Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Bendruomenėse

Atidengtas paminklas kalbos tėvui

Gintarė Martinaitienė

Paminklą J. Jablonskiui pašventino vyskupas Juozas Žemaitis MIC Dariaus PAVALKIO nuotrauka

GRIŠKABŪDIS. Birželio 16-ąją, šeštadienį, šis Zanavykijos miestelis tapo savotiška Lietuvos kultūros sostine, pritraukusia daugybę kultūros šviesuolių, kalbininkų, profesorių, valdžios atstovų. Čia, vienoje unikaliausių Lietuvoje medinėje Kristaus Atsimainymo bažnyčioje, iš šios parapijos kilęs Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, buvęs klebonas kun. Vytautas Užkuraitis ir vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius aukojo šv. Mišias, jose giedojo Kauno muzikinio teatro solistai Rita Preikšaitė ir Tomas Ladiga. Buvo prisimintas garsiausias šio krašto žmogus – lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis. Vyskupas taip pat teikė Sutvirtinimo sakramentą.

Bendruomenėse

Žirgeliai bėgo ir prastoku oru

Vytautas BAGDONAS

Žirgų iš Latvijos Respublikos parodomoji programa

Niūronys. Pirmąjį vasaros savaitgalį Anykščių rajono savivaldybė visus šalies gyventojus kvietė į tradicinės kultūros ir žirginio sporto šventę „Bėk bėk, žirgeli!“

Nors pagrindiniai šios tradicinės ir labai populiarios šventės renginiai vyko šeštadienį, birželio 2-ąją, tačiau anykštėnams bei jų svečiams buvo pasiūlyta reikšmingų renginių ir jos išvakarėse.

Tarp lietuvių

Chemikė atliko filologės darbą

Bronius VERTELKA

Vidą Beinortienę (kairėje) sveikina Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė

Balandžio 26-ąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje vyko Vidos Beinortienės knygos „Romų kalba“ pristatymas. Tai pirmasis Lietuvoje vadovėlis romams su jų kalbos gramatika, skaitiniais, romų–lietuvių ir lietuvių–romų kalbų žodynėliais. Knygos autorė – panevėžietė chemijos mokytoja.

Manoma, kad pasaulyje gyvena 8–12 milijonų romų, kuriuos Lietuvoje esame įpratę vadinti čigonais. Iš tiesų 1993 metais Londone vykusiame Europos čigonų kongrese buvo nutarta persivadinti į romus. Panevėžyje jų yra apie 150, iki 18 metų – maždaug pusė. Gausios, po 5–6 vaikus turinčios šeimos. 43 proc. 16–85 metų romų nepažįsta raidžių ir nemoka skaityti. Pagrindinį išsilavinimą turi 15 proc., vidurinį – 8 žmonės. Panevėžio romų bendruomenė yra gerokai mokytesnė nei Vilniaus (Kirtimų).

Amatai

Nagingų meistrų darbai

Bronius VERTELKA

Panevėžietis Vytautas Petrauskas įgijo meno kūrėjo statusą, o jo anūkei Evelinai Mažeikaitei buvo įteiktas Tautodailininkų sąjungos nario pažymėjimas (abu – juvelyrai)

Visą mėnesį Dailės galerijoje buvo eksponuojami Panevėžio krašto tautodailininkų kūriniai. 227 nagingi meistrai rodė 621 skulptūros, medžio drožybos, kalvystės, juvelyrikos, keramikos, mezgimo, siuvinėjimo ir kitokia technika atliktą savo darbą. 23 autoriai iš Anykščių pristatė 97, 37 biržiečiai – 74, 12 kupiškėnų – 31, 9 pasvaliečiai – 27, 103 panevėžiečiai – 275, 18 rokiškėnų – 36, 25 ukmergiškiai – 81 kūrinį. Parodą aplankė 1152 žmonės, iš jų 545 – moksleiviai. Parodos uždaryme, vykusiame gegužės 19-ąją, apsilankė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovė Teresė Jurkuvienė bei šio Centro tautodailės poskyrio vyriausioji specialistė Alė Počiulpaitė.

