Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Nepaskelbtas karas...

Su Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckiene po gegužės 17-ąją padaryto brutalaus pogromo prieš jos globojamą (globą buvo paskyręs teismas) brolio dukrelę Deimantę vyksta moralinis, politinis ir teisinis susidorojimas. Birželio pradžioje Generalinė prokuratūra pareikalavo Seimo atimti iš N. Venckienės teisinę neliečiamybę už neva padarytus jos nusikaltimus. Prokuratūros reikalavimu sudaryta Laikinoji Seimo komisija, kurios daugumą sudaro teisėjai priešiški Seimo nariai E. Jurkevičius, D. Kuodytė, A. Stirblytė, S. Šedbaras, J. Sabatauskas, J. Juozapaitis, R. A. Ručys ir E. Lementauskas, pasirengę jau birželio 19-ąją įvykdyti Prokuratūros nurodymą. Tik teisėją gynę Seimo nariai Naglis Puteikis, Rytas Kupčinskas, Jonas Ramonas priešinosi neteisėtam ir amoraliam sprendimui. N. Venckienės gynimą apsunkino ar net darė neįmanomą tai, kad komisijos nariams neleista, nors ir žadėta iš Prokuratūros pusės, peržiūrėti policijos šturmo metu nufilmuotos medžiagos, kurioje aiškiai būtų matęsi neteisėti ir antiįstatyminiai policijos veiksmai, pagrobiant iš namų mažąją mergaitę, daužant jai artimus, kitus mergaitę nuo prievartos saugojusius žmones, pačią N. Venckienę. Pasirodo, kad tą filmuotą medžiagą pateikti Seimo komisijai ir kitoms institucijoms yra uždraudusi antstolė S. Vaicekauskienė, pati davusi įsakymus paklusniai policijai mergaitės pagrobimo metu, ir nei policija, nei Prokuratūra, nei teismai, „nei Maskva“ negali pakeisti antstolės „sprendimo“. O kai kaltinamoji N. Venckienė antradienį pati komisijai pristatė visą iš interneto paimtą filmuotą vaizdo ir garso medžiagą, kurioje teisėjos rėmėjai užfiksavo įvykių Garliavoje eigą, teisėjos priešininkai, raginami E. Jurkevičiaus, atsisakė ją peržiūrėti, o D. Kuodytei reikalaujant netgi išvarė žmones iš posėdžio salės, paskelbė posėdžius darysianti uždarus ir dar savaitei pratęsė „susidorojimo darbą“.

Nuo birželio 7-osios, kaip atsvara valdiškai Seimo komisijai, pradėjo dirbti visuomeninė komisija, kurią subūrė judėjimas „Už teisingumą“. Joje dirba Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai advokatai Kazimieras Motieka, Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, buvęs Seimo kontrolierius Kęstutis Milkeraitis, Mykolo Romerio universiteto teisės filosofijos profesorius Saulius Arlauskas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis. Komisijos sekretoriatui vadovauja neseniai iš Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjo pareigų pasitraukęs Dalius Stancikas. Šios komisijos darbas sukėlė visuomenės susidomėjimą – į Parlamento rūmus plūstelėjo nuo ryto su plakatais rankose prie Seimo budėję buvusios mažametės mergaitės globėjos, teisėjos N. Venckienės šalininkai. Į komisijos posėdį susirinko ne tik daugelyje protesto akcijų ir mitingų, kuriuose buvo piktinamasi gegužės 17-osios įvykiais Garliavoje, dalyviai, bet ir minėtų įvykių liudininkai, žinomi visuomenės veikėjai. Komisijai buvo pateikta svarių liudijimų apie policijos ir kitų valdžios institucijų neteisėtą veiklą tiek Deimantės, tiek ją saugojusių žmonių atžvilgiu. Valstybinėms institucijoms trukdant tyrime naudoti policijos filmuota gegužės 17 dienos šturmo medžiaga, pasinaudota Kedžių namuose budėjusių žmonių filmuota medžiaga. Teisėjai N. Venckienei taip pat sudarytos kelios bylos, kurias pateikė Generalinė prokuratūra. Taip pat keliamos ir kitos bylos, žlugdančios N. Venckienę morališkai ir finansiškai. Pagal vieną bylą ji jau nubausta 18 tūkst. litų bauda – už tariamą „priešinimąsi“ vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartį „skubiai“ perduoti Deimantę jos motinai bei trukdymą antstolei vykdyti teismo sprendimą. Taip pat iškelta byla už tai, kad N. Venckienė, panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnui ir tariamai jį sužalojo (pasirodo, tas „nukentėjęs“ policininkas yra sambo imtynių pasaulio vicečempionas). Kita byla, keliama antstolės S. Vaicekauskienės, grasinama iš N. Venckienės priteisti policijos ir kitas „išlaidas“, vykdant mergaitės pagrobimą prievarta ir smurtu. Skaičiavimus baigusi policija ir antstolė už mergaitės paėmimo operaciją ketina pateikti 80 tūkstančių litų siekiančią sąskaitą. Kasdien N. Venckienė turi rašyti po keletą pareiškimų ir teisminių atsikirtimų bei mokytis Mykolo Romerio universitete, kurio vadovybė nesuteikė jai, esant ypatingoms sunkinančioms aplinkybėms, akademinių atostogų. Persekiojimas toks intensyvus, kad teisėjai palūžta ir sveikata, ir nervai, ypač kai nemato ir negirdi savo globotos Deimantės. Seimo komisijai teisėja N. Venckienė aiškino, kad nuo pat vadinamosios pedofilijos bylos pradžios iki paskutiniųjų įvykių Garliavoje tik gynė vaiko interesus ir kovojo dėl jo teisių. Ji stebėjosi, kad būdama jau bausta, Prokuratūros yra kaltinama vėl už tą patį nusikaltimą, siekiant ją nubausti antrą kartą. Ji darė išvadą, kad generalinis prokuroras nori su ja susidoroti. Pasakodama apie gegužės 17-osios dienos operaciją Garliavoje, akcentavo, kad pati mažametė nenorėjo būti perduota motinai, tad nei anksčiau, nei policijos puolimo metu negalėjo prievarta eiti prieš mergaitės norus. Ir nors teismas buvo nurodęs, kad smurtas prieš vaiką negalėjo būti naudojamas, tačiau nei pareigūnai, nei psichologai nesutrukdė antstolei naudoti smurto prieš patį vaiką, – aiškino teisėja. N. Venckienė taip pat sakė, kad generalinis prokuroras turėjo visas galimybes L. Stankūnaitei pareikšti įtarimus ir įvykdyti neskundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį 2009 m. spalio 6 d., kur pasakyta, kad L. Stankūnaitė – pedofilija kaltinto A. Ūso bendrininkė. Akivaizdu, jog, kaip sakė kai kurie komisijos nariai, Prokuratūra ėmė skirti daugiau dėmesio N. Venckienės veiksmams po viešų Teisėjų tarybos pirmininko G. Kryževičiaus pareiškimų, esą teisėja N. Venckienė yra „pūlinys“, t.y. jau iš anksto nuteista. Aišku, tie persekiojimai visiškai sinchronizuoti, t.y. prasidėję iškart po policijos prievartinės akcijos.

