Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kolaborantas ar laisvės idealistas?

Triukšmas dėl Juozo Brazaičio laidotuvių

Linas ŠALNA

Padidėjus spaudimui 1941 metų birželio–rugpjūčio mėnesiais dirbusios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį perlaidoti Kaune aukščiausieji valstybės vadovai atsisakė šiam įvykiui suteikti oficialų valstybinį statusą. Dalyvauti J. Brazaičio perlaidojimo iškilmėse Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje atsisakė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ir premjeras Andrius Kubilius. Kilęs triukšmas nenutyla iki šiol. Maskvos globą įsimylėjusių Seimo narių Algirdo Syso ir Vytenio Andriukaičio bei jų vienminčių neseniai sulipdytas „kolektyvinis“ atviras laiškas, paskelbtas interneto portale bernardinai.lt, rodo tolesnį Lietuvos interesų išdavimo tęsinį, vykstantį nuo pat okupacinės sovietinių kolaborantų valdžios įkūrimo. Tame pačiame katalikiškame portale netrukus atsirado ir tariamus lietuvių sukilėlių ir LLV nusikaltimus prieš žydus „įrodantis“ kitas straipsnis. Nors vienu sakiniu ir pripažinę Birželio sukilimo reikšmę išsivaduojant nuo sovietinių represijų, atviro laiško autoriai (autorius?) čia pat išsižada savo ketinimo sukilimo dalyvių „motyvus, žodžius ir veiksmus“ vertinti individualiai, ir tiek sukilėlius, tiek J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybę ir jį patį apibūdina sakiniais, pilnais antisemitinės retorikos, naciams palankių atsišaukimų ir „prievartos prieš nekaltus civilius“. Esą „išlikusi“ (o gal sovietinio KGB sufabrikuota?) dokumentinė medžiaga liudija, kad „J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama Laikinoji Vyriausybė (....) vykdė naciams palankią politiką“, „dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias vykdė okupantai ir jų kolaborantai“, todėl „negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę“. Tad J. Brazaičio perlaidojimo ceremoniją ir iškilmingą minėjimą jie laiko „didele moraline klaida“.

Atrodo, kad taip ir neišsikapanojame iš to supratimo, esą mes tebesame Rusijos sovietinė teritorija. Sovietinės okupacijos metais buvo verčiami dideli kaltinimai ir antisovietiniams Birželio sukilėliams, ir jų sukurtai J. Ambrazevičiaus vyriausybei. Tačiau tai, ką darė vokiečių valdžia, negali kristi ant LLV, kuri nepriklausomybės atkūrimą buvo paskelbusi tik formaliai, tačiau jo neįgyvendinusi (todėl ir jos pripažinimo klausimas yra toks sunkus ir sudėtingas). Ji formaliai dirbo vos šešias savaites, o paskui buvo išvaikyta, kai kurie jos ministrai pateko į vokiečių lagerius. Pamirštama pasakyti, kad raginami Laikinosios Vyriausybės narių lietuviai gelbėjo žydus nuo nacių, rizikuodami savo gyvybe.

