Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Savanoriai ieškojo ne aukso ar gardaus valgio šaukšto

Danutė Baukytė Dariaus Pavalkio nuotrauka

Daugelis iš mūsų apie 1918 metų įvykius žino tik iš enciklopedijų ar interneto. Ten visos žinios pateikiamos „trumpai drūtai“. Gaila, kad tų dienų, kai buvo kruopščiai dėliojamas mūsų jaunos valstybės pamatas, liudininkų lieka vis mažiau. Mūsų dienomis, kai Europa tapo „savu kiemu“, nes Londoną ar Paryžių skrisdamas lėktuvu gali pasiekti per keletą valandų, kai prasidėjusi didžiulė tautiečių emigracija ieškant sotesnio duonos kąsnio, kai į Lietuvą įvažiuoja vis daugiau svetimšalių, ieškančių darbo ar prieglobsčio, tampa didžiule problema ar netgi grėsme mūsų tautiškumui, etnografiniam individualumui ir netgi valstybingumui. Aš jokiu būdu nenoriu diskriminuoti tautinių mažumų, visi turi turėti vietą po saule, bet dabartiniai geopolitiniai įvykiai Europoje jau pradeda priminti viduramžiais vykusį „didįjį tautų kraustymąsi“. Šiandien visų lietuvių, kurie neabejingi savos valstybės nepriklausomybės atkūrimo istorijai, dėmesiui norėčiau pateikti prisiminimus apie įvykius, kurie vyko ne Vilniuje ar Kaune, apie kuriuos mes daug visi girdėjome, bet provincijoje, kur būrėsi tie, kurie savo krauju ir gyvybe mums visiems grąžino tai, kas tada jiems buvo svarbiau už gyvenimą – laisvą Lietuvos valstybę. Apsiavę klumpėmis, keliese dalindamiesi vienu šautuvu, jie neišsigando gausesnio ir geriau ginkluoto priešo, nes jų idealas buvo „ne auksas ar gardaus valgio šaukštas“, bet laisva, nepriklausoma valstybė. Savanoriai kariai būtų sutikę verčiau mirti, negu leisti savą žemę, savą valstybę mindyti priešo kojoms. Ir trauktis jie niekur nenorėjo ir netgi negalėjo, sotesnio kąsnio neieškojo, jie kovojo už teisę duoną auginti savoje laisvoje šalyje.

Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1918–1919 metais savanorio Juozo Bočiūno (1894–1985) prisiminimai, užrašyti 1984 metais

Sintautai, 1918 metų ruduo.

Rugsėjo mėnesį Sintautuose vykusiame mitinge kalbėjo buvęs caro kariuomenės kapitonas Pranas Kaunas. Jis sakė apie kylančią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, reikalą kaimo jaunuomenei burtis, organizuotis. Aš parašiau skelbimą (iš vaikų, piemenukų buvau pramokęs rašyti). „Kas lietuviškai galvojate, spalio 10 dieną susirinkite pas Klepų Neverauską!“ Nurodžiau valandą. Mockaitis, ūkininko vaikas, sako: „sukvailiojo Kučiausko bernas“. Minėtą dieną susirinko vyrai iš Naudžių, Jundulų, Klepų, Gustainiškių, Suodžių, Kaupiškių ir kitų kaimų. Apirbiškių Kutas, vadovavęs apylinkės knygnešių darbui, kalbėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė pavojuje, kad vokiečiams traukiantis ateina bolševikų kariuomenė iš rytų. Lietuvos likimas mūsų rankose. Kvietė burtis jaunus vyrus iš kaimų ir miestelių. Buvo išrinktas komitetas, į kurį įėjo Kutas, Jurgilas, o kitų jau neprisimenu.

Kitą savaitę jau rinkomės Sintautuose. Susirinkusiems vėl kalbėjo Pranas Kaunas. Konkrečiai buvo kalbama apie savanorius – stojimo sąlygas. Į krašto apsaugą stojantiems savanoriams buvo žadama apranga, 100 markių pinigais. Stojantieji rašė pasižadėjimą ginti Lietuvos valstybę, stodami savanoriu ne mažesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Kas nuspręs stoti savanoriais, Kalėdų šventėms rinksimės klebonijoje.

