Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

2000-asis!

Šis „XXI amžiaus“ numeris pažymėtas ypatingai – tai 2000-asis numeris. Tai nedidelė redakcijos, jos bendradarbių bei skaitytojų šventė, kokia buvo ir prieš daugiau nei dešimt metų, kai išleidome 1000-ąjį numerį. Leisti laikraštį, vienodai ar maždaug vienodai įtinkantį vyskupui, baigusiam teologijos mokslus, ir paprastam tikinčiajam, labdaros darbus dirbančiai vienuolei ir kaimo parapijos kunigui, mokslininkui ir įstaigos tarnautojui, aktyviam kultūros darbuotojui ir kaimo žmogui, yra sudėtinga. Ši užduotis skatina mus visą laiką siekti optimalaus varianto – leisti gyvą tikėjimą ir meilę savo kraštui bei žmonėms ugdantį laikraštį. Mes pelnome skaitytojų pasitikėjimą ne supaprastintu skaitalu, ne komiksais ir kitais panašiais išradimais, bet rimta, patrauklia pilietine, tautine, krikščioniška pozicija. Svarbiausia, kad į laikraščio kūrimą įsijungia aktyvioji Lietuvos katalikiška visuomenė. Todėl „XXI amžius“ – ne vien redakcijos nuopelnas, bet ir gausaus, aktyvaus talkininkų būrio darbas. Apgailestaujame, kad viename per savaitę leidžiamame numeryje negalime sutalpinti visos medžiagos – jos visada turime tris keturis kartus daugiau nei galime išspausdinti.

Mūsų brangiausi pagalbininkai

Mons. Jonas Gedvila

Mons. Jonas Gedvila, Telšių Katedros rezidentas, dirbdamas Klaipėdoje, Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios klebonu, kas savaitę išplatindavo po 200 egz. „XXI amžiaus“. Laikraštyje jis taip pat išspausdino savo gyvenimo prisiminimus.

Mons. Juozas Užupis, Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos altaristas, būdamas šios parapijos klebonu, kiekvieną savaitę aktyviai platindavo „XXI amžių“ prieniškiams, yra laikraštį parėmęs. Jam išėjus į užtarnautą poilsį bažnyčioje neliko kam laikraštį platinti.

Popiežiaus dvasinis dalyvavimas Eucharistiniame kongrese

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI skambina tarptautinio Eucharistinio kongreso varpu, kuris keliavo per Airijos vyskupijas, kviesdamas į susitikimą

Bendrystės su Kristumi ir vienų su kitais reikšmė

Vienas iš ryškiausių Airijos sostinėje Dubline vykusio 50-ojo tarptautinio Eucharistinio kongreso bruožų buvo jo sutapimas su Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) pradžios penkiasdešimtųjų metinių minėjimu. Birželio 10–17 dienomis Kongreso renginiuose, ypač išvakarėse vykusiame teologiniame simpoziume, gana išsamiai aptartas Vatikano II Susirinkimo iškeltas bažnytinės bendrystės suvokimas, skatinant tikinčiųjų sąmoningą dalyvavimą visose Bažnyčios gyvenimo srityse, plėtojant ekumeninius ir tarpreliginius ryšius, buvo analizuojamos kai kurios sekuliarizmo nulemtos neigiamos tendencijos bei iškilęs poreikis iš naujo sutelkti dėmesį į eucharistinio pamaldumo bei liturginės minties ir praktikos vystymą.

Be krikščioniškos santuokos nėra tikros šeimos

Kun. Vytenis Vaškelis

Akivaizdžiai pastebime, kad augant visuomenės technologiniam progresui, silpsta moralinių vertybių pajauta. Kai pernelyg koncentruojamasi į tai, kas gerina vien žmonių buitį, tai yra, kai daugiausiai pastangų skiriama visuomenės materialinio pagrindo stiprinimui, tada vis labiau pasitikima pinigais bei daiktais, ir vis mažiau – pačiu Dievu, kuris yra ne tik visų kūrinių Viešpats, bet ir visuomeninės dorovės įstatymų Leidėjas. Sekuliarėjančioje visuomenėje į pirmą vietą iškyla rafinuotos puikybės dūmus skleidžiantis žmogaus protas, kuris nori taip viską valdyti ir kontroliuoti, kad nustelbia bei ignoruoja transcendentinių dalykų išganomąjį veikimą asmens gyvenime. Tada žmogaus subjektyvi nuomonė pradeda neigti dieviškos tikrovės objektyvumą.

Žurnalistas, teisė ir statistinis skaitytojas

Žurnalistą Gintarą Visocką baudžiamojoje byloje gynusi advokatė Liudvika Meškauskaitė

„XXI amžius“ skelbia išskirtinį Lietuvos Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos, advokatės Liudvikos MEŠKAUSKAITĖS interviu. Pagrindinė pokalbio tema – iššūkiai, su kuriais susiduria šiandieninė mūsų žiniasklaida. Tie iššūkiai – pavojingi, rimti. Esama požymių, jog Lietuvoje bandoma užčiaupti burnas kritiškai rašantiems žurnalistams. Su advokate kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Maironis ir šiandiena: užmirštos ar tebegyvos jo eilės tautos atmintyje?

