Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Tarp lietuvių

Chemikė atliko filologės darbą

Bronius VERTELKA

Vidą Beinortienę (kairėje) sveikina Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė

Balandžio 26-ąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje vyko Vidos Beinortienės knygos „Romų kalba“ pristatymas. Tai pirmasis Lietuvoje vadovėlis romams su jų kalbos gramatika, skaitiniais, romų–lietuvių ir lietuvių–romų kalbų žodynėliais. Knygos autorė – panevėžietė chemijos mokytoja.

Manoma, kad pasaulyje gyvena 8–12 milijonų romų, kuriuos Lietuvoje esame įpratę vadinti čigonais. Iš tiesų 1993 metais Londone vykusiame Europos čigonų kongrese buvo nutarta persivadinti į romus. Panevėžyje jų yra apie 150, iki 18 metų – maždaug pusė. Gausios, po 5–6 vaikus turinčios šeimos. 43 proc. 16–85 metų romų nepažįsta raidžių ir nemoka skaityti. Pagrindinį išsilavinimą turi 15 proc., vidurinį – 8 žmonės. Panevėžio romų bendruomenė yra gerokai mokytesnė nei Vilniaus (Kirtimų).

Panevėžio romų gyvenimu V. Beinortienė susidomėjo būdama vidurinės mokyklos moksleivė ir bendraudama su keliais metais už save jaunesne šios tautybės mergaite. Per ją pavyko praminti takelį į jos šeimą. Tai pasirodė įdomūs, tačiau labai paslaptingi ir dar neperprasti žmonės. Paskui buvo maždaug 30 metų pertrauka. Norėdama vėl užmegzti ryšį su romais, V. Beinortienė turėjo pelnyti jų pasitikėjimą. Tai labai uždara tauta, nenorinti į savo tarpą įsileisti kitakalbių. Lyg tyčia pasitaikė atvejis, kai Baltarusijoje gimusiam ir Lietuvoje santuoką sudariusiam 23 metų vyrui padėjo gauti asmens dokumentus. Šis teturėjo gimimo liudijimą. Reikėjo nueiti ilgą ir vingiuotą kelią, kol vyriškis gavo teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Teko jį netgi priregistruoti savo namuose. Kaip tik per tą romą V. Beinortienei  pavyko pamažu įsiskverbti į jo bendruomenės ratelį. Parašyti romų kalbos vadovėlį ryžosi ir todėl, kad pati moka esperanto kalbą bei tam palaikymo sulaukė iš europarlamentaro Algirdo Saudargo. Pamažu, po kruopelę ir per didelius vargus mokytoja surinko medžiagą vadovėliui. Daugelį kartų buvo perrašyta romų kalbos gramatika. Skaitinius redagavo romė Rada Bogdanovič, baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, o dabar – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė.

V. Beinortienė padėjo ne vienam romui. Pasitaikė ir kurioziškų situacijų. Tvarkant vieno žmogaus dokumentus socialinei pensijai (visiškai neturėjo darbo stažo), kai reikėjo jo parašo, išgirdo klausiant: „O kada atvyks jūsų vyras?“ Turėjo atsakyti, kad tai ne jos vyras, o ji jam padeda. Vienoje valstybinėje įstaigoje nusistebėjo, kad kitas romas nemoka rašyti.

Pristatydama savo knygą, V. Beinortienė pateikė faktų iš Panevėžio romų bendruomenės gyvenimo. 14 vyrų romų žmonos – lietuvės, o trys romės moterys yra ištekėjusios už lietuvių. 34 vaikai yra iš mišrių šeimų. Viena 13 metų romė ištekėjo už 16-mečio tautiečio ir išvyko uždarbiauti į Angliją. Tiktai viena moteris turi laikiną darbą – įdarbinta viešiesiems darbams. Tarp likusių romų Panevėžyje nėra nei vieno dirbančio. Yra ir išimčių. Daugiau nei 30 metų vienas romas vairavo autobusą mieste ir užsidirbo neblogą pensiją. Buvusi romų bendruomenės pirmininkė Teofilė Bagdonavičienė anglų kalbos mokėsi aukštojoje mokykloje. Šiuo metu ji uždarbiauja Anglijoje, kad gautų žmoniškesnę pensiją. Dešimt romų turi vairuotojo teises. Dar keturi mokosi savarankiškai, tačiau trys važinėja neturėdami vairuotojo teisių. Romams sunkiai sekasi jas įgyti. Paklausta, kaip vertina, kad čigonai ėmė vadintis romais, V. Beinorienė šyptelėjo: „Anksčiau čigoną įsivaizdavome važnyčiojantį arklį, dabar romą, sėdintį prie automobilio vairo“.

Už įdėtą didžiulį triūsą rengiant vadovėlį V. Beinortienei padėkos žodį tarė Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė. Ji sakė, jog dabar romai pagal išsimokslinimą yra tokie, kokie lietuviai buvo prieš 100 metų, o vadovėlis jiems – smagi naujiena Lietuvos kultūroje. Mokytoja iš Naujamiesčio Algima Markevičienė pasidžiaugė, jog jai pirmajai buvo suteikta garbė perskaityti būsimos knygos rankraštį. Panevėžietė mokytoja doktorantė Lionė Lapinskienė paminėjo, kad pačioje XIX amžiaus pabaigoje kalbininkas kun. Kazimieras Jaunius, keliavęs po Panevėžio apskritį ir tyrinėjęs panevėžiečių tarmes, mokėjo čigonų kalbą. Teigiama, kad panevėžietis Izidorius Kisinas buvo parašęs čigonų kalbos gramatiką, tačiau jį gerai pažinojęs bibliografas, kultūros istorikas Vladas Žukas apie tai neužsimena. V. Beinortienės knyga vertinga dar ir tuo, kad joje yra lietuvių ir romų tautosakos, K. Donelaičio, P. Širvio, Just. Marcinkevičiaus bei kitų autorių kūrybos, netgi  maldos „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“. Tokia knyga puikiai tiktų namų bibliotekai.

Knygos pristatymą vedusi poetė Elvyra Pažemeckaitė perskaitė jausmingą s. Daivos palinkėjimą V. Beinortienei. Su romų bendruomene dirbanti vienuolė pristatė jaunuosius romų tautybės skaitovus, o bibliotekos fojė jie demonstravo savo šokių meną.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“