pastangų įdėjo ir kuriant Sporto muziejų Kaune. 1993 metais LSM atidarymo proga Ramanauskai padovanojo „Laimės pasagą“ ant stilizuoto postamento su svarmenimis ir štanga „Buldogu“. 1996 metų liepos 8 dieną per Pasaulio galiūnų čempionatą Klaipėdoje J. Ramanauskas išėjo Amžinybėn. Amžinojo poilsio jis atgulė Kauno Eigulių kapinėse, cirko brolių panteone. Šalia ilsisi mama Anelė Ramanauskaitė (žuvusi 1951 metais) ir žmona Jadvyga (mirusi 2007 metais), per gyvenimą vyrą lydėjusi 60 metų.

Paminėtas Kauno šventovėje

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje irgi buvo paminėtos cirko artisto J. Ramanausko 100-osios gimimo metinės. Ta proga homiliją sakęs mons. Vytautas Grigaravičius teigė, kad Lietuvos cirko įkūrėjas J. Ramanauskas kartu su žmona Jadvyga ne vien penkiasdešimt metų pašventė lietuviškojo cirko vystymui, bet ir garsino Lietuvos vardą tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Italijoje. Už nuopelnus vystant ir populiarinant cirko meną jis pelnė daug valstybinių apdovanojimų. Tačiau jokie laimėjimai, jokie apdovanojimai neužgožė brangiausių žmogiškumo bruožų: gerumo, kilnumo, darbštumo.

Jo širdies šiluma, dželmenteniškumas sklido į visas puses, šildė ir taurino jį pažinojusius. Minėdami žinomų, tėvynei nusipelniusių žmonių sukaktis, nejučiomis susimąstome apie savo gyvenimą. Kaip aš gyvenu, kodėl gyvenu, kam gyvenu? Ar po manęs išliks nors mažytis pėdsakas, kuris būsimoms kartoms primins mane? Atsiminkite, ne savo jėgos galia žmogus pasiekia pergalę. Mes turime suvokti ir pažinti, kokia vertybė yra Dievo galybė. Tai ta pati jėga, kuri prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tai jėga, kuri nugalėjo mirtį, kapą ir pragarą. Jo malonės galia kartu su dovana gyventi, kiekvienas žmogus gauna dovaną veikti, kurti.

Kiekvienam Dievas numato tam tikrą planą, kuriam įvykdyti žmogus apdovanojamas talentais. J. Ramanauskas buvo apdovanotas jėgos galia, kurią išmintingai tobulino. Jis gausino iš Dievo gautus talentus, jų dėka uoliai įvykdė jam skirtą Dievo planą ir giliai įrėžė savo pėdsaką Lietuvos žemėje“.

© 2012 „XXI amžius“