Genovaitė Baliukonytė

Prel. Jonas Mačiulis–Maironis

Švenčiant vieno žymiausių tautos žmonių – kunigo, pedagogo ir XIX–XX amžių lietuvių romantizmo poeto Maironio (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) 150 metų gimimo jubiliejų norisi ne tik prisiminti šią mūsų istorijai svarbią asmenybę, bet ir patyrinėti, ar laiko dulkės neužgožė šio tautos dainiaus atminimo, ar neišsipildė tai, ką jis rašė: Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,/ Ir niekas manęs neminės! /Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,/ O kas jų bent vardą atspės?..

Atvykite į atlaidus Žemaičių Kalvarijoje

Procesija po Kryžiaus kelio kalnus

Mieli Broliai, Seserys, Telšių vyskupijos ir visos Žemaitijos bei Lietuvos tikintieji!

Kaip ir kasmet, liepos 2–12 dienomis Žemaičių Kalvarijos šventovėje vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Šioje šventovėje Gerasis Dievas vėl atveria savo gailestingumo ir malonių lobyną visiems, kurie, apgailėdami praeities klaidas, nuodėmes, atsivertimo ir dvasinio atsinaujinimo malonių prašys apmąstydami Viešpaties kryžiaus kelią, šaukdamiesi savo dangiškosios Motinos Marijos – Krikščioniškų šeimų Karalienės – užtarimo.

Susitiko artimo meilės tarnystės organizacijų vadovai

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ vadovai susitikime su partneriais Gardino vyskupijoje

Gegužės 17–18 dienomis Gardine (Baltarusija) vyko Vilkaviškio vyskupijos (Lietuva), Elko vyskupijos (Lenkija) ir svečius priimančios pusės – Gardino vyskupijos „Caritas“ – vadovų pasitarimas-susitikimas, skirtas susipažinti su karitatyvine veikla Baltarusijoje bei aptarti projekto „Tarptautinis savanorių bendradrabiavimas Euroregiono šalyse“ rezultatus.

Gardino vyskupijos „Caritas“, įsikūręs pačiame miesto centre, teikia dvasinę ir materialinę paramą tiems, kuriems ji labiausiai reikalinga, nepriklausomai nuo rasės, lyties, politinių ar religinių pažiūrų.

Nejaugi lietuviai iš namų vejami specialiai?

Gintaras Visockas

Seime prieš keletą dienų beveik penkias valandas vyko konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, jei norime sumažinti grėsmingąją lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę „Apskritojo stalo“ posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų ekspertas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai. Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos (ES) tautos. Akivaizdu, kad finansinė krizė siautėja visoje Europoje, ypač skaudžiai ji smogė Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Latvijoje. Tačiau lietuvių emigracijos lygis svyruoja ne ties 4 proc. barjeru, koks yra ES vidurkis. Lietuvių vidutiniškai emigruoja apie 17 proc. Tai reiškia, kad emigracija mes viršijame kai kurias kitas šalis net 10 kartų. Šie skaičiai byloja, jog nesustabdžius įsibėgėjusių emigracijos procesų Lietuva per artimiausius keletą dešimtmečių rizikuoja likti be lietuvių. Pačiu optimistiškiausiu atveju lietuviai Lietuvoje taps mažuma, valdoma kitų tautų – galbūt labai draugiškų, o gal – ir ne itin palankiai nusiteikusių kitataučių.

Raudonas skuduras

Saulius Stoma

Nusikalstamas farsas tęsiasi, įgauna pagreitį. Ir kartu su karštligiška skuba atsiranda naujų įkalčių. Skubantieji daro klaidų, nes juos gena galimų pokyčių valstybėje ir teisingo teismo baimė. Štai Laimutė Stankūnaitė pagaliau atskleidė, kodėl reikėjo jėga plėšti jos dukrą iš gimtųjų namų. Jeigu tą elementarią tiesą iki šiol suprato tik Neringos Venckienės šalininkai, dabar ji aiškėja visiems, kurie dar nori kažką suprasti. Televizijos žinioms L. Stankūnaitė pranešė prašanti pakartotinai apklausti mergaitę pedofilijos byloje, nes ji jau neigia buvusi seksualiai išnaudota. „Mergaitė pradeda prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, dėl ko atsirado ta melaginga istorija. Kai ji bus stipri dalyvauti apklausoje, tai bus padaryta“.