Aš pasakiau, kad galėsiu vykti tik po tėtės keturnedėlio – sausio 12 dienos. Išvažiuoti buvo nutarta 1919 m. sausio 13 dieną. Parapijos klebonas Paulenis žadėjo šv. Mišias. Iki sausio 13 dienos iš Sintautų apylinkės kaimų užsirašė 30 karių. Tryliktosios dienos ryte susirinkome į bažnyčią, čia davėme priesaiką. Bažnyčios klebonas pasakė progai pritaikytą pamokslą. Susirinko daug išlydinčių žmonių. Turėjome kelis šautuvus, tad 5–7 šautuvų saliutu atsisveikinome: „Sudiev, brangūs sintautiečiai!“ Buvo apie dešimt vežimų ir rogių (šlajų). Į šlajas susimetėm kuprines, vieni susėdome, kiti pėsti šalia rogių iškeliavome. Prisimenu, sustojome Griškabūdyje, padainavome, savanoriai saliutavo. Jankuose moterėlės mus pravardžiavo „ožiais“. Visi jaunuoliai buvome puikiame ūpe (geros nuotaikos – aut. past.), visi buvome pasiryžę numirti, jei vokiečių žandarai bandytų sutrukdyti mūsų žygį ar nuginkluoti. Visur keldami ūpą, naktį pasiekėme Kauną. Lydint vokiečių patruliui, geležinkelio tiltu perėję Nemuną, nuėjome į Panemunės kareivines. Jas radome įšalusias, po vokiečių „viešnagės“ priterštas. Mus pasitiko apie 20 savanorių. Kitos dienos pavakare atvyko apie 80 vyrų iš Marijampolės. Iš Sintautų valsčiaus į savanorius stojo apie 70 vyrų: Baltrus Šuopys, Žebrauskas, Šukys, Kasparavičius, Domeika, Rudzevičius ir kiti.

Po keturių dienų iš pasimokiusių vyrukų buvo organizuota puskarininkių mokykla, kurios pirmoji laida buvo išleista 1919 metais kovo 30 dieną. Į ją pateko ir mano pusbrolis Lesiūnas, iš nepriklausomybės kovų grįžęs be kojos, o vokiečiams traukiantis 1944 metais pasitraukęs į Vakarus.

Daugumą savanorių sudarė kaimo jaunimas. Iš namų išvykome kaip kas turėjome. Keli buvome apsiavę klumpėmis. Lietuva dar tik kūrėsi, dar visur akis badė karo pėdsakai. Dauguma susirinkome be ginklų. Pirmiausia gavome kepures, daug vėliau batus, o su savo drabužiais dar buvome ilgą laiką, tik ant rankovės nešiojomės tautiškos vėliavos trikampiuką.

Patys pirmieji savanoriai susiorganizavo dar 1918 metais, gruodžio mėnesį, Vilniuje. Kariauti pradėjo prie Kėdainių, Jiezno, Panevėžio. 1919 metų pradžioje bolševikai jau buvo pasiekę Ukmergę, Žaslius, Šiaulius, Panevėžį, Varėną.

Kėdainių krašto vyrai pasakojo, kad būrį sudarė apie 30 vyrų, o turėjo tik vieną revolverį ir vieną karinį šautuvą! Pačioj pradžioj ne geriau buvo ir kitur. Trūko ginklų, aprangos, bet netrūko mūsų jaunystės, pasiryžimo ginti savo kraštą nuo svetimų įsibrovėlių.

Mums atvažiavus, centrinė Lietuvos valdžia buvo Kaune. Tai buvo Galvanauskas, Šleževičius, Krupavičius. Valdžia iš vokiečių armijos (dažnai nelegaliai) pirko ginklus, aprangą. Iš dvarų ir stipresnių ūkininkų buvo perkami arkliai, kartais paimami ir per prievartą.

Vasario pradžioje, Panemunėje, jau susirinko apie du tūkstančius savanorių. Iš mūsų buvo suformuotas antrasis pėstininkų pulkas, turėjęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardą. Vasario mėnesio 16 dieną pulko vadas Grigaliūnas-Glovackis kalbėjo išsirikiavusiam pulkui:

„Broliai savanoriai, turėkite viltį. Eisim, kovosim, laimėsim! Su Dievo palaima eikime vieningai, be partijų. Sukursime tvirtą savo valdžią, išrinksime Seimą, pravesim žemės reformą, išdalinsime dvarus. Žemę gaus pirmiausia savanoriai, bežemiai, be jokio atlyginimo. Dar gaus sėklas, 100 kelmų miško statybai“.

Žemė, miškas, sėkla tada vadinosi pašalpa.

Iš pradžių 1–2 savaites mus apmokė. Antrasis pulkas jau turėjo apie 100 arklių. Buvo sudaryta žvalgų komanda, vėliau prie jų – ryšininkų. Aš patekau į ryšininkus. Turėjau arklį ir dviem ratais vežimėlį. Be ginklo dar turėjau tvarkyti vielas, ryšio aparatus. Priešo agentai ar priešams prijaučiantys vietos gyventojai vielas pjaustydavo, o aš, laikydamas rankoj galą vielos, bėgau ar šliaužiau ieškoti, kur trūkęs ryšys, ir sutvarkydavau.

