Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiaus dvasinis dalyvavimas Eucharistiniame kongrese

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI skambina tarptautinio Eucharistinio kongreso varpu, kuris keliavo per Airijos vyskupijas, kviesdamas į susitikimą

Eucharistinio kongreso dalyvių pastatytas „Atgailos akmuo“ už buvusius dvasininkų seksualinius nusikaltimus

Įvairiatautė kongreso dalyvių eisena

Piligrimų bendravimas Airijoje įprastu būdu – gamtoje ant pievelės

Bendrystės su Kristumi ir vienų su kitais reikšmė

Vienas iš ryškiausių Airijos sostinėje Dubline vykusio 50-ojo tarptautinio Eucharistinio kongreso bruožų buvo jo sutapimas su Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) pradžios penkiasdešimtųjų metinių minėjimu. Birželio 10–17 dienomis Kongreso renginiuose, ypač išvakarėse vykusiame teologiniame simpoziume, gana išsamiai aptartas Vatikano II Susirinkimo iškeltas bažnytinės bendrystės suvokimas, skatinant tikinčiųjų sąmoningą dalyvavimą visose Bažnyčios gyvenimo srityse, plėtojant ekumeninius ir tarpreliginius ryšius, buvo analizuojamos kai kurios sekuliarizmo nulemtos neigiamos tendencijos bei iškilęs poreikis iš naujo sutelkti dėmesį į eucharistinio pamaldumo bei liturginės minties ir praktikos vystymą.

Šiuo atžvilgiu popiežiaus Benedikto XVI homilija, pasakyta birželio 7 dieną, celebruojant Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę ir tradiciškai vadovaujant Devintinių procesijai Romos gatvėmis, yra dvasinis, teologinis Šventojo Tėvo įnašas į Dublino susitikimą. Vėlesnėje, birželio 13 dieną Vatikane vykusioje bendrojoje audiencijoje, sveikindamas ir laimindamas 50-ąjį Tarptautinį Eucharistinį kongresą, kuriame dalyvavo dešimtys tūkstančių Airijos katalikų bei keli tūkstančiai užsienio svečių iš daugiau kaip 120 pasaulio šalių su dešimtimis hierarchų – kardinolų ir vyskupų – bei šimtais kunigų ir vienuolių, Šventasis Tėvas ypač pabrėžė susitikimo temos „Eucharistija – bendrystė su Kristumi ir vienų su kitais“ aktualumą. Anot Popiežiaus, tai kaip tik tinkama proga „patvirtinti Eucharistijos svarbiausią vietą Bažnyčios gyvenime. Jėzus, kuris tikroviškai yra altoriaus Sakramente, savo aukščiausia meilės Auka ant kryžiaus atiduoda save mums, tapdamas mūsų maistu“. Taip Jį priimdami ir panašėdami į Jį bei vienydamiesi su Juo, šitos bendrystės dėka per Eucharistijos šventimą vienijamės tarpusavyje, tapdami to paties Kūno nariais.

Švč. Sakramentas, kaip „viso Bažnyčios gyvenimo plakanti širdis“, tampa ir krikščioniškos būties bei vienybės dvasiniu pagrindu. Jo garbinimas neturi apsiriboti Eucharistijos celebravimu (dalyvavimu šv. Mišiose), bet persmelkti visą kasdienę tikinčiojo egzistenciją. Minėtoje „Corpus Christi“ iškilmės homilijoje, atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos pastarojo meto iššūkius eucharistiniam pamaldumui, Šventasis Tėvas akcentavo Švč. Sakramento adoravimo patirties reikalingumą ir nepateisinamus jos menkinimo atvejus. Toje homilijoje ir kito sekmadienio vidudienio maldos proga sakytose katechetinėse pastabose popiežius Benediktas XVI priminė savo pirmtako Dievo tarno Pauliaus VI 1965 metų enciklikos „Mysterium Fidei“ mokymą, kad Bažnyčia ne tik per šv. Mišias, bet ir kitu metu rodo didžiausią pagarbą Švč. Sakramentui, tikintieji jį adoruoja, džiugiai neša procesijose.

Pamaldumo formų pusiausvyros siekis

Tačiau vėlesniais dešimtmečiais „Vatikano II Susirinkimo vienašališkas interpretavimas sumenkino šią plotmę, Eucharistijos pamaldumą praktiškai apribojant jos celebravimu“, t. y. vien šv. Mišių auka. Be abejonės, yra svarbu pripažinti šio šventimo pagrindinę vietą, kadangi Eucharistijos aukojime Viešpats suburia savo žmones prie Žodžio ir gyvenimo Duonos stalo, juos sustiprindamas ir vienydamas su savimi, bet tame bendrystės slėpinyje būtina išlaikyti pusiausvyrą su kitais elementais. Negalima – o taip, deja, dabar dažnai pasitaiko – pabrėžti vieną šio pamaldumo bruožą, kito sąskaita (Eucharistijos aukos jos adoravimo atžvilgiu). Toks disbalansas, anot Šventojo Tėvo, neigiamai veikia tikinčiųjų dvasinį gyvenimą. „Susitelkus į santykį su Eucharistiniu Jėzumi tik šv. Mišių metu, rizikuojama pašalinti jo dalyvavimą iš likusios laiko ir erdvės egzistencijos“, – aiškino Benediktas XVI.