Bendruomenėse

Prisiminė erškėčiuotą kelią

Grupė renginio organizatorių ir dalyvių Nepriklausomybės aikštėje

PAJŪRIS. Nemažas miestelio gyventojų būrys birželio 14-ąją susirinko į Šv. Trejybės bažnyčią pasimelsti už gyvus ir mirusius tremtinius. Šv. Mišias aukojo klebonas kun. Mykolas Petrauskas. Renginys toliau vyko Nepriklausomybės aikštėje. Jį vedė kultūros darbuotoja Angelė Aužbikavičienė. Pajūrio tremtinių seniūnė Regina Baliutavičienė priminė, kad vyksta jau 71-osios tremties minėjimo metinės, taigi ne kiekvienas žmogus tiek išgyvena. Tremtinių sąrašuose liko vos pusė gyvų žmonių. Tylos minute pagerbti žuvusieji tremtyje ir tie, kurie išėjo Amžinybėn jau grįžę į Lietuvą. Vyko gimnazijos moksleivių literatūrinė-muzikinė kompozicija, kurią paruošė kultūros darbuotoja A. Aužbikavičienė ir muzikos mokytoja Rasa Ramanauskienė. Seniūnė Roma Noreikienė palinkėjo seniūnijos tremtiniams sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. „Bočių“ bendrijos narės Birutė Kuizinaitė, Teresė Gečienė ir Zuzana Vėlavičienė pristatė knygos apie tremtinius „Erškėčių kelias“ III dalį. Jos rinko pajūriškių tremtinių prisiminimus šiai knygai ir papasakojo apie skaudų jų likimą: Linkių ir Poškų šeimas, Birutę Mikšienę, Elytę Juraškienę, Juozą Gaidauską ir kitus. Gražiai ir graudžiai nuskambėjo Norkų šeimos atliekama daina „Verkia vėjo smuikas“. Pabaigoje su viltimi, kad ateinančioms kartoms neteks patirti tokių baisumų, ir džiaugsmu, kad gyvename laisvoje Lietuvoje, sugiedota „Tautiška giesmė“, nusifotografuota prie paminklo tremtiniams.

Bendruomenėse

Saugos naujas kaimo kryžius

Kryžių pašventino Liudvinavo parapijos klebonas kun. Remigijus Maceina

ŽELSVA. Gegužės 19-ąją, šeštadienį, čia buvo pašventintas šalia Marijampolės–Krosnos kelio pastatytas kaimo kryžius. Želsva kaimo kryžiaus neturėjo seniai, nuo tada, kai sunyko kažkada kaimą saugojęs senasis kryžius. Dabartinis kryžius buvo pastatytas kaimo bendruomenės iniciatyva.

Kaimo kryžiaus šventinimo proga Želsvoje buvo surengtos gražios iškilmės, prasidėjusios šv. Mišiomis Liudvinavo Šv. Liudviko bažnyčioje. Paskui dabartiniai ir buvę Želsvos gyventojai susirinko prie kryžiaus. Ten juos su tautinėmis juostomis rankose pasitiko Želsvos laisvalaikio salės šokių kolektyvo „Žaltytis“ šokėjai. Iškilmių dalyviai sukalbėjo bendrą maldą ir sugiedojo giesmę. Kryžių pašventino Liudvinavo parapijos klebonas kun. Remigijus Maceina. Iškilmėse dalyvavo ir įgyvendintu gražiu Želsvos bendruomenės sumanymu pasidžiaugė Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Savivaldybės kaimo bendruomenių asociacijos pirmininkė Lina Smelstorienė, Liudvinavo seniūnė Irena Lunskienė, prisiminimais dalijosi Paželsvių kaimo gyventojas Jonas Andriuškevičius.