Pirmieji susirėmimai buvo su Marijampolės bolševikais, traukiančiais link Kauno. Išžygiavom per Rumšiškes Žiežmarių link. Sunkus mūšis buvo prie Jiezno ties Strašiūnais. Raudonarmiečius čia sulaikėm. Nežinau, kaip mes ir spėjom nuo visų puolančių ginti savo Lietuvą. Prie Vievio jau pasirodė lenkai, su jais pirmas ginkluotas susirėmimas, atrodo, buvo gegužės mėnesį.

Balandį mūsų pulką permetė prie Kėdainių, Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių. Čia kariavome iš pradžių su raudonarmiečiais, bet per mėnesį atsirado naujas priešas. Tai rusų ir vokiečių armijų likučiai – bermontininkai, atėję nuo Latvijos. Juos rėmė vokiečiai. Rudeniop bermontininkai jau buvo įsitvirtinę Šiauliuose ir Radviliškyje. Jie buvo gerai apginkluoti, bet, sukaupusi visas jėgas, mūsų kariuomenė lapkričio mėnesį bermontininkus sumušė. Paėmėme ginklų sandėlius, radome daug šautuvų, kulkosvaidžių. Mūsų kariuomenei teko kelios patrankos, 15 lėktuvų.

Radviliškio kapuose buvo apsikasę bermontininkai – vokiečiai. Prie kapų buvo 35 nenaudoti lėktuvai, laukė lakūnų. Naktį 15 lėktuvų atsivarėme į savo pozicijas. Sukimba 13 vyrų ir stumiame. 12 vyrų sukibę neišjudinam lėktuvo, o 13 – lėktuvas jau „lekia“ žeme... Skūnioje (kluone) buvo 300 iš Rygos atvežtų kulkosvaidžių. Lėktuvams skirtus degalus statinėse parsiritome pas save ir dalinome gyventojams.

Bermontininkai engė vietos gyventojus, atiminėjo maistą, gyvulius. Gyventojai prašydavo mūsų pagalbos. Prisimenu, nuo Meškuičių į Šeduvą mus vežė merginos. Nakčiai pas juos buvo apsistoję priešai. Jų 75, o mūsų tik 15. Eidami į ten, mes nežinojome, kiek ten yra priešų. „Nuėmę“ patrulį, radome miegančius kareivius, šautuvai sustatyti piramidėse. Pirmiausia išnešėme ginklus. Paskui komanda po visais langais pasiduoti! Pašokę iš miego ir pasijutę be ginklų, apsuptieji pakėlė rankas. Juos varėme į Šeduvą – ten buvo traukinio vagonas. Belaisviai apsižiūrėjo, kad mūsų mažai, vienas vokiškai pasiūlė pasipriešinti. Tas buvo nutildytas. Kiti neišdrįso priešintis.

Su bermontininkais mūsų antrasis pulkas kariavo iki žiemos. Tik nuviję juos iki buvusios rusų ir vokiečių sienos (Kretinga–Gargždai), gruodžio 15 dieną sustojome. Iš čia, išvijus priešus, mūsų pulką perkėlė į pietus prie Varėnos mūšiui su lenkais. Jie buvo daug piktesni už vokiečius ir rusus raudonarmiečius.

Dar vasario pradžioje, 9 dieną, prie Kėdainių, Laučiūnų kaime, žuvo pirmas nepriklausomybės karų savanoris Povilas Lukšys. Palaidotas Kėdainių kapinėse, žuvimo vietoje Lietuvos žmonės pastatė paminklą. Vasario 13 dieną, ant Alytaus tilto per Nemuną, susirėmimo su raudonarmiečiais metu, žuvo pirmas Lietuvos savanoris karininkas Antanas Juozapavičius. Amerikiečių misiją Kaune, prie „Metropolito“, saugojo Kauno komendantas kareivis Pranas Eimutis. Jį poste nušovė girti vokiečiai kovo 18 dieną. Iš viso kovose žuvo apie 600 karių, apie 2000 mirė nuo ligų ir sužeidimų. Daktarų tada beveik nebuvo...

1920 m. liepos 12 dieną sudaryta taika su Sovietų Rusija. Iki lapkričio mėnesio kariavome su lenkais. Ties Giedraičiais lietuviai lenkus sumušė ir žygiavo Vilniaus link. Bet lietuvius tada sulaikė Tautų Sąjungos kontrolė. Lapkričio 19 dieną, tarpininkaujant Tautų Sąjungos kontrolei, Kaune pasirašyta Lietuvos–Lenkijos sutartis, nutraukusi karo veiksmus.

Aš tada jau buvau namuose.