Norint kalbėti apie LLV „kolaboravimo“ su naciais klausimą, pirmiausia reikia išnagrinėti jo atsiradimo aplinkybes. Tai buvo metas, kai prasidėjo ir vienerius metus jau tęsėsi sovietų okupacija su savo žiauriomis pasekmėmis. Jeigu rasite dokumentą, kad sveikinamas prasidėjęs karas ir Hitleris, tai visiškai nereikš tikro džiugesio dėl tų įvykių – J. Ambrazevičiaus vyriausybė ar su ja susiję žmonės trafaretiškai sveikino karą ar Hitlerį tik todėl, kad jo vedamas karas išvadavo nuo tik ką įvykusio trėmimų, kankinimų ir žudynių košmaro. Kai dingsta be žinios žmonės, kai tremiamos rauda moterys, kai žmones kiša į vagonus, kai  vykdomi sadistiniai kankinimai ir žudymai, gali būti vienintelis pasirinkimas – kovoti su skriaudėjais. LLV nariai nesiekė karo ir negarbino Hitlerio – jie suprato, kad vokiečių atėjimas tapo nauja Lietuvos okupacija. Ir nors LLV išleido vieną ar kitą dokumentą, pateisinantį žydų puolimą, tauta jautė tik neapykantą dėl artimųjų kančių. Ir jeigu tarp enkavedistų pasitaikė žydų, ir jie buvo žiauresni už bet ką, tai jau jų kaltė. Galima būtų kaltinti LLV, kodėl ji nesulaikė žudynių Lietūkio garaže. Bet tai buvo įtūžio prieš skriaudėjus akimirka. Tai ne visiems suprantama dabar, tačiau tada nekėlė didelių abejonių – buvo remiamasi emocijomis ir pykčiu prieš skriaudėjus, kai įpykusi minia, po kankinimų ištrūkusi iš sovietinių kalėjimų arba patyrusi artimųjų netektį, pritariant vokiečių policijai, susidorojo fiziškai su kai kuriais tuo metu sugautais enkavėdistais. Nužudytųjų Lietūkio garaže buvo apie 50, kai kurie iš jų dalyvavo kankinant ir tremiant 35 tūkst. lietuvių ir netgi kai kuriuos („turtinguosius“) žydus. Pagal Stalino parankinių – A. Sniečkaus, A. Guzevičiaus, P. Gladkovo, I. Serovo – įsakymus 1940–1941 metais buvo sudarytas 230 tūkst. „liaudies priešų“ iš Lietuvos sąrašas, o su kitais jų artimaisiais tas skaičius turėjo siekti beveik 750 tūkstančių – tiek žmonių planuota likviduoti! 1941 metų birželio trėmimai buvo tik pradžia – tolesnį košmarą nutraukė karas. Lietuviai buvo labai tolerantiški žydams nuo tada, kai Vytautas Didysis pasikvietė juos į Lietuvą, suteikdamas privilegijų. Ir jokio tarpusavio pykčio, nesutarimo ar netolerancijos per tuos amžius nebuvo pastebėta. Nebuvo jokių pogromų prieš žydus. Naujus „vėjus“ įnešė tik sovietų ir nacių okupacijos. Kaip pastebi istorikai, sovietų represiniame aparate NKVD buvo susitelkę pernelyg daug žydų, o buvę politiniai kaliniai, kankinimų ir žudynių aukos liudija, kad NKVD, MVD, KGB dirbę žydai buvo ypač negailestingi lietuviams. Gal prie to prisidėjo jau tada skleidžiami šmeižtai apie tariamą lietuvių „antisemitizmą“. Lietūkio garaže tada žuvo ne tik „nekalti žydai“ – ten keršto susilaukė ir rusai, ir lietuviai, dar prieš kelias dienas kankinę ir žudę Lietuvos patriotus. Aišku, pagal teisinius reikalavimus turėjo vykti teismas, turėjo būti nustatomas nusikaltimo dydis, aplinkybės. Bet karo pradžioje, neturint savo valstybės, tai padaryti nebuvo galima. Stichiškai kilusio pykčio sustabdyti negalėjo ir J. Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji Vyriausybė, tik ką formaliai paskelbusi krašto valdymą perimanti į savo rankas.

Antra, realios valdžios LLV neturėjo. Tai turi žinoti ir tikrai žino visi šios vyriausybės kritikai. LLV buvo trumpiausiai dirbusi ir mažiausiai realių galių turėjusi vyriausybė. LLV nekolaboravo su naciais. Ji buvo priversta jiems pataikauti, manevruodama tuometinėmis sąlygomis. Realios valdžios LLV neturėjo todėl, kad ji tikrai nebuvo įsteigta, palaikoma ar išlaikoma okupacinės nacių valdžios – ji nebuvo nukreipta prieš savo tautą, kaip sovietų okupacijos metais buvo su Sniečkaus, Paleckio ar kitomis kolaborantų vyriausybėmis, su žiauriu uolumu vykdžiusiomis represinę lietuvių bei kitų tautų (taip pat ir žydų) naikinimo politiką. Paleckio ir kitų kolaborantų vyriausybių net negalima vadinti kolaborantinėmis – tai buvo tiesiog okupantų valios vykdymo įrankiai. LLV vadovas ir jos nariai jau iškart matė nacių nenorą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o paskui, likvidavus LLV, jos nariai buvo nacių persekiojami (beje, laiško autoriai meluoja, kad J. Ambrazevičius tik išeivijoje pasivadinęs Brazaičiu – iš tiesų pavardę jis pasikeitė dar slapstydamasis nuo nacių, 1944 metų vasarą).

Būtų geriau, kad „atviro“ laiško teisuoliai aiškintųsi, kas žudė Rainių kankinius, Pravieniškių ir Kauno kalėjimų kalinius ar Červenės aukas, kas trėmė lietuvius prie Laptevų jūros ar į Magadaną, kas sodino į Rusijos kalėjimus. Tačiau jie šito nedaro ir niekada nedarys. Šie teisybės ieškotojai jau iš anksto nusiteikę smerkti ir visas bėdas suversti „fašistų talkininkams“, kuriems visas kaltes priskyrė okupantų ideologija su visais paleckiais, sniečkais, šumauskais, gedvilais, „ereliais“ ar kitais išdavikais, uoliai talkinusiais naikinant lietuvių tautą, kad įvykdytų M. Suslovo priesaką: bus Lietuva, tik be lietuvių. Tiksliau, su lietuviais, tik be jų tautinės savimonės. Jeigu J. Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą valstybę, ir tai jai pavyko, tai Laikinosios Vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą, tačiau to padaryti, deja, nepavyko, nes LLV būtent nedirbo okupantams ir nebendradarbiavo su jais. Matyt, todėl taip puolama J. Ambrazevičiaus vadovaujama LLV, kuri tikrai neišvežė į Vokietiją nė vieno lietuvio, žydo, ruso ar lenko. Visa tai darė tik okupacinė nacių Vokietijos valdžia. Vėliau tautai pragaištingą veiklą vykdė neabejotinai marionetinė ir sovietų okupacinei valdžiai nuolanki Lietuvos TSR „vyriausybė“.