Negalėdami sutalpinti medžiagos apie nuožmų N. Venckienės persekiojimą, spausdiname sutrumpintus jos pareiškimus, ištraukas iš interviu ir žmonių, patyrusių prievartą, liudijimus. Visa medžiaga nesutilptų net 16-oje šio numerio puslapių. Apgailestaujame, kad neturime vietos įdėti net sutrumpinto labai ilgo, bet ypač išsamaus N. Venckienės liudijimo Seimo komisijoje, kalbos birželio 13-ąją (ji užimtų daugiau nei tris laikraščio puslapius). Juridiškai pagrįstu ir nuodugniu savo pasisakymu N. Venskienė parodo, kokie yra nepagrįsti visi jai Generalinės prokuratūros inkriminuojami kaltinimai. Savo atsakymu Generalinei prokuratūrai N. Venckienė pasirodo kaip išprususi, patyrusi, įstatymus išmananti teisėja. Aišku, dauguma priešiškai nusiteikusių Seimo komisijos narių nusileis pedofilams paklusniai Lietuvos teisėtvarkai ir balsuos atiduoti teisėją N. Venckienę teisminiam susidorojimui.

Jėgos, kurios įvykdė sodomistinį perversmą (taip susidariusią padėtį Lietuvoje dar prieš kovo 17-osios pogromą apibūdino Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas), įgauna visas galias ir jos pasistengs kuo žiauriau atkeršyti kovotojams su baisiąja pedofilijos rykšte.

N. Venckienės kreipimasis

2012-06-13

Mieli Lietuvos žmonės,

Visi jau ketverius metus stebite niekaip nepasibaigiantį pedofilijos bylos procesą. Jame tiek daug visko buvo, kad net aprėpti sunku: šimtai brolio ir mano laiškų Seimo nariams, šimtai kreipimųsi į atsakingas institucijas, daugybė teisminių apklausų ir liudijimų, pedofilijos bylos faktus atskleidžianti naktimis rašyta mano knyga. Pabaigos ir pozityvaus rezultato nematyti. Kol kas vienintelis akivaizdus, visiems matomas faktas – visos valstybės galia saugoma kaltinamojo pedofilija A. Ūso draugė L. Stankūnaitė, kuriai pagal galutinę ir neskundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2009 10 06 nutartį turėjo būti spręsta dėl įtarimų pareiškimo. Brutalia jėga iš namų išplėšta pedofilijos auka – mažametė mergytė, kovojusi iš paskutiniųjų, atėjūnų prašiusi ir maldavusi pasitraukti, septynis kartus garsiausiu balsu išrėkusi, jog nenorinti gyventi su biologine motina, taip ir neišgirsta. Neišklausyta. Paniekinta. Sudaiktinta. Paversta auka dar vienąkart. Lietuvos valstybės vardu. Tą nelemtąją gegužės 17-ąją žmonės, susibūrę prie mano tėvų namų, apsigaubė trispalve. Juk nieko švenčiau jau būti negali. Niekas netikėjo, kad Lietuvos valstybės vėliava gali būti išniekinta šios valstybės pareigūnų. Deja. Ją ne tik perplėšė, ją trypė batais. Batais spardė ir žmones, valkiojo kiemo grindiniu, į akis pūtė dujas, į pilvus siuntė siaubingą skausmą sukeliantį elektrošoką. Šaipėsi ir niekino susirinkusiuosius, saugančius bejėgį vaiką, pamintus fiziškai, bet nepamintus dvasia, nenužmogėjusius. Kas vyksta toliau? Toliau – tas pats siaubingas, valstybės institucijas ir ją pačią diskredituojantis farsas. Į pedofilijos teismo procesą niekaip negalinti atvykti liudyti L. Stankūnaitė. Galinti ateiti į kavinę parodomajam spektakliui, į kavinę, kurioje jai nėra grėsmių, bet negalinti ateiti į teismą, kur ,,tos grėsmės yra“. Bijanti viešo kalbėjimo tautos akivaizdoje. O gal – pati savęs?

Toliau – kvazi byla man. Apkaltinus teisėjų įžeidimu, bet nematant neteisingo jų sprendimo nepareiškus įtarimų L. Stankūnaitei. Apkaltinus primušus policininką, bet nematant, kad prieš tai jis naudojo prievartą ir sužalojo mano ranką. Apkaltinus psichologiškai smurtavus prieš mergaitę, bet nematant, kaip brutaliai ir su kokia fizine jėga prieš savo valią ji buvo nuo mano kaklo atplėšta.

Kam ir kodėl reikia kvazi bylos? Atsakymas labai aiškus. Kad mane sugniuždytų, nutildytų, ko lig šiol nepasisekė padaryti. Kvazi bylos kuriamos, kai nėra realaus pagrindo tikriems kaltinimams, kai tas, kurį reikia apkaltinti, tam ,,nepasiduoda“, neima kyšių, tiksliai ir preciziškai išsprendžia visas bylas. Net ir savo didžiulių asmeninių dramų laikotarpiu – lygiai skaičiumi su ,,laimingais“, ramiai gyvenančiais teisėjais, kuriems nereikia lakstyti vieną dieną po Vilnių, kitą – po Klaipėdą, trečią – Šiaulius ir Kėdainius... Kvazi bylos kuriamos, kai labai ir kažkaip reikia tą numatytąjį palaužti. Dėl to daugybę kartų buvau priversta iškęsti šmeižto, melagingos demagogijos ir kaltinimų laviną televizijoje ir žiniasklaidoje, ir šiandien jau sunku būtų pasakyti, ko neteko apie save per visą šį laiką išgirsti. Visa tai stebėdama ir išgyvendama, suvokiau vieną paprastą dėsnį – ginantiems tiesą, einantiems jos keliu, reikia būti pasiruošusiems absoliučiai viskam ir iškęsti viską, net šimtą kartų virš savo žmogiškų jėgų. Ir eiti toliau.

Kvazi bylos reikia, kad būtų galima klaidinti, painioti Lietuvos visuomenę, nukreipti ją nuo tikrų nusikaltėlių ieškojimo, nes tas vienintelis ,,kaltasis“ – rastas, ir jo vardui tada galima prirašyti viską, tiek, kiek nori. Į valias. Nuėmus mantiją, galima suversti ne tik tai, kas lig šiol jau minėta, bet ir apkaltinti organizavus žudymus, pramanius pedofiliją... O jei dar tai paliudytų vaistų prifarširuota mergaitė... L. Stankūnaitė juk gali ir neprakalbėti. O vaikas? Lig šiol demonstruota, kad jo nuomonė nieko nereiškia, jo liudijimai – niekiniai. Bet jie gali virsti ,,tikrais“, kai juos priverstų teigti Černiauskas ar kažkas, panašus į S. Vaicekauskienę. Ir negailestingai vienareikšmiai. Štai kiek slaptų prasmių gali turėti kvazi byla.