* * *

Juozas Bočiūnas mums, artimiesiems, dažnai pasakodavo, kaip sunku buvo besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Daug kur veikė priešų „šnipai“, kurie paskleisdavo melagingus gandus apie savų ar svetimų kariuomenių judėjimą, provokuodavo sukilimus prieš jauną Lietuvos valstybę. Pasižymėjo Kapsukas, Angarietis ir kiti priešiškai nusiteikę aktyvistai. Iš Lietuvos bolševikai galutinai išvyko 1919 m. rugpjūčio 29–30 dienomis.

Mano dėdė (mamos brolis) Juozas Bočiūnas turėjo medalį, apdovanojimą iš nepriklausomybės kovų laikotarpio. Stovėdamas sargyboje prie Panemunės tilto, pamatė atvažiuojant nuvargusių, įšarmojusių arkliukų tempiamas roges, kurių keleiviai – taip pat įšarmojusiais kailiniais. Tai rodė, kad keliaujama iš toli.

Dėdei kilo įtarimas ir jis įtariamus asmenis sulaikė. Sulaikytasis kailiniuotas ponas už paleidimą siūlė net 1000 caro rublių! Dėdė šūviu į viršų pakvietė trumpam nuėjusį draugą. Suimtuosius pristačius vadovybei, paaiškėjo, kad jie vežė algas bolševikų šnipams Lietuvoje. 1931 metais dėdė už šį poelgį buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino trečio laipsnio medaliu. Kiti du medaliai, kuriais buvo apdovanotas J. Bočiūnas, – Savanorio Kūrėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio minėjimo medaliai. Visi medaliai, deja, dingo karo ir pokario metu.

Dėdė J. Bočiūnas, gimęs 1894 metais Sintautų apylinkėje, turėjo dvi seseris. Nuo vaikystės ganė turtingesnių ūkininkų gyvulius, paaugęs bernavo, dirbo samdomu darbininku. 1918 metais mirė tėvas, liko mama ir dvi jaunesnės seserys. Grįžęs po nepriklausomybės kovų, gavo 12 hektarų žemės reformuojamo Kušių dvaro ribose (Ritinių kaime). Čia kūrėsi. Buvo šaulys, vadovavo jaunųjų ūkininkų būreliui. 1940 metais jau buvo ruošiamas išvežti į rytus. Labai sunkiai išgyveno kolektyvizaciją. Nuo 1982 metų apsigyveno Kudirkos Naumiestyje. J. Bočiūnas niekada neprarado vilties, kad Lietuva bus laisva, sakydavo: „Vaikai, mes ne veltui liejome kraują už Tėvynę Lietuvą!“ J. Bočiūnas iki mirties neprarado vilties sulaukti Lietuvos laisvės, deja, mirė 1985 metais, palaidotas Sintautuose.

Prisiminimus užrašė J. Bočiūno dukterėčia, Lietuvos Šaulių Sąjungos Marijampolės
4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 10-osios kuopos šaulė Danutė Baukytė

Norėčiau tikėti, kad tų šlovingų nepriklausomybės kovų idealai dar gyvena mūsų širdyse. Mūsų valstybė čia, kur mes gimėme (bent jau daugelis iš mūsų), augome, kur pilkapiuose ilsisi mūsų tautos istorija, mūsų tautiškumo ir valstybingumo šaknys. Tūkstantį metų, iš visų pusių spaudžiama daug gausesnių priešų, visaip engiama ir mindoma, mūsų tauta išliko, nepalūžo, išsaugojo kalbą, kultūrą, tautišką individualumą. To nemaža dalis išgirtosios Europos šalių jau stokoja. Skaudu žiūrėti, kai dideles aukas sudėję ant laisvės aukuro, baigiame kaip laukiniai klajokliai išsiskirstyti Europos platybėse. Sociologai sako, kad jei valstybėje niekas nesikeis ir mes toliau taip emigruosime, kalbėsime ir dainuosime „madingesnėmis“ kalbomis, pilnomis rieškučiomis semsime kitų šalių kultūros abejotinas vertybes, mes tiesiog ištirpsime tarp didesnių tautų, išnyksime kaip dūmas, lyg mūsų niekada ir nebūtų buvę... Tai už ką mes tada kovojome?!

Nesinori moralizuoti ar piešti niūrios tautinio išnykimo vizijos, tikiuosi, kad mūsų žūtbūtinėse laisvės kovose užgrūdinta tauta pavojaus akivaizdoje vėl bus susitelkusi ir vieninga. Norėčiau palinkėti visiems geros, puikios, pavasarinės nuotaikos ir kad akla ir kurčia Lietuvos politikų kasta bent prieš šių metų Seimo rinkimus vėl pastebėtų, kad Lietuvoje dar yra paprastų žmonių... Mylėkime savo Tėvynę, gal ji kartais nėra miela, gal būna nuvilianti ar nekenčiama, bet ji viena ir nepakeičiama kaip motina.

Vygintas Kuras

© 2012 „XXI amžius“