Dar prieš laidotuves Lietuvos žydų bendruomenė pareiškė esanti „giliai įskaudinta dėl iškilmių, kurios lydi šio kontroversiškai vertinamo politiko perlaidojimo ceremoniją“. Lietuvos žydų bendruomenės pareiškime buvo kartojami nuvalkioti, iš KGB archyvų duomenų ištraukti šmeižikiški J. Ambrazevičiui priskirti veiksmai: „Šis veikėjas yra sietinas su marionetinės Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla, su nacistiniam režimui įsiteikiančiais represyviais ir diskriminuojančiais įstatymais, taip pat ir su žydų žudynes kurstančiais Lietuvos aktyvistų fronto atsišaukimais, sukuriančiais atmosferą barbariškam minios „teisingumui“ vykdyti“. Nenuostabu, kad maždaug tokie patys, tik kita forma pateikti kaltinimai ir „atviro“ laiško autorių. Nors beveik visi autoriai turi ir įvairių mokslų titulus, tačiau tame „atvirame laiške“ ant J. Ambrazevičiaus ir Laikinosios Vyriausybės pila įvairiausias pamazgas, parodydami, kad yra uolūs „naujosios kairės“, ieškančios nusikaltėlių tarp lietuvių, atstovai. Tarp pasirašiusiųjų ir viena dainininkė, KGB siųsta į Vakarus, kad taptų ten išvažiavusio disidento žmona ir taip perduotų žinias apie jo veiklą. Galima suprasti dviprasmiškas hipotezes dėl Lietuvos istorijos reiškiančių tituluotų „daktarų“ Š. Liekio, R. Lopatos, G. Mažeikio ar „netradicinės“ seksualinės orientacijos asmenų į viršūnę keliančio H. Mickevičiaus parašus po „atviru“ laišku. Tarp pasirašiusiųjų yra politologu ir visuomenininku prisistatantis Darius Udrys, anksčiau dirbęs Laisvosios Europos radijuje ir bandęs įlįsti į Ateitininkų federaciją. Jis savo straipsnyje prieš pat perlaidojimo iškilmes įrodinėja J. Ambrazevičių-Brazaitį nesant „jokiu didvyriu“, nes esą Laikinojoje Vyriausybėje buvo apstu pareigūnų, prijaučiančių nacių pasaulėžiūrai, o remiantis Sauliumi Sužiedėliu, LVV posėdžių protokolai rodo, jog „ji buvo pasirengusi imtis antižydiškų ekonominių priemonių“. D. Udrys išpeikia sprendimą perlaidoti J. Brazaitį Kaune ir ta proga kritikuoja arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, nusprendusį prisidėti prie „nelemtingų iškilmių“, pagerbiant J. Ambrazevičių-Brazaitį, tačiau anksčiau atsisakiusį „katalikiškai palaidoti Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską, nes, pasak arkivyskupo, jis viešai neatgailavo dėl savo komunistinės praeities“. Gal su „ateitininku“ D. Udriu tarp pasirašiusiųjų atsidūrė ir kitas ateitininkijos vadas Vytautas Toleikis, tiesa, jau senokai irgi „žydšaudžių“ tarp lietuvių beieškantis mokytojas. O kodėl D. Udrys į pasirašiusiųjų sąrašą neįtraukė maždaug tomis pačiomis frazėmis J. Brazaitį šmeižiančio A. Paleckio? Neįprastai atrodo VDU vadovai (tarp jų vienas aktyvus žemgrobys Botanikos sode), prieš penkerius metus atidarę LLV vadovo J. Ambrazevičiaus vardo auditoriją, prieš trejus metus VDU II aukšto vestibiulyje atidengę bareljefus ir atminimo lentą (skulpt. Stasys Žirgulis), o dabar atsisakę priglausti konferenciją, skirtą trumpalaikės LLV vadovui. Tai, kad atvirą laišką pasirašė Irena Veisaitė, kurią nuo nacių išgelbėjo sovietų sunaikinto gen. Kazimiero Ladygos šeima, tik parodo, jog nuoširdžiai klystančių tėra nedaug. Tai, kad pasirašė kai kurie žydų atstovai (Marija Krupoves, Faina Kuklianskaja) bei Linas Vildžiūnas (beje, jo dėdė Jonas Vildžiūnas labai pasitarnavo naikinant lietuvių patriotus 1945–1947 metais, nes buvo Lietuvos TSR NKVD vadovas, vėliau kolaborantinės LKP veikėjas, ministras, nuo 1953 m. birželio 10 d. iki spalio 22 d. buvo Lietuvos TSR vidaus reikalų ministras, turėjęs papulkininkio karinį laipsnį, organizavęs paskutiniųjų laisvės gynėjų kovos židinių likvidavimą, partizanų generolo Jono Žemaičio suėmimą ir perdavimą teismui) irgi nestebina – nepalankumas už nepriklausomybę kovojusiems lietuviams iki šiol nervina panašius „tiesos ieškotojus“.

