Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Mirė kompozitorius ir muzikologas Vladas Švedas

Birželio 8 dieną Kaune staiga mirė kompozitorius, muzikologas ir pedagogas Vladas Švedas.

Jis gimė 1934 m. balandžio 2 d. Dubičių kaime, Varėnos rajone. Pažintį su muzika pradėjo Panevėžio berniukų gimnazijoje. Čia mokydamasis grojo pučiamųjų orkestre, kompozitoriaus Antano Belazaro paskatintas sukūrė pirmuosius kūrinėlius. 1953–1958 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Jadvygos Čiurlionytės vadovaujamoje folkloro katedroje. 1965 metais baigė kompozicijos studijas Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Julių Juzeliūną. Prof. Jadvygos Čiurlionytės skatinamas tyrinėjo lietuvių muzikinio folkloro ypatumus, parašė šia tema dvi monografijas. V. Švedas dėstė muzikos teorijos disciplinas Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir, nuo 1967 metų apsigyvenęs Kaune, Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), buvo šios mokyklos muzikos teorijos skyriaus vedėjas. Vėliau vadovavo Kauno menininkų namams, o 1982–1985 metais buvo M. ir K. Petrauskų memorialinio muziejaus direktoriumi. Nuo 1990 metų atsisakė visų pareigų ir dirbo vien kūrybinį darbą.

Kompozitorius V. Švedas daug jėgų skyrė ir muzikinei švietėjiškai veiklai: rengė autorinius koncertus-paskaitas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, koncertų ciklą „Pro memoria“, skirtą Kauno kompozitorių kūrybai, koncertų-susitikimų ciklą „Šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių portretai“. Švedo pastangomis Kaune memorialinėmis lentomis buvo pažymėti namai, kuriuose gyveno kompozitoriai Juozas Indra, Juozas Pakalnis, Teodoras Brazys, sutvarkyti kompozitorių Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus, Juozo Pakalnio, Česlovo Sasnausko antkapiniai paminklai ir kapai. V. Švedas redagavo ir instrumentavo Pakalnio, Sasnausko, Banaičio bei kitų kompozitorių simfoninius ir chorinius kūrinius.

Muzikologų ir kultūros istorikų kompozitorius V. Švedas vadinamas šiuolaikinės moderniosios lietuvių muzikos etalonu. Vieniems V. Švedo kūryboje skamba kosminė muzika, kiti susipinančių, pasikartojančių garsų paletėje išskiria lietuviškas spalvas ir prieštaringo šių dienų pasaulio konstrukcijas. Kompozitorius sakydavo modernizmo ėmęsis kaip rezistencijos, į kurią jauną studentą nukreipę jo mokytojai, muzikologai ir kompozitoriai, tarpukario metais baigę mokslus Vakarų Europos universitetuose.

V. Švedo muzikos stilistikai didelės įtakos turėjo gimtosios Dzūkijos dainos, lietuvių folkloro studijos Muzikos akademijoje, taip pat M. K. Čiurlionio kūryba ir pasaulėjauta. Tačiau kompozitorius domėjosi ir moderniomis XX amžiaus muzikos kryptimis, todėl jo kompozicijose aptinkamos įvairios komponavimo technikos. V. Švedo kūryboje vyrauja Tėvynės ir tautos, jos praeities tema, religiniai filosofiniai apmąstymai. Tarp svarbiausių kompozitoriaus kūrinių – operos „Kauko sakmė“, „Gėlių mergytė“, sceninė poema „Vilties ir skausmo psalmės“, 13 simfonijų, koncertai įvairiems instrumentams, vokalinės simfoninės poemos, kantatos, oratorijos ir daugybė kamerinių instrumentinių bei vokalinių kūrinių.

Visą V. Švedo simfoninės muzikos kūrybą Lietuvoje atliko Juozo Domarko ir Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Graži bičiulystė kompozitorių siejo su Kauno valstybiniu choru. Kamerinius jo kūrinius mielai atliko įvairių kartų žymiausi Lietuvos atlikėjai.

V. Švedas palaidotas birželio 11-ąją Petrašiūnų kapinėse.

XXI
Zenono ŠIAUČIULIO nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“