Kvazi bylos reikia, kad kartais nesusigalvočiau dalyvauti Seimo rinkimuose, į kuriuos balsuoti ateitų marios Lietuvos žmonių. Kad nebūtų Lietuvoje jėgos, kuri siektų ir pradėtų vykdyti tikrąjį teisingumą. Kad nebūtų jėgos, kuri atstatytų žmonių pasitikėjimą savo valstybe, institucijomis ir tiesa, kuri sugrąžintų sąžiningo, o ne korumpuoto, pareigūno vardą.

Kvazi bylos iškėlimo man labai reikia daugeliui šiandienio Seimo narių, susikompromitavusių, praradusių rinkėjų pasitikėjimą, ne dirbančių tautai, o iki klaikumos smukdančių jos gyvenimą, bet taip karštai geidžiančių visa tai dar pratęsti, pakartoti tiesiog neribotam laikui.

Kvazi bylos reikia, kad man patekus į Seimą, arba ten atsidūrus „Drąsos kelias“ partijos nariams, ir jiems ieškant mergaitės, galbūt deramai ištyrus pedofilijos bylą, nebūtų kam vaiką perduoti. Juk globėja – kalėjime, o seneliai Kedžiai – pagyvenę žmonės.

Kvazi bylos reikia, kad prievartą prieš mažametę mano brolio dukrelę, nukentėjusiąją pedofilijos byloje, naudoję pareigūnai, jų pagalbininkai tiek 2012 m. kovo 23 d., tiek 2012 m. gegužės 17 d. patys neatsidurtų kalėjime.

Kvazi bylos reikia ir tiems mano kolegoms teisėsaugininkams, kurie liko įžeisti fakto, jog kovodama už brolio dukrą, atskleidžiau realų daugelio jų pareigybinį neveiksnumą ir abejingumą, deramą savo tikrojo darbo neatlikimą, dėl ko 88 procentai Lietuvos gyventojų išsakė nuomonę nepasitikintys šalies teisėsauga ir teismais. Tai sutrikdė mano kolegų ramybę. Bet tai mano ar jų kaltė? Kvazi bylos man be galo reikia toms tamsioms jėgoms, kurios Anapilin pasiuntė mano brolį ir dar aštuonis žmones. Nesu tikra, kad bilietas už visus mano tiesos ieškojimus ten nėra išrašytas ir man. Ką laisva valia ketinu daryti, tai kovoti. Ne tik už prarastą savo dukterėčią ir kitus vaikus, nuskriaustus, pažemintus, išprievartautus pedofilų, bet ir už visus Lietuvos žmones, kurie, būdami dori ir teisingi, darbštūs, priversti vargti, kentėti ir kankintis.

Mūsų laukia labai sunki, dramatiška ir nelygi kova.

Neringa Venckienė, 2012 06 13

N. Venckienė: „Dedamos pastangos sulaikyti mane nuo kandidatavimo į Seimą“

Neringa Venckienė interviu „Lietuvos ryto“ televizijai sakė mananti, kad be prezidentės Dalios Grybauskaitės leidimo negalėjo įvykti Klonio gatvės šturmas, kai ginkluota jėga buvo pagrobta jos globotinė, Drąsiaus Kedžio dukra. Pateikiame interviu ištrauką:

– Jūs greitai sulauksite Seimo sprendimo dėl teisinės neliečiamybės, teisėjų garbės teismo sprendimų dviejose drausmės bylose ir, galbūt, lemiamo jūsų karjerai Prezidentės sprendimo? Ar jūs turite nuojautą, kad iš esmės jūsų teisėjos karjera baigta?

– Manau, kad taip.

– Matyt, kad klausėte prezidentės metinį pranešimą, ir nors jūsų pavardė nebuvo minima, tačiau prezidentė kalbėjo apie jus, sakė, kad jumis nusivylusi, nes jūs niekinate valstybę. Suprantu, kad jūs ir jūsų šalininkai taip pat esate nusivylę.

– Aš manau, kad ne tik aš ir mano šalininkai, tačiau ir 90 proc. Lietuvos gyventojų yra nusivylę. Ir niekas nebenori tokioje valstybėje gyventi. Ir aš tikrai nesu tinkama šioje teisinėje sistemoje šiuo metu. (...) Aš manau, kad tiek Prezidentė, tiek ir dabartinis Seimas, tiek ir Vyriausybė sudarė sąlygas, kad mergaitė būtų prievarta išplėšta iš namų. Ir aš nemanau, kad šiems asmenims nežinant antstolė S. Vaicekauskienė galėjo taikyti prievartą. (...) Vienintelė mano kova yra dėl tiesos ir dėl mergaitės išgelbėjimo, dėl brolio reabilitavimo. Ir šioje situacijoje aš pasirinkau ne darbą, bet brolio mergaitę. Kitų pasirinkimų nebuvo. Ir aš manau, kad Prezidentė taip pat pasirinko. Tai jos teisė. Aš tik pakartosiu, kad aš jai dėkinga, kad tą kartą ji manęs neatleido. (...) Galiu pasakyti tiek – visus tuos ketverius metus aš iš esmės negyvenau. Visas mano gyvenimas buvo skirtas kovai, kad kaip nors tą mergaitę išgelbėčiau. Ir vis tiek pabaiga yra pralaimėjimas. Todėl aš tikiu, kad dar galima kažką padaryti, ir ne tik dėl mergaitės, bet ir dėl kitų, dėl Lietuvos, nes aš toliau taip gyventi nenoriu. Taip, kaip viskas vyksta Lietuvoje, tai yra beprotybė, ir net gyventi nebėra prasmės tokioje valstybėje. O bilietą į Seimą, tai aš manau, kad jau tikrai turiu. Nebent dabartinis Seimas man tą bilietą atimtų. (...) Aš manau, kad aš neabejotinai būsiu išrinkta į Seimą.

– Seimo nario mandatas taip pat suteikia teisinę neliečiamybę. Ar jums tai taip pat svarbu?

– Kalbant normalia kalba, aš ir šiandien jokių nusikaltimų nesu padariusi, o tos kurpiamos kvazi bylos juokingos... Tai aš manau, kad jeigu naujas Seimas ieškos tiesos, ir jame tiesa nebus paverčiama melu, ir atvirkščiai, tai, galbūt, viskas pasikeis. Ir, galbūt, net ir mergaitę bus galima išgelbėti, jeigu ji dar bus gyva. Jau vien dėl to aš bandysiu patekti į Seimą. (...)

– Tačiau bet kuriuo atveju, kai jūsų laukia daug drausmės bylų, ir tikėtina, kad Prezidentė jus atleis, tai jūs neturite pasirinkimo, tik į Seimą?