J. Brazaičio asmenybė atkuriant Lietuvos nepriklausomybę turėjo ypatingą reikšmę. Amžininkai pabrėžia jo intelektą, orumą. Jis buvo būtent bekompromisinis laisvės simbolis. Dėl to ir stengiamasi jį sunaikinti. Tai darė ir vokiečiai, ir bolševikai. Jis, būdamas gilus žmogus, intelektualas, humanistas, į kiekvieną žmogų žiūrėjo kaip į Dievo kūrinį. Kaip liudija Vytautas Dambrava, J. Ambrazevičius siekė spręsti žydų klausimą, dėdamas pastangas jiems gelbėti. „Kai pas Brazaitį atvyko siaubo apimta Kauno žydų delegacija, jis tuojau pasiuntė Laikinosios Vyriausybės krašto apsaugos ministrą generolą S. Raštikį pas vokiečių generolą Von Rogues pareikšti „nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu“ ir vyriausybės vardu prašyti sustabdyti Kaune bei provincijoje vykdomą baudžiamąją akciją prieš žydus. Prof. A. Damušis mums primena generolo Von Rogues atsakymą: „Jūs nesate prie to pripratę, turėsite priprasti. Tai daro ne vokiečių kariuomenė, o gestapas“. Vokiečiai bandė ir gražiuoju, ir piktuoju priversti Laikinąją vyriausybę likviduotis ir ministrams tapti nacių režimo generaliniais patarėjais. Nevengta nė grasinimų, tačiau vyriausybė nesitraukė iš kelio. Matydami, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė veikia ryžtingai ir sprendžiant principinius klausimus į kompromisus nesileidžia, vokiečiai bandė su gestapo pagalba suorganizuoti net atvirą sukilimą prieš vyriausybininkus. Šaltas J. Brazaičio reagavimas padėjo išvengti kraujo praliejimo tarp pačių lietuvių.

Pasirašiusieji atvirą laišką neieško sovietinio represinio aparato kolaborantų, kurie masiškai vežė į Sibirą, kankino ir šaudė Lietuvos gyventojus vos prasidėjus 1940 metų okupacijai. Kodėl neieško? Užtat kad jie tęsia kolaborantų darbą. Šiuolaikiniai tautos kvislingai turėtų paklausti savęs: „Kodėl lietuviai tūkstančius jaunuolių sutelkė sukilimui prieš bolševizmą ir griežtai pasipriešino stoti į SS batalioną?“ Jie turėtų atsakyti: „Būtent Birželio sukilėlių ir Laikinosios Vyriausybės išugdyti lietuviai žinojo laisvės vertę ir neleido kitiems jos slopinti“. J. Brazaičio atsakymas dabartiniams kvislingams būtų vieni paskutiniųjų jo užrašytų žodžių: „Aš buvau jau naikinamos Lietuvos vaikas, ir mano rolė tebuvo kamščio rolė – užkimšti skyles, kurios atsirado sunaikinus kvalifikuotus žmones. Politikos rūpesčiai yra praeinamo pobūdžio, nors ir neišvengiami, ir neišvengiamos aukos dienos reikalui. Bet šaukiu ir šauksiu, kad amžinybės kalviai nebūtų iškeičiami į sekundžių kalvius“. Tad, kvislingai, nenaikinkite ir toliau dėl tautos ateities ir laisvės kovojančių žmonių. Nenaikinkite rezistencinės dvasios, kaip istorinės atminties, nebūkite prisitaikėliai, karjeristai, žemgrobiai, kovojančios tautos dvasios gniuždytojai. Nebūkite melo ideologijos, filosofijos, politikos, kuria rėmėsi jau subyrėjusio sovietizmo ir beveik subyrėjusio komunizmo pastatas, tęsėjai.

© 2012 „XXI amžius“