Susitikimai
Naujus sparnus auginti jau vėlu...
|
Janina Marcinkevičienė
gražiausias gyvenimo akimirkas
sudeda į savo poeziją,
kuri apdovanota daugybe
Padėkos raštų, puošiančių
jos kambario sienas
|
Visai neseniai savo 80 metų jubiliejų
atšventusi ne tik Šakių rajone gerai žinoma talentinga poetė, aktyvi
Kaimo rašytojų sąjungos ir literatų klubo Lygumų šaltinis narė
Janina Marcinkevičienė į gyvenimą žvelgia su optimizmu. Ji puse
lūpų pasakoja apie savo kūrybą, spausdinamą įvairiuose rinkiniuose,
antologijose, periodikoje, ir apie didžiuosius savo gyvenimo laimėjimus.
Su ja kalbamės ne apie apdovanojimus ir Padėkos raštus, kuriais
nukabinta visa kambario siena. Filosofuojame apie gyvenimą.
Kas yra gyvenimas, žiūrint į jį poetės akimis?
Gyvenimas upės tėkmė, tai srauni, tai vos teka,
tai susidrumsčia, įmetus į ją akmenėlį. Iš tiesų, visko būta ir
sunkesnių, ir lengvesnių akimirkų. Į rytojų visada žiūrėjau optimistiškai,
nenustojau domėtis naujovėmis, bendrauti su žmonėmis, niekada nesėdėjau
sudėjusi rankas. Juk gyvenimas nestovi vietoje. Kad ir kaip sunku
būna, privalome gyventi, nes nėra tokių bėdų, kurios nepraeitų.
Tuo save visuomet ir guodžiau. Ne veltui sakoma, kad kiekvienoje
nelaimėje slypi mūsų laimės dalelė, tik reikia mokėti ją pamatyti,
o ne piešti likimą tamsiausiomis spalvomis ir eiti iš proto. Juk
ir liaudies patarlė ne veltui byloja: Nėra to blogo, kas neišeitų
į gera...
Kaip jaučiatės gyvenimo saulėlydyje?
Taip jau atsitiko, kad gyvenimo saulėlydy likau
viena, bet ne vieniša. Nors vyras pirma manęs Amžinybėn išėjo, nesėdžiu
užsidariusi. Aplanko vaikai su anūkais, bendrauju su žmonėmis, dažnai
susitinku su kraštiečiais, literatų klubo nariais. Ateina toks laikas,
kai suvoki, kad naujus sparnus auginti jau per vėlu, kad senatvę
reikia priimti kaip būtinybę, kurios neįmanoma išvengti. Ir kuo
greičiau tai padarai, tuo ramiau gyventi. Su prabėgusiais metais
būtina susitaikyti. Nereikia verkšlenti, kad jau viskas paliko praeityje.
Tai nieko nepakeis. Tik sunkiau bus gyventi.
Kuo visuomet norėjote tapti ir kuo tapote?
Neišsipildžius jaunystės svajonei tapti žurnaliste,
visą savo gyvenimą paskyriau darbui mokykloje. Daug metų Kazlų Rūdoje
mokiau vaikus pajausti lietuvišką žodį, išgirsti jo skambesį ir
pamilti tą grožį. Tačiau šiandien galiu drąsiai teigti, kad mano
jaunystės svajonė taip pat iš dalies išsipildė. Rašinėjau ir į laikraščius
siunčiau. Tik pirmieji mano raštai buvo ne poezija. Nepatikėsite,
tai buvo žinios apie žemės ūkį. Tarybiniais laikais svarbiau buvo,
kiek pieno primelžta ir grūdų prikulta, tik vėliau atsirado vietos
poezijai. Daug mano rašytų straipsnių buvo išspausdinta Draugo
laikraštyje buvau taip vadinama neetatine korespondente. Toks
rašinėjimas ir šiandien kaip pomėgis išlikęs.
Kur dar publikavote savo straipsnius? Su kuo
bendradarbiaujate šiandien?
Mano straipsnius spausdino laikraščiai Gimtinė,
XXI amžius, Mūsų girios, Žaliasis pasaulis, Gintaro gimtinė,
užsienio šalių savaitraščiai Tėviškės žiburiai, Krivulė, o šiandien
bendradarbiauju su Ūkininko patarėjo leidžiamu Kaimo laikraščiu.
2011 metais sėkmingai dalyvavau jo tradiciniame poezijos konkurse
Žydinčios vyšnios šakelė ir man pasisekė laimėjau diplomą, kuris
šiandien puikuojasi šalia Aitvaro nominacijos.
Kokią prisimenate praeitį ir kaip žiūrite į
ateitį?
Ir praeitis, ir ateitis yra prasminga. Viskas
gyvenime keistai susipynę. Ir tai suteikia jam savotiško žavesio.
Kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą, tokį, koks jis mums skirtas.
Tiesa, anksčiau žmonių tikėjimas buvo stipresnis. Šiandien vis kritiškiau
žvelgiame ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Aš prisimenu, kaip
pati kritiškai žiūrėjau į savo tėvelių paprastų kaimo žmonių
nuomonę... Tiesa ta, kad mano vaikai niekada nemąstys taip, kaip
aš mąstau, anūkai galbūt dar kitaip žiūrės į gyvenimą. Kiekviena
karta vis kitokia. Sakyčiau, vis laisvesnė. Jei anksčiau negalėjome
prabilti, tai šiandien turime visą žodžio laisvę ir kartais be reikalo
stengiamės vienas kitą perrėkti.
Iš ko semiatės stiprybės ir įkvėpimo?
Į praeitį žiūriu kaip į istoriją. Neverta gręžiotis
atgal visi išgyvenome daug skausmingų įvykių. Reikia gyventi šia
diena ir matyti tik pačias šviesiausias ir gražiausias akimirkas.
Jas aš sudedu į savo poeziją, kurią vadinu sielos kalba. Čia mano
svajonės, nerimas, ilgesys, viltis, meilė ir bėgančio laiko atspindžiai.
Stiprybės ir įkvėpimo semiuosi iš nuostabios mūsų krašto gamtos,
iš mūsų tautos istorijos, jos didžių žmonių, savo gyvenimiškos patirties
ir nepakartojamos klasikų kūrybos.
Kiek savo kūrybos knygelių išleidote?
Mano kūrybos knygelių kraitė nėra maža. Ketinu
išleisti dešimtąją ir jau, tikriausiai, paskutiniąją savo poezijos
rinktinę. Beje, pirmoji mano poezijos knyga Su vyturiais pasirodė
1992 metais. Po jos beveik kasmet sekė po vieną knygelę: Vilties
proskyna (1993), Žydėjimo duona (1994), Prie Novužės krantų
(1996), Per meilės ižą (1998), Skersvėjų brydės (2000). Paskutinės
knygelės Lyg paukštė pabaidyta ir Per dobilų rasas buvo
išleistos prieš 10 metų, 2002-aisiais. Dar šią vasarą dienos šviesą
išvysianti dešimtoji knygelė vadinsis kaip ir vienas eilėraštis
Margi dienų rietimai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Asta Gvildienė
Šakiai
Dariaus Pavalkio nuotrauka
© 2012 XXI amžius
|