Tėviškės lobiai

Išlygintos koplyčios raukšlės   

Bronius VERTELKA

Šiaulėnų seniūnas Vitas Tutkus

Baigta restauruoti Šiaulėnų kapinių mūrinė koplyčia su kolumbariumu rūsyje, statyta 1850 metais. Ten 11 asmenų, taip pat ir vyskupo Šemetos, palaikai. Koplyčia laiko, karų ir piktadarių buvo visaip niokojama. Dar sovietiniais metais buvo parengtas jos restauravimo projektas, tačiau didesnių pokyčių čia neįvyko.

Prieš porą metų per savivaldybės investicijų skyrių pavyko gauti lėšų iš Kaimo plėtros fondo. Šiaulėnų seniūnas Vitas Tutkus susirado ankstesnio koplyčios restauravimo projekto autorę. Deja, epitafijoje (ar marmuriniame mauzoliejaus altorėlyje) trūko dviejų kolonėlių, statybininkų vadinamų piliastrais. Jų paieška užsiėmė tas pats seniūnas. Vieną kolonėlę geranoriškai atnešė vyriškis. Po kurio laiko jis paskambino telefonu ir pasakė, kad antroji turėtų būti kažkur po jo tvarto grindimis. Piliastrą rado į penkias dalis sudaužytą ir pakištą po balkiu bei panaudotą vietoje plytų. Sudėtos dalys tiko, tačiau nušveisti jų iki akinančio baltumo nebepavyko. Piliastrai į jiems skirtą vietą sugrįžo po pusės amžiaus.

Laikas ir žmonės

Už vaikų globą – valstybinis apdovanojimas ir parapijiečių pagarba

Dalia ZABITIENĖ

„Gerumo žvaigždės“ nusipelnoma gerumu

Gegužės 23 dieną Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas Mosėdžio parapijos (Skuodo dekanatas) klebonui kunigui Liudvikui Dambrauskui įteikė garbingiausią apdovanojimą, mūsų šalyje skiriamą už vaikų globą, – „Gerumo žvaigždę“. Ta proga Skuodo rajono valdžia dvasininką pagerbė birželio 1-ąją, įvykusiame renginyje, skirtame Skuodo savivaldos 440 metų jubiliejaus proga padėkoti savo darbais rajonui labiausiai nusipelniusiems ir jį garsinantiems žmonėms. Birželio 3-iąją, sekmadienį, Tėvo dieną, po Sumos, klebonas pagerbtas Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Bendruomenėse

Sielos ir žodžio šventė su kunigu

Gadūnaviškiai sveikina savo svečią, buvusį kleboną kun. Vladislovą Juškį (antras iš kairės)

GADŪNAVAS. Kiekvienas kultūrinis renginys mažame miestelyje yra didelė šventė. Čia tokia šventė vyko gegužės 19 dieną, kai svečiavosi prieš 25 metus buvęs šios parapijos klebonas, dabar klebonaujantis Pagramantyje, kun. Vladislovas Juškys. Jis pristatė savo išleistas knygeles. Pirmoji poezijos knygelė „Dieve, Tau save aukoju“ išleista 2011 metais. Į ją sudėtos eilės, rašytos nuo 1947 metų. Kita knygelė – „Trumpa Gadūnavo parapijos istorija“ – buvo išleista 2012 metais, klebonui švenčiant 55-ąjį kunigystės jubiliejų.

Atmintis

Paminėjo kraštietį

Akademiko Aleksandro Čyro 85-osios gimimo metinėms

Rūta Averkienė

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vidas Mikalauskas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius, doc. dr. Alfonsas Daniūnas atidengė Aleksandro Čyro gatvės pavadinimo lentelę

Merkinė. Čia pagerbtas iš šio miestelio kilęs šviesios atminties akademikas, aukštosios technikos mokyklos Vilniuje įkūrėjas ir puoselėtojas Aleksandras Čyras (1927 03 15–2001 09 29). 85-ųjų jo gimimo metinių proga Merkinės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, atidengta A. Čyro vardu pavadintos gatvės lentelė ir paminklinė lenta prie namo, kuriame gyveno akademikas ir jo šeima, padėta gėlių ir uždegtos atminimo žvakutės ant Čyrų giminės kapų, vyko minėjimas ir koncertas.