– Sunku pasakyti, tačiau aš manau, kad yra dedamos pastangos sulaikyti mane nuo kandidatavimo į Seimą. Aš beveik neabejoju, kad bus dedamos pastangos, kad aš nedalyvaučiau rinkimuose ir nepatraukčiau paskui save žmonių. Toks sprendimas labai tikėtinas.

Neringa Venckienė: „Uždrausti pasimatymai“

2012 06 17

Šiandien, 2012 m. birželio 17 d., sukanka lygiai mėnuo, kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą raudoną skudurą, kurį atsinešusios moterys, lydėjusios antstolę S. Vaicekauskienę, mūvėjo guminėmis pirštinėmis, kad nuo chemikalų nesusižalotų rankų.

Lygiai mėnuo, kai galutinai tapo aišku, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi, praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Lygiai mėnuo, kai aš, mažametės teta Neringa Venckienė, mano tėvai, mergaitės seneliai, nematėme prievarta išvežto vaiko ir tegalime tik įsivaizduoti, kaip jis gyvena. Mūsų prašymai susitikti su mergaite, ją pamatyti valstybės institucijų yra akivaizdžiai ignoruojami. Neleidžia su mergaite susitikti ne tik biologinė motina, bet ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos. (...) Mergaitė beveik visą savo gyvenimą praleido Garliavoje. Ji čia yra gimusi, o pastaruosius ketverius metus čia gyveno nuolatos. Biologinė motina bute, kuris prokurorų surašytame akte nurodomas kaip nusikaltimo padarymo vieta, ją augino tik pusantrų metų.

Ne vienas Lietuvos žmogus šiandien savęs ir kitų klausia, ne vienam skaudu mąstant, ką šiuo metu turi jausti, išgyventi vaikas, prievarta išplėštas iš savo gimtųjų namų, perduotas kaltinamojo pedofilija draugei ir gyvenantis kartu su ją saugančiais asmenimis, kai čia, Garliavoje, praleido beveik visą savo gyvenimą? Čia, Garliavoje, liko mergaitės namai, bendraamžiai draugai, jos seneliai, teta, dėdė, pusbrolis Karolis. Čia liko jos kambarys, jos rašomasis stalas, jos žaislai, drabužėliai, jos mylima papūgėlė. (...)

Teismo posėdžio metu teisėjo V. Kondratjevo apklaustos VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centro“, esančio Petrausko g. 19A, Kaune, darbuotojos – psichologė Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė ir socialinė darbuotoja Daiva Matulevičiūtė – patvirtino, kad mažametė sugeba išreikšti savo nuomonę, mažametės noras visada buvo gyventi su Neringa. Šių liudytojų parodymai yra patikimi, nes psichologė I. Šidlauskaitė-Stripeikienė mažametę matė apie 30 kartų, o socialinė darbuotoja D. Matulevičiūtė – apie 10 kartų. Tiek viena, tiek kita liudytoja patvirtino bendravusios su mažamete, nesant akivaizdoje kitų žmonių.

Aš auginau mergaitę savo namuose trejus metus. Ją mokiau, rengiau, ją ugdžiau, visokeriopai ja rūpinausi. Už ją kovojau, paaukodama viską. Atsisakius biologinei motinai, kaltinamojo pedofilija draugei, leisti mudviem susitikti, mergaitės negaliu pamatyti.

Kaip manote, mieli Lietuvos žmonės, kodėl?!

Neringa Venckienė
2012 06 17

Liudijimai visuomeninei komisijai

2012 06 07

E. Petreikienė ir D. Petreikis

„Norime pateikti savo liudijimą apie įvykius Garliavoje, Klonio gatvėje, iki 2012-ųjų metų gegužės 17 dienos ir Kedžių namų šturmo metu. Pirmiausia, paneigdami viešai eskaluojamą nuomonę apie „patvorinius“, esą Klonio gatvės budėtojai yra bedarbiai, žmonės su kriminaline praeitimi ar neišsilavinę, asocialūs asmenys, pateikiame kelis faktus apie save. Mes abu dirbame, turime savo verslo įmonę – dizaino agentūrą. Esame užauginę du sūnus, niekada nebuvome teisti ar nubausti už kokius nors administracinės teisės pažeidimus, niekada nepriklausėme ir nepriklausome jokiai partijai, nesame nei Kedžių, nei Venckų draugai ar giminaičiai, nesame su šiomis šeimomis susiję verslo ar kitokiais ryšiais, nesame ir Drąsiaus Kedžio, kaip asmens, gerbėjai. Mes tikime, kad demokratinėje valstybėje kiekvienas pilietis gali turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti. Mes, kaip piliečiai, matydami neteisėtus (netgi nusikalstamus) veiksmus privalome į tai reaguoti ir teisėtomis priemonėmis stengtis užkirsti galimiems nusikaltimams kelią. Tokias teises ir prievoles mums suteikia mūsų šalies Konstitucija. (...)

Trečiadienio vakarą, gegužės 16-tąją, dar sykį užsukome į Klonio gatvę. Jau senokai mus, patvorinius, kažkas kankino melagingais pranešimais, neva iš patikimų šaltinių, kad „jau renkamos policijos pajėgos, už poros valandų atvažiuos“ arba „ryt anksti ryte blokuos kelius ir ims“, ir pan. Žmonės likdavo Klonio gatvėje nakvoti mašinose arba keldavosi trečią valandą paryčiais ir skubėdavo į Garliavą. Tai tęsėsi ne vieną savaitę. Ilgainiui dalis žmonių nustojo reaguoti į tokius pranešimus, matyt, to ir buvo siekiama. (...) Bet tas vėlus vakaras buvo kitoks: iš trijų skirtingų šaltinių sulaukėme signalo: ryt šeštą ims... Apie vidurnaktį prie statinės atėjo Audronė Skučienė, prisėdo šalia žmonių. „Ar čia tikra informacija?“ – išdrįsome paklausti. Audronė liūdnai palingavo galva: „Patikėkit...“ Bet ką jie darys? Mergaitė pati savo kojom tikrai neis. Tai kaip jie ją? Susuks į antklodę ir išneš?... Dar pajuokavom, kad nelengva būtų... „O taip, – pritarė Audronė, – ji drūta mergaitė, mėgsta pavalgyt... ledus labai mėgsta...“

Kai kas iš mūsų draugų nusprendė likti miegoti Klonio gatvėje. Paprastai čia nakčiai pasilikdavo apie 20–30 budėtojų. Tikrai nedaug, jei reiktų apginti mergaitę nuo smurtaujančių pareigūnų. Keistai nejauki tyla tą naktį tvyrojo tarp žmonių, susėdusių pasišildyti prie ugnies, rusenančios statinėje. „Važiuojam, – tarėme sau, – nusnūsime ir atvažiuosime penktą“. Dar pasiskambinau savo broliui: jei gali, ryt anksti atlėk į Garliavą, greičiausiai bus šturmas. Grįždami namo jau nebediskutavome – ims, neims... Darius netrukus užmigo, o mano protas niekaip negalėjo nurimti: „Kas bus, jei pramigsime...“ Nuolat užmesdavau akį į savo kompiuterį: įsijungiau tiesioginę transliaciją iš Klonio gatvės. Matėsi, kaip nuo trečios nakties ima daugėti žmonių. Budėtojai, užsimetę ant pečių apklotus, susisupę į šiltesnes striukes, vaikščiojo aplink statinę, lūkuriavo gatvėje tarp mašinų. Jie net neplanavo miegoti. Radau informaciją, kad vidurnaktį į Klonio gatvę išvyko vieno portalo žurnalistai. Ketvirtą ryto jau skaičiau jų naujausias žinias iš Klonio gatvės... Prieš penkias padariau kavos ir prikėliau Darių. „Važiuojam, – sakau, – laikas“. (...)

