Kolaborantas ar laisvės idealistas?
Triukšmas dėl Juozo Brazaičio laidotuvių
Linas ŠALNA
Padidėjus spaudimui 1941 metų birželiorugpjūčio mėnesiais dirbusios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį perlaidoti Kaune aukščiausieji valstybės vadovai atsisakė šiam įvykiui suteikti oficialų valstybinį statusą. Dalyvauti J. Brazaičio perlaidojimo iškilmėse Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje atsisakė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ir premjeras Andrius Kubilius. Kilęs triukšmas nenutyla iki šiol. Maskvos globą įsimylėjusių Seimo narių Algirdo Syso ir Vytenio Andriukaičio bei jų vienminčių neseniai sulipdytas kolektyvinis atviras laiškas, paskelbtas interneto portale bernardinai.lt, rodo tolesnį Lietuvos interesų išdavimo tęsinį, vykstantį nuo pat okupacinės sovietinių kolaborantų valdžios įkūrimo. Tame pačiame katalikiškame portale netrukus atsirado ir tariamus lietuvių sukilėlių ir LLV nusikaltimus prieš žydus įrodantis kitas straipsnis. Nors vienu sakiniu ir pripažinę Birželio sukilimo reikšmę išsivaduojant nuo sovietinių represijų, atviro laiško autoriai (autorius?) čia pat išsižada savo ketinimo sukilimo dalyvių motyvus, žodžius ir veiksmus vertinti individualiai, ir tiek sukilėlius, tiek J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybę ir jį patį apibūdina sakiniais, pilnais antisemitinės retorikos, naciams palankių atsišaukimų ir prievartos prieš nekaltus civilius. Esą išlikusi (o gal sovietinio KGB sufabrikuota?) dokumentinė medžiaga liudija, kad J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama Laikinoji Vyriausybė (....) vykdė naciams palankią politiką, dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias vykdė okupantai ir jų kolaborantai, todėl negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę. Tad J. Brazaičio perlaidojimo ceremoniją ir iškilmingą minėjimą jie laiko didele moraline klaida.
|
Metas įvertinti
Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad garbingoje vietoje prie Prisikėlimo šventovės, kurią statė visa Lietuva, palaidotas vienas iš šviesiausių Lietuvos žmonių 1941 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Brazaitis. Taip buvo pagerbtas ne tik jis, bet ir visa jo vadovauta Vyriausybė, kurios nariai ir vadovas buvo tikri mūsų tautos šaukliai į laisvę. Dar vaikas būdamas mačiau, kaip Lietuvos žmonės su ašaromis akyse per radiją klausėsi žinios apie šios Vyriausybės sudarymą ir jos įkvėpti išėjo į sukilimą visoje Lietuvoje. Tai šventa tiesa, kuria patikėjo Lietuvos žmonės, kuri įkvėpė jiems viltį vėl gyventi laisviems. Mes, mokinukai, antisovietinės pogrindinės organizacijos nariai, jau po daugelio metų gyvenome ta pačia viltimi, puoselėjome ją. Vienas iš mūsų organizacijos tikslų buvo vėl pasiruošti tokiam sukilimui Lietuvoje, nors, aišku, tam sąlygų neatsirado. Labai keista, kad daugiau kaip 20 metų gyvuojančioje nepriklausomoje Lietuvoje atsiranda žmonių, inteligentų, kurie bando visaip sumenkinti 1941 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės ir jos vadovo veiklą. Stengiamasi įrodyti, kad jie buvo nacių valdžios kolaborantai. Mes, Lietuvos patriotai, turime jiems duoti tvirtą atkirtį. Ši Vyriausybė nebuvo kolaborantinė. Ji susikūrė laisvės trokštančių Lietuvos žmonių valia, dar vokiečiams neokupavus mūsų tėvynės, o vėliau, nenorėdama vykdyti okupantų įsakymų, ji nutraukė savo veiklą. Labai gaila, kad okupantai tiek raudonasis, tiek rudasis atrado Lietuvoje savo pakalikų. Kolaborantai, įsiteikdami okupantams, atliko pačius juodžiausius darbus. Jie, daugiausia kriminaliniai nusikaltėliai, nacių okupacijos metu už tam tikrą mokestį (Judo sidabriniai) padėjo naciams žudyti nekaltus Lietuvos piliečius žydus. Žmonių širdyse tai buvo baisi tragedija ir jie su panieka ir neapykanta pasmerkė žudynių vykdytojus. Daugelis jų jau kito, sovietinio, okupanto valdymo metu buvo išaiškinti ir nubausti.
|