Vaikas yra Adomas

Skiriama Mergaitei

Algirdas Patackas

Adomas, pirmasis žmogus, buvo vaikas. Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“, sukūrė jį vaiku. Nes Dieve yra visko, yra ir vaiko. Tobulas žmogus yra vaikas. Vaikas yra tikrasis žmogus. Vaikas turi visa, ko reikia tobulam žmogui, ir turi svarbiausia, ko reikia tobulybei – tyrumą, castitas. Šventajame Rašte dar rašoma – „kaip vyrą ir moterį jį sukūrė“. Reiškia, Adome slypėjo ir vyras, ir moteris, o tai gali būti tik vaike. Vaikas dar nėra nei vyras, nei moteris (angeliukai!), šis virsmas įvyks vėliau.

Nepaskelbtas karas...

Su Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckiene po gegužės 17-ąją padaryto brutalaus pogromo prieš jos globojamą (globą buvo paskyręs teismas) brolio dukrelę Deimantę vyksta moralinis, politinis ir teisinis susidorojimas. Birželio pradžioje Generalinė prokuratūra pareikalavo Seimo atimti iš N. Venckienės teisinę neliečiamybę už neva padarytus jos nusikaltimus. Prokuratūros reikalavimu sudaryta Laikinoji Seimo komisija, kurios daugumą sudaro teisėjai priešiški Seimo nariai E. Jurkevičius, D. Kuodytė, A. Stirblytė, S. Šedbaras, J. Sabatauskas, J. Juozapaitis, R. A. Ručys ir E. Lementauskas, pasirengę jau birželio 19-ąją įvykdyti Prokuratūros nurodymą. Tik teisėją gynę Seimo nariai Naglis Puteikis, Rytas Kupčinskas, Jonas Ramonas priešinosi neteisėtam ir amoraliam sprendimui. N. Venckienės gynimą apsunkino ar net darė neįmanomą tai, kad komisijos nariams neleista, nors ir žadėta iš Prokuratūros pusės, peržiūrėti policijos šturmo metu nufilmuotos medžiagos, kurioje aiškiai būtų matęsi neteisėti ir antiįstatyminiai policijos veiksmai, pagrobiant iš namų mažąją mergaitę, daužant jai artimus, kitus mergaitę nuo prievartos saugojusius žmones, pačią N. Venckienę. Pasirodo, kad tą filmuotą medžiagą pateikti Seimo komisijai ir kitoms institucijoms yra uždraudusi antstolė S. Vaicekauskienė, pati davusi įsakymus paklusniai policijai mergaitės pagrobimo metu, ir nei policija, nei Prokuratūra, nei teismai, „nei Maskva“ negali pakeisti antstolės „sprendimo“. O kai kaltinamoji N. Venckienė antradienį pati komisijai pristatė visą iš interneto paimtą filmuotą vaizdo ir garso medžiagą, kurioje teisėjos rėmėjai užfiksavo įvykių Garliavoje eigą, teisėjos priešininkai, raginami E. Jurkevičiaus, atsisakė ją peržiūrėti, o D. Kuodytei reikalaujant netgi išvarė žmones iš posėdžio salės, paskelbė posėdžius darysianti uždarus ir dar savaitei pratęsė „susidorojimo darbą“.

Kolaborantas ar laisvės idealistas?

Triukšmas dėl Juozo Brazaičio laidotuvių

Linas ŠALNA

Padidėjus spaudimui 1941 metų birželio–rugpjūčio mėnesiais dirbusios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį perlaidoti Kaune aukščiausieji valstybės vadovai atsisakė šiam įvykiui suteikti oficialų valstybinį statusą. Dalyvauti J. Brazaičio perlaidojimo iškilmėse Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje atsisakė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ir premjeras Andrius Kubilius. Kilęs triukšmas nenutyla iki šiol. Maskvos globą įsimylėjusių Seimo narių Algirdo Syso ir Vytenio Andriukaičio bei jų vienminčių neseniai sulipdytas „kolektyvinis“ atviras laiškas, paskelbtas interneto portale bernardinai.lt, rodo tolesnį Lietuvos interesų išdavimo tęsinį, vykstantį nuo pat okupacinės sovietinių kolaborantų valdžios įkūrimo. Tame pačiame katalikiškame portale netrukus atsirado ir tariamus lietuvių sukilėlių ir LLV nusikaltimus prieš žydus „įrodantis“ kitas straipsnis. Nors vienu sakiniu ir pripažinę Birželio sukilimo reikšmę išsivaduojant nuo sovietinių represijų, atviro laiško autoriai (autorius?) čia pat išsižada savo ketinimo sukilimo dalyvių „motyvus, žodžius ir veiksmus“ vertinti individualiai, ir tiek sukilėlius, tiek J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybę ir jį patį apibūdina sakiniais, pilnais antisemitinės retorikos, naciams palankių atsišaukimų ir „prievartos prieš nekaltus civilius“. Esą „išlikusi“ (o gal sovietinio KGB sufabrikuota?) dokumentinė medžiaga liudija, kad „J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama Laikinoji Vyriausybė (....) vykdė naciams palankią politiką“, „dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias vykdė okupantai ir jų kolaborantai“, todėl „negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę“. Tad J. Brazaičio perlaidojimo ceremoniją ir iškilmingą minėjimą jie laiko „didele moraline klaida“.