Atvažiavę radome gal penkiasdešimt, gal kiek daugiau budėtojų. Žmonės vis rinkosi. Gal jų buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet visgi daugiau nei įprastai. Kieme susitikome Nerį Karpuškaitę. Įtampa augo – visi buvo persiėmę kažkokia vidine nuojauta, kad šįkart tikrai išaušo diena „X“. Sunku buvo nustygti vietoje, tad mes trise, pasivaikščiodami Klonio gatvele, pasukome kiek nuošaliau. Pažiūrėjau į laikrodį – rodė be keliolikos šešias. Pamąsčiau, kad pasigendu savo brolio, kuris žadėjo atvažiuoti. (...) Netrukus nuo Kedžių namų mus pasiekė keistas šurmulys: kažkas kažką pusbalsiu šaukė, tarsi sujudo, bėgiojo žmonės. Ėmė pypsėti mašinų signalai, keldami tuos, kurie galbūt dar snaudė automobiliuose... Regis, visą kūną persmelkė šaltis: jau... pasitvirtino... Pasileidome bėgti į kiemą. Žmonės skubėjo iš visų pusių. Sustojome kas kur – prie Kedžių namų durų, ant terasos, šalia jos. Net nežinau, iš kur atsirado Lietuvos vėliavos, kurias išskleidėme tarsi skydus, lyg apsauginį atitvarą nuo artėjančio blogio. Iš pradžių pasilypėjome aukščiau – ant terasos pakylos. Šalia stovėjo Neris su lietuviška vėliavėle rankoje – tokia trapi ir savo dvasia tokia stipri moteris. Žmonės skubėjo link namo, nedrąsiai dairydamiesi, kur jiems atrasti patogesnę vietą. Kelioms moterims užleidome savo vietas ant terasos ir atsidūrėme pirmoje gretoje... Netrukus atlėkė įraudęs Dariukas: „Viskas. Jie jau čia, jų daug. Tik nebijokite! Neišsigąskite... Bet jų labai daug!“ Kažkuriame kampe pasigirdo malda. Vis daugiau balsų įsijungė į Rožinį... Paskambinau savo mamai, žinojau, kad prikelsiu, bet žinia jai buvo svarbi tiek pat, kiek ir man: „Mama, pasimelsk, jau prasidėjo... Įsijunk internetą, Klonio transliaciją“.

Vaikinai pilkais, nerimo kupinais veidais, parbėgę nuo Klonio gatvės prieigų, puolė nešti iš palapinės suolus, sulankstomų kėdžių komplektus – jais atitvėrė žmones nuo galimos agresijos. Kažkas iš mūsiškių stengėsi mus padrąsinti ir įspėti: „Nepasimeskite, nepasiduokite provokacijoms, nestumdykite ir neįžeidinėkite pareigūnų. Praleidžiam tik antstolę ir vaiko teises...“

Ir tada gatvelėje pasirodė jie – šviečiantys savo skaisčiomis liemenėmis, ginkluoti guminėmis lazdomis, kažkokiais nemenkais balionėliais, kabaluojančiais prie diržų. Klonio gatvė tarsi patvino citrinine spalva. Priartėję prie vartų sustojo. Netrukus sulaukę antstolės S. Vaicekauskienės, ypač ryškiai išsiskiriančios savo raudonu lietpalčiu, ir praleidę ją į priekį, pareigūnų būriai pajudėjo pro vartus. Mes ėmėme giedoti „Tautišką giesmę“. Iš pradžių nedrąsiai, virpančiais balsais, jiems artėjant mūsų giesmė vis stiprėjo. Jie vis plūdo ir plūdo į kiemą. Prieky šios eisenos atbulas link mūsų traukėsi Renaldas su kompiuteriu rankose; jis transliavo internetu tiesiogiai įvykius čia ir dabar visam pasauliui. Šalia Renaldo elegantiška brandaus amžiaus moteris ne mažiau drąsiai ir atkakliai pleškino savo mažutėle fotokamera pareigūnų veidus... Jaučiau, kaip dreba mano rankos, kaip nuo to drebėjimo plazdena mano rankose vėliava. Kai pareigūnai priartėjo ir prisispaudė prie mūsų tiek, kad galėjome ranka juos paliesti, pažvelgiau prieš mane stovinčiajam į akis, ir ta jo buka akių tuštuma man pakirto kojas – rodės, tuoj griūsiu. Suvokiau, kad ne aš laikau vėliavą, o ji mane laiko: neturėjau teisės iškrist iš gyvos grandinės. Įsikibau šalia stovinčiam nepažįstamam vyriškiui į parankę. Vis dar giedojome himną: ašaros nevalingai sruvo skruostais, o balsas užlūždavo kas trečiame žodyje. Šmėstelėjo mintis: gal sapnuoju kokį baisų sapną, kai norisi rėkti, o nieko negali?.. Dar niekad nieko taip nuoširdžiai ir atkakliai nebuvau giedojusi....