Atmintis

Pagerbė vyskupą kankinį

Romas BACEVIČIUS

Prie vysk. Vincento Borisevičiaus portreto bažnyčioje: Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Arimantas Dumčius, kun. Vytautas Užkuraitis, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, mons. Alfonsas Svarinskas

ILGUVA. Gegužės 13-ąją, sekmadienį, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, buvo švenčiami tituliniai atlaidai. Pirmiausia mons. Alfonsas Svarinskas pašventino memorialinę lentą, kurioje įamžintas Sūduvos krašto sūnus Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (1887–1901–1940–1946), prieš suėmimą 1945 metais čia slapstęsis nuo sovietų valdžios. Lenta, kurios autorius – tautodailininkas Gediminas Jėčys, primins žmonėms, kad čia paskutinį mėnesį prieš areštą melsdavosi ir šv. Mišias aukodavo vienas iš iškiliausių Sūduvos dvasininkų, paaukojęs savo gyvybę už tikėjimo ir tautos laisvę, nepabūgęs savo mirtimi paliudyti tikrųjų vertybių svarbos ir žiauriai nukankintas už aukštuosius idealus. Paskui bažnyčioje atlaidų šv. Mišias aukojo mons. A. Svarinskas ir iš šios parapijos kilęs kun. Vytautas Užkuraitis. Giedojo solistas Danielius Sadauskas, vargonavo Jūratė Landsbergytė.

Laikas ir žmonės

Kompozitorius iš Baisogalos

Irena Eidrigevičiūtė-Lipatova

Kompozitorius Vilimas Malinauskas

Gegužės 19 dieną Baisogaloje (Radviliškio r.) vyko neeilinis renginys, skirtas žymaus muziko, Gedimino ordino medalio kavalieriaus, Lietuvos kultūros žymūno, J. Švedo 1-osios premijos laureato, kompozitoriaus Vilimo Malinausko kūrybinės veiklos 50-mečiui paminėti.

Simboliška ir gražu, kad kompozitorius švenčia ne savo gimtadienį, o būtent kūrybos sukaktį. Juk nesvarbu, kiek metų žmogus išgyveno, svarbu, ką jis nuveikė. Nuveikta labai daug – kompozitorius beveik 40 metų vadovauja „Aukso paukštės“ laimėtojai, stilizuotai liaudies kapelai „Žvangulis“ (Baisogala), pramoginės muzikos orkestrui, armonikierių ansambliui, parašė ir aranžavo daugybę dainų ir giesmių (visos jos pagal puikius ir prasmingus tekstus, dažnai ir pagal paties kompozitoriaus). V. Malinauskas sukūrė iškilmingas šv. Mišias „Dievui ir Tėvynei“ (2009), kurias ypatingai įvertino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Baisogalos parapijos Švč. Trejybės bažnyčioje pirmą kartą jas atliekant aukojęs šv. Mišias. Kompozitorius parašė kantatą „Ji amžinai gyva“ (2007), išleido aštuonias knygas (ruošiama devintoji), sukūrė apie 50 kūrinių kaimo kapeloms, kelis videofilmus apie Baisogalą, jos žmones, muzikantus, kurių gražiausias „Baisogala saulės ir žiedo spindesy“. Kompozitorius skaitė mokslinius pranešimus tarptautinėse folkloristų konferencijose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, dirigavo respublikinėse Dainų šventėse. Su „Žvanguliu“ V. Malinauskas apkeliavo bemaž visą pasaulį.