Dabar labai sunku atsirinkti, ar jie leido mums užbaigti giesmę, ar dar nesibaigus paskutiniam posmeliui pradėjo vartyti ir mėtyti suolus į šonus. Mes stovėjome pačiame terasos krašte, todėl nesupratome, kas vyksta kitame gale, prie durų. Pamačiau, kaip ištempia ir užlaužia rankas fotografui Juozui Valiušaičiui, taikiausiam žmogui, kokį kada pažinojau... „Fotografuok, tu tik viską fotografuok“, – maldavau savo Darių. Pažvelgiau, kur išveda Juozą, ir pamačiau ateinant policijos pastiprinimą. O, Dieve, iš kur jų tiek? Mačiau, kaip pareigūnai tempė vėliavas, jos plyšo, krito ant žemės... Mes skandavome LIETUVA, LIETUVA! Iš mūsų gretų vieną po kito traukė žmones: už striukių, rankų, kaklo, galvos... Pirmiausia išlupo aktyviausius Klonio gatvės gynėjus, jaunus stiprius vaikinus. Toks įspūdis, jog pareigūnai iš anksto mintinai iškalė iliustruotą sąrašą, kokias „kliūtis“ šalinti pirmiausia. Išgirdau, kaip žmonės šaukia: „Oro, trūksta oro! Kam į akis purškiat!“ Pradėjo tampyti, versti ant žemės, vilkti pilvu per asfaltą moteris, pusamžius vyrus ir net senukus. Kas nukrito ant vėliavos, tam dar įspyrė. Nepajutau, kaip ėmiau rėkti: „Gyvuliai, kam spardot žmogų!.. Vėliavą mindot!“ Žaliaskverniams iš paskos pasirodė „specnazas“: juodi, kaukėti, šalmuoti, su skydais, lazdom, tazeriais... Kaip iš kokio kovinio filmo – robokopai prieš teroristus... „Na va, dabar išdaužys mus kaip skruzdėles, visus susems“, – pagalvojau. Prie fizinio susidorojimo dar prisidėjo psichologinis teroras: į Klonio gatvę atitemptas galingas ruporas ant automobilio stogo nesustodamas griaudėjo per visą Garliavą: „Gerbiami piliečiai, prašome nutraukti neteisėtus veiksmus, nepasiduoti provokacijoms, ir t. t.... Už riaušių organizavimą atsakysite įstatymo nustatyta tvarka...“ Jeigu dar buvo galima kažkaip pakęsti tą įkyrų pareigūno balsą, kaip užstrigusi plokštelė, vardijantį visą arsenalą, kas bus prieš mus naudojama (guminės kulkos, ašarinės dujos, elektroimpulsiniai prietaisai, tarnybiniai šunys), tai moters derybininkės tekstas tiesiog vimdė savo veidmainišku turiniu: „Gerbiami piliečiai, mes suprantame ir gerbiame jūsų teisę pareikšti savo nuomonę...“ Negalėčiau tiksliai atkartoti toliau sekusio propagandinio šaukinio, nes protas tiesiog blokavo visą tą žodinį brudą, atsisakydamas suvokti tokiu būdu reiškiamą „pagarbą“ mums ir mūsų nuomonei...

Net nepajutome, kaip kaukėtieji atskyrė ir nustūmė mūsų flangą ant žolės link šiltnamio. „Tik nesitrauk nuo manęs, niekur nesitrauk“, – kartojo Darius ir nesustodamas pleškino fotoaparatu. Pamačiau, kaip išveda N. Karpuškaitę, užlaužtose rankose tebelaikančią Lietuvos vėliavėlę. Viena moteris pasakė, jog girdėjo, kaip policininkų vadas priėjęs prie Neries, skanduojančios „Lietuva!“, pirštu parodė savo pavaldiniui – „Šitą imam, ji deginsis“. Tai štai kam prireikė pareigūnams tų gesintuvų, kuriuos matėme atsitempiant! Jie iš tikro patikėjo Neries viešai išplatintu atsišaukimu į žmones, kad ji pasiryžusi paaukoti savo gyvybę vietoj vaiko...

Kažkuriuo metu vos spėjome pasitraukti: „specnazovietis“ pakėlė vidutinio sudėjimo vyriškį už pečių ir metė jį tiesiai ant apvirtusių suolų ir kėdžių. Žmogus žnektelėjo atbulas ant tos barikados lyg maišas. Sudejavo. Pagalvojau, kad kėdės ranktūris galėjo pradurti jam kokį plautį ar inkstą. Šiek tiek nurimau, kai pamačiau, kad jis po truputį stojasi... Atsigręžiau atgal: taku link vartų tempė keturiolikmetę Elenutę, o kartu su ja ir Tatjaną, kuri raudodama nenorėjo paleisti savo dukters. Nežinau, kiek kartų tą rytą sukalbėjau „Tėve mūsų“ – kalbėjau ir kalbėjau pusbalsiu pati sau, saujoj sugniaužusi kryželį. Kažką privalėjau daryti, kad įvyktų stebuklas ir kas nors sustabdytų šią beprotybę. Nevalingai atmintis iškėlė iš praeities analogišką jausmą. Dežavu: daugiau nei prieš du dešimtmečius stovėdama prie Sitkūnų bokšto ir laukdama sovietų tankečių lygiai taip pat drėgname delne spaudžiau mažą kryželį ir murmėjau šią šventą maldą, tikėdamasi Dievo malonės... Tuokart mus išklausė...

Perskėlę gynėjų gretas į dvi dalis, atitvėrę mus skydais, nuvilkę nuo durų visas „kliūtis“, jie ėmėsi darbo: kuopelė gaisrininkų, apsimuturiavusių galvas – it Kukluksklano smogikai – baltais maišais, ėmėsi benzininiais pjūklais čirškinti Kedžių namo duris. Tai buvo nepakenčiama net čia, lauke, kur garsas šiek tiek išsisklaido erdvėj. O kaip turėjo jaustis namo viduje vaikai – mergaitė ir Venckienės sūnus, čaižių garsų išversti iš savo šiltų patalėlių tokį ankstyvą rytą? Aplink verkė ir aimanavo moterys. Kažkuri žiūrėdama pareigūnams į akis vis klausinėjo: „Vyrai, ar jūs vaikų neturit? Ar jūs ne žmonės?“ Bet „vyrai“ suko akis į šoną arba kėlė tuščius žvilgsnius kažkur aukštyn, mums virš galvų... Mudu su Darium pastebėję, kad visas veiksmas koncentruojasi ties namo įėjimu, apėjome pareigūnų atitvarą ir užsikorėme ant scenos – iš ten buvo geriau matyti ir patogiau fotografuoti. Kažkas ties namo durimis vyko ne taip, nesklandžiai, tad visas tas erzelis persimetė prie stiklinių verandos durų. Jie dauš stiklą? Negi jie dauš? – stebėjosi žmonės aplink. Taip. Jie ėmė laužtuvais daužyti stiklines duris. Mulkiai, pagalvojau, juk filmuose tai daroma paprastai: per kelias minutes rėžtuku išpjaunama stikle skylė tokio dydžio, kad įkištum ranką ir pasuktum rankeną... Jie to, matyt, nežinojo, tad įnirtingai daužė tol, kol dužo durys, pažerdamos aštrių šukių. Į vidų sugužėjo pareigūnai. Su siaubu stebėjome, kaip laužydami rankas išveda kunigus Joną Varkalą ir Mindaugą Martinaitį, Tadą Skučą, Audronę Skučienę, išstumia laukan senelį Kedį, išneša už kojų ir rankų pusplikę ir basą močiutę Kedienę. Tas vaizdas ilgam įstrigs atmintyje – plonas senolės sijonas plaikstėsi dulksnoje, nepadoriai apnuogindamas garbingo amžiaus moters kojas... Šalia mūsų balsu raudojo Goda ir Daiva. Įkyriai skambėjo mano mobilusis. Pakėliau – brolis: „Mes nesuspėjom. Keliai užblokuoti, pilna policijos. Visur ant kelių guli „ežiai“, palikome mašiną ir nuo Karkazų einam pėsti“. Sakau, jau nebeeikit, nieko nebepakeisit, pilnas kiemas farų ir „specnazo“, jūsų tiesiog niekas neleis. Pabandysim, sako, gal per kiemus... Vėliau su broliu ir jo žmona telefonu kalbėjom dar kelis kartus – jiems taip ir nepavyko prasibrauti nei per kiemus, nei pro policijos kordonus. Ties paskutine užtvara kažkoks uniformuotas berazumis leptelėjo: „Komendanto valanda“... Kaip kaip?.. Laisvoj šaly ne karo metu?...