Susitikimai 

„Naujus sparnus auginti jau vėlu...“

Janina Marcinkevičienė gražiausias gyvenimo akimirkas sudeda į savo poeziją, kuri apdovanota daugybe Padėkos raštų, puošiančių jos kambario sienas

Visai neseniai savo 80 metų jubiliejų atšventusi ne tik Šakių rajone gerai žinoma talentinga poetė, aktyvi Kaimo rašytojų sąjungos ir literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narė Janina Marcinkevičienė į gyvenimą žvelgia su optimizmu. Ji puse lūpų pasakoja apie savo kūrybą, spausdinamą įvairiuose rinkiniuose, antologijose, periodikoje, ir apie didžiuosius savo gyvenimo laimėjimus. Su ja kalbamės ne apie apdovanojimus ir Padėkos raštus, kuriais nukabinta visa kambario siena. Filosofuojame apie gyvenimą.

Atmintis

Baudžiauninkų dukra kraičio atsinešė atsiminimų sąsiuvinį

Genovaitė Baliukonytė

Kaimo atsiminimų autorė Marijona Lekavičiūtė-Guzienė

Alytaus rajone, Alovės kaime į tėviškę sugrįžęs Antanas Guzas be darbo nesėdi. Liepų alėja nuo asfalto atskirtoje senovinėje sodyboje aštuntą dešimtį įpusėjęs vyriškis ne tik tęsia savo tėvo Morkaus pomėgį auginti ir puoselėti biteles, bet ir rūpinasi užrašyti iš savo senelių, mamos ir kaimynų išgirstus atsiminimus apie senovę. Tai daryti jį paskatino mama Marijona. Šį kartą vyriškis norėtų paskleisti ne savo, o dar motinos ranka užrašytus atsiminimus, juolab, kad šiemet gegužę šiai kaimo „rašytojai“ būtų sukakę 100 metų.

Laikas ir žmonės

Savanoriai ieškojo ne aukso ar gardaus valgio šaukšto

Danutė Baukytė Dariaus Pavalkio nuotrauka

Daugelis iš mūsų apie 1918 metų įvykius žino tik iš enciklopedijų ar interneto. Ten visos žinios pateikiamos „trumpai drūtai“. Gaila, kad tų dienų, kai buvo kruopščiai dėliojamas mūsų jaunos valstybės pamatas, liudininkų lieka vis mažiau. Mūsų dienomis, kai Europa tapo „savu kiemu“, nes Londoną ar Paryžių skrisdamas lėktuvu gali pasiekti per keletą valandų, kai prasidėjusi didžiulė tautiečių emigracija ieškant sotesnio duonos kąsnio, kai į Lietuvą įvažiuoja vis daugiau svetimšalių, ieškančių darbo ar prieglobsčio, tampa didžiule problema ar netgi grėsme mūsų tautiškumui, etnografiniam individualumui ir netgi valstybingumui. Aš jokiu būdu nenoriu diskriminuoti tautinių mažumų, visi turi turėti vietą po saule, bet dabartiniai geopolitiniai įvykiai Europoje jau pradeda priminti viduramžiais vykusį „didįjį tautų kraustymąsi“. Šiandien visų lietuvių, kurie neabejingi savos valstybės nepriklausomybės atkūrimo istorijai, dėmesiui norėčiau pateikti prisiminimus apie įvykius, kurie vyko ne Vilniuje ar Kaune, apie kuriuos mes daug visi girdėjome, bet provincijoje, kur būrėsi tie, kurie savo krauju ir gyvybe mums visiems grąžino tai, kas tada jiems buvo svarbiau už gyvenimą – laisvą Lietuvos valstybę. Apsiavę klumpėmis, keliese dalindamiesi vienu šautuvu, jie neišsigando gausesnio ir geriau ginkluoto priešo, nes jų idealas buvo „ne auksas ar gardaus valgio šaukštas“, bet laisva, nepriklausoma valstybė. Savanoriai kariai būtų sutikę verčiau mirti, negu leisti savą žemę, savą valstybę mindyti priešo kojoms. Ir trauktis jie niekur nenorėjo ir netgi negalėjo, sotesnio kąsnio neieškojo, jie kovojo už teisę duoną auginti savoje laisvoje šalyje.