Visame tame triukšme pastebėjome, kaip pareigūnai suima Renaldą Ščiglinską: čiumpa jam už rankų, bando išplėšti kompiuterį. Renaldas permeta jį šalia stovintiems žmonėms. Jį išsiveda už tvoros. Kažkokia moteris ateina iki mūsų, paduoda kompiuterį ir prašo tęsti transliaciją. Kompiuterio ekranas suskaldytas, bet kamera tebeveikia. Darius perima transliaciją į savo rankas...

Netrukus į kiemą atbulas įvažiavo baltas mikroautobusiukas tamsintais stiklais. Niekam nekilo abejonių, kas viduje. Tarp žmonių nuvilnijo šurmulys: „Stankūnaitė...“ Kurį laiką autobusiukas stovėjo, iš jo niekas nelipo, matyt, laukė komandos. O toliau – lyg pagreitintame video – prasivėrė mašinos durys, iš jo iššoko advokatas su Stankūnaite – abu su neperšaunamomis liemenėmis – ir lydimi apsauginių subėgo į namo vidų. Užtruko ten vos kelias minutes. Kadangi stovėjome gana aukštai ant scenos pakylos, puikiai matėme, kaip Laima Stankūnaitė ir advokatas Černiauskas (!) išnešė klykiančią mergaitę kojomis į priekį, nors Stankūnaitės apsauga bandė pridengti pagrobėjus ir jų auką kažkokiais tamsiais skydais. Pro praviras mašinos dureles įgrūdo mergaitę, sušoko patys ir visu greičiu išlėkė iš kiemo. Sunku apsakyti visas emocijas ir garsus, kokie tuo metu kilo Kedžių kieme: žmonių rauda maišėsi su aimanom ir riksmu, šauksmais „gėda“, „žvėrys“, „išgamos“ ir t. t.

Verkė vyrai, ne tik mes, moterys. Mačiau, kaip vaikinas susmuko ant šlapios žolės, susiėmęs abiem rankom galvą... Girdėjau, kaip ne savo balsu klykė jauna mergina: „Ką jūs padarėt!...“

Verkė visi, suvokę, kad viskas: ką tik buka įstatymo raidė išprievartavo ir teisingumą, ir žmoniškumą... Neišsaugojome likimo nuskriausto vaiko, tapusio simboliu viso, kas šventa, atidavėme jį į nežinią, į nešvarias rankas, palaidodami tikėjimą tiesa ir demokratija savo tėvynėje“.

Evelina Paltanavičiūtė-Matjošaitienė

Aš esu dukra, moteris, žmona ir dviejų sūnų, 9 ir 7 metų, mama. Pedofilijos istoriją ir bylą stebiu ir seku nuo įvykių pradžios. Laiko praėjo daug, informacijos buvo dar daugiau. Taip jau yra, kad mūsų Valstybėje esu baigusi Įstatymo studijas, po 2012 m. gegužės 17 d. įvykių negaliu sakyti TEISĖS mokslus. Esu susipažinusi su represines prievartos priemones taikančių institucijų veikla bei norminiais aktais. Mano šeima žino, kas yra įstatymas, pareiga valstybei, pagarba žmogui. Todėl gerbdama savo vyrą ir jo darbą, mažamečius vaikus, tėvus ir gimines į Klonio gatvę niekada nevykau.

Tą dieną turėjau ilgą, emocinį ir varginantį pokalbį su Italijoje gyvenančia moša, buvusia LR policijos pareigūne, teisininke, šiuo metu praktika užsiimančia svečioje šalyje. Jos vyras yra Italijos valstybės pareigūnas. Tai jos ištarti žodžiai MAN pastūmėjo žengti paskutinį žingsnį į sukilimą prieš neteisybę, melą, prieš nepagarbą žmogui, prieš nelygią, diskriminuojančią kovą dėl vaiko. (...)

Įvykio išvakarėse, kaip ir visada, buvau namie, ruošiau vakarienę, padėjau mokytis vaikams, tačiau širdis buvo nerami. Jau daugelį naktų atlikusi pareigas šeimai paryčiais vykdavau į Garliavą. Ta naktis buvo kitokia. Grįžus vyrui pasakiau, kad išvykstu, nes rytas laukia sunkus ir... Atsisveikindamas vyresnis sūnus verkė.

Naktis buvo niūri ir lietinga. Šalta savo viduje. Atvykau, atbėgau ir nustėrau... Pirmą kartą žmonių veiduose mačiau sustingusį siaubą ir ašaras. Nežinomybė mus žudė, žinojimas trikdė. Visi kalbėjome, bet savo širdyse niekas netikėjome, kad gali būti taip baisu, kaip įvyko. Pamenu 6 val. 5min. stovėjau Klonio ir Artojų gatvės sankirtoje, kai atvyko pirmieji policijos automobiliai. Supratau, kad „karas“, kurį mums paskelbė trigalvis slibinas, prasidėjo.

Kaip didžiausiame košmare, kurio niekam nelinkėčiau, skaičiavau, kiek bus policijos pareigūnų, ir laukiau, kas bus toliau. Prie manęs priėjo patrulis iš kitos kelio pusės ir pasakė: „Pasitrauk arba būsi pirmoji, kurią patrauks“. Nežinau, ką tai turėjo reikšti, bet pamenu, kaip pasileidau bėgti, bėgti kaip nuo didžiulės pabaisos į namus, į kiemą, kur buvo visi savi ir pažįstami. Kaip mažas vaikas šaukiau: „Jau, jau, jau... prasidėjo“. Tik nežinojau, nesuvokiau kas... Ieškojau savų, šeimos, šaukiau visų pagalbos tik dėl vieno tikslo, kad būtų apgintas vaikas, mergaitė, kuri yra tokio amžiaus kaip mano vaikai, kuria aš neturiu teisės netikėti, su kuria aš žaidžiau, kuri manim tikėjo ir prašė jai padėti, kai kas nors nepavykdavo, kuri klausė pasakų, kai jas skaičiau visiems žmonėms, kuri džiaugėsi savo mokslų pasiekimais. Vaikas, kuris jautėsi saugus namuose ir aplinkoje, kuris laukė būti išgirstas ir suprastas.

Įbėgau... nustėrau... MŪSŲ tiek nedaug, telpame ant mažytės terasos prie namo sienų, o jų – nesuskaičiuosi. Mūsų ginklai – pagarba, meilė, valstybės vėliava, kuria tikėjome, ir himnas, skambantis kaip malda. O jie iki dantų ginkluoti lazdomis, dujomis, skydais ir šalmais ir dar su kaukėmis. Toks jausmas, kad kažko bijotų, o gal nusikaltimą darys? Juk vis tiek niekas nepažins... Deja, pažins širdis ir sąžinė, tik bus vėlu. Ta saujelė žmonių, kuri buvo, žinojo, smurtas negalimas, visi turime išlikti ramūs ir kultūringi, vaikų teisės ir antstolė turi ramiai praeiti. Visi stovėjome ir laukėme, kas bus. Koridorius atsidarė, kelias laisvas, „KOMISIJA“, ATĖJUSI PAS VAIKĄ, PRAŠOM PRAEITI.

Staiga matau, kaip pradeda griūti žmonės, kaip vyrai guldomi ant žemės, kaip iš rankų plėšiamos vėliavos, pajaučiu dujų kvapą. Atsitraukiu, suprantu, kad esu mama, turiu galvoti apie vaikus, nejau tokia valstybė pasirūpins mano vaikais? Apsidairau, įbėga karinis batalionas ir akimirksniu ištaško žmones taip, kaip muses senoliai mėtydavo iš sriubos. Suklumpu, negera, pykina ir viskas dėl pykčio, kad pareigūnai rodo šitokią nepagarbą žmonėms, kurie galėtų būti jų seneliai, kurių dėka šiandieną vilki policijos uniformą, kurių aukomis Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Įstringa epizodas, kaip policijos pareigūnas baksnoja pirštais į asmenis, kuriuos vėliau vieną po kito išveda. Suprantu, kad ir aš tame sąraše būsiu, nes pamenu, kaip prieš kelias savaites pareigūnai susirašė visus mano duomenis. Viliuosi, kad per sumaištį nepažins. Pajuntu skausmą rankose, mane pradeda tampyti, prašau mandagiai, kad paleistų. Aiškinu, kad aš netrukdau, kad nesu prie durų, nesu prie langų, praėjimas laisvas, aplink nieko nėra, aš tik meldžiuosi. Tikėdamasi išvengti smurto, kurį mačiau, kaip naudojo prieš kitus, pasakau, kad laukiuosi, iš manęs pasityčioja ir pasako, kad vienu vaiku bus mažiau. Pakraupau, kad pareigūnas, ginantis Lietuvos valstybę, gali taip kalbėti. O tada... baisinis skausmas ir visiškas judesių suvaržymas, mane bloškė nuo terasos ant grindinio, nežinau, ką padarė, bet negalėjau pakrutinti nei kojų, nei rankų. Mane pradėjo tempti dviese, paskui dar priėjo į pagalbą, visa kita kaip baisiausiame kino filme. Atsipeikėjau pajutusi oro stygių, kadangi drabužiai sustumti buvo ant galvos (praktiškai išrengta iki pusės), jaučiau betoną prie savo kūno, buvo labai šalta. „Vyrai, leiskit, aš pati galiu eiti, aš noriu atsistoti, paleiskit“. Niekas negirdi. Išgirstu, kažkas kalba per garsiakalbį, nors prieš tai kieme nieko nebuvo girdėti. Staiga mane paleidžia ir su baisine jėga pastato, dar prašau, kad leistų susitvarkyti, bet ir vėl niekas negirdi, tik nurodymas šitą į autobusiuką. Veda su baisine jėga, spaudžia ranką. Prieina moteris ir paklausia vardo ir pavardės. Aš neturiu ko slėpti, pasakau, įlaipino į autobusą. O ten... Vėl visi pažįstami, kaip viena didelė šeima sėdi ir kažko laukia. Vieni skambina, kiti žiūri pro langus, o svarbiausia – niekas nesupranta, kas, kodėl ir už ką. Juk niekas nieko nedarė, nesimušė, nesispjaudė, nesikoneveikė, net nesistumdė. Susitvarkau drabužius, striukė suplėšyta, kelnės sugadintos, megztinis murzinas, toks vaizdas, kad kažkokiam tvarte buvau. Žiauru, nerandu žodžių sau nuraminti. Žiūriu į laikrodį – 6.50 val., vaikai keliasi į mokyklą, skaudu – aš ne su jais, ką reiks pasakyti ir kaip paaiškinti, kas atsitiko. Paskutiniai sūnaus ištarti žodžiai buvo: „Mama, važiuok ginti mergaitės, mes susitvarkysime“. Skambinu vyro mamai ir pranešu, kas atsitiko, prašau perduoti vyrui.

Po kurio laiko mus visus talpina į atskirus policijos autobusiukus ir neinformavę kažkur išveža. Važiuojant policijos automobilyje, dėl netinkamo patrulių vairavimo ir stabdymo kilus avarinei situacijai nukrentu tarp sėdynių, dėl to pasidaro labai negera. Policijos pareigūnai nereaguoja, jaučiu, kaip stoja širdis, automobilyje žmonės kažką sako, sukaupusi visas jėgas noriu pasakyti, kad viskas gerai, nepavyksta. Jaučiu švelnų vėjelį, pasidaro lengviau, nors oro labai trūksta, girdžiu – žmonės kalba apie greitąją. Policijos pareigūnai bejausmiai... Jiems nerūpi niekas. Pagaliau atvažiavome, greitoji laukia. Kelionė buvo ilga. Apžiūri mane medikai, suleidžia vaistus, išveža. Pamenu, kaip pareigūnas paklausė vardo, pavardės ir asmens kodo. Aš ligoninėje.

Niekada neatleisiu savo valstybei, kurią gyniau, dėl kurios gerovės kovojau, kurią gerbiau, už paniekinimą, už įžeidimą, už mano vaikų sumenkinimą. Mes esame nereikalingi, šiukšlės, kurias bandė sutrypti. Deja, nepavyks, mūsų daug, mūsų vaikai taip pat su mumis. Jauno žmogaus širdis, srūvanti krauju dėl netiesos, yra baisiau už atominį karą, o motinos širdis ginant vaiką neprilygsta jokiam ginklui. Savo vaikams paaiškinau – negalima gerbti ir ginti tų, kurie gina tai, kas parašyta juodomis raidėmis baltame popieriaus lape, kadangi, jei nėra žmogiškumo, nėra nieko. Neatleisiu tiems mundurą dėvintiems vyrams už amoralų elgesį, nelinkėsiu jiems prakeiksmo – tikiu, kad lazda turi du galus. O svarbiausia – kaip šauksi, taip ir atsilieps.

© 2012 „XXI amžius“