Mažesnės reikšmės teikimas Švč. Sakramento adoravimui reiškia menkesnį suvokimą apie Jėzaus nuolatinį buvimą tarp mūsų: buvimą mūsų namuose, mūsų mieste, gyvenamoje aplinkoje ir veikloje. Taigi būtų didelė klaida supriešinti celebravimą ir adoravimą, tarsi jie tarpusavyje varžytųsi, ir priešingai, šių abiejų pamaldumo formų teisingas suderinimas, abipusis papildymas gali sudaryti teisingą dvasinę aplinką bendruomeniškam liturgijos šventimui bei tikrai vidinei tikėjimo raiškai. Susitikimas su Jėzumi šv. Mišiose yra tikroviškas ir pilnai išgyventas tuomet, kai bendruomenė geba pripažinti, kad Altoriaus sakramente Jis visada gyvena savo namuose (šventovėje), laukia mūsų, kviečia prie savo stalo, ir po pamaldų Jis lieka su mumis savo diskretišku ir tyliu dalyvavimu, lydi mus savąja globa, užtarimu, priimdamas mūsų dvasines aukas bei sudėdamas jas dangiškajam Tėvui.

Pabrėždamas, kad suklupus adoracijoje prie Meilės sakramento tarsi susivienija bendroji visų Bažnyčios narių ir sielovadinė šventimų kunigystė, popiežius Benediktas XVI pasidalijo nuostabiu patyrimu, kai kartu su juo didžiulės minios susikaupdavo tylioje Švč. Sakramento adoracijoje Šv. Petro aikštėje, Pasaulinėse jaunimo dienose Kelne ir Madride, Kroatijos nacionaliniame šeimų susitikime Zagrebe ir Londono garsiajame Hide parke jo apaštalinio vizito į Didžiąją Britaniją metu. Buvimas kartu ilgesnį laiką tyloje prieš Viešpatį, esantį savo sakramente, yra vienas iš autentiškiausių mūsų buvimo Bažnyčia patirčių, ir tai skatina prasmingą Eucharistijos celebravimą, Dievo Žodžio klausymą, artėjimą prie Gyvybės stalo. „Komunija ir kontempliacija negali būti atskirtos, jos visada eina kartu“, – daro išvadą Šventasis Tėvas. Jis remiasi paprastu žmogišku paaiškinimu, kad tikra meilė ir draugystė bei nuoširdus bendravimas gali būti pasiekti tik abipusiu pažinimu, buvimu tylioje artumoje ir gilios pagarbos išgyvenime. Tokio artumo stygius gali sakramentinės Komunijos priėmimą padaryti tik paviršutinišku, formaliu gestu.

Sakralinių apeigų švietėjiška funkcija

Tokia išvada skatina ir Eucharistijos sakralumo bei šventų apeigų ir ritualų (procesijų) svarbos supratimą. Popiežius Benediktas XVI pastebėjo, kad dėl sekuliaristinio mentaliteto XX amžiaus 6–7 dešimtmečiuose susiformavo tam tikras neteisingas Šventojo Rašto mokymo suvokimas, kad telkiant dėmesį į patį Kristaus asmenį, jo gyvenimą ir paschalinį slėpinį, neva, senieji pamaldumo ritualai tarsi tampa atgyvenę. Nors Jėzaus mokymas fundamentaliai atnaujino pamaldumą, bet nepanaikino nei pačios kunigystės, nei sakralumo supratimo, kuris patvirtinamas ženkluose ir apeigų ritualuose bei procesijose. „Kristaus dėka tokia sakralumo raiška yra dar tikresnė ir intensyvesnė, kaip yra su Dievo įsakymais (Dekalogu), ir dar patrauklesnė“, – aiškino Šventasis Tėvas. Dalyvavimo apeigose nepakanka, tačiau jis labiau nuskaistina širdį ir įveda į krikščioniškojo gyvenimo natūralumą.

Pagaliau sakralinės apeigos turi svarbią švietėjišką, auklėjamąją funkciją, kurios išnykimas neišvengiamai nuskurdintų kultūrą, pakenktų krikščioniškųjų kartų ugdymui. Taigi reikia saugoti ir vystyti tiek senąsias „Corpus Domini“ procesijas, kaip svarbų krikščioniškos bendruomenės veikimo dvasinį profilį, tiek ir tradicinį šv. Mišių aukojimą – Paskutinės vakarienės su Jėzaus misijos aukščiausia raiška atmintį. „Mes šiandien ir kiekvieną dieną celebruojame Eucharistijos slėpinį ir jį adoruojame, kaip mūsų gyvenimo centrą ir pasaulio širdį“, – baigdamas Devintinių homiliją sakė popiežius Benediktas XVI.

Kitą sekmadienį, birželio 10 dieną, vidudienio „Viešpaties Angelas“ katechezėje jis patvirtino, kad Švč. Jėzaus Kūno ir Kraujo šventė lieka didžiuoju ir viešu Eucharistijos sakramento pagarbinimu, o tabernakulis, kuriame Viešpats pasilieka su mumis po liturgijos visam laikui – švenčiausia bažnyčių vieta. „Sakramento adoravimas gali vykti tiek privačiai, maldoje susikaupus priešais tabernakulį, tiek bendruomeniškai su psalmėmis ir giesmėmis, tačiau visuomet pirmenybę teikiant tylai, kurioje mes vidumi išgirstame Viešpatį, gyvenantį ir esantį Sakramente“, – nurodė Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad geriausia tokio maldingumo mokytoja yra Švč. Mergelė Marija, kadangi „niekas už ją geriau nežino, kaip kontempliuoti Jėzų tikėjimo akimis“, betarpiškai priimant Jo žmogiškąjį ir dieviškąjį buvimą savo širdyje.

Tikro liturginio atsinaujinimo kelias

Popiežiaus Benedikto XVI dvasinio dalyvavimo 50-ajame Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese kulminacija buvo jo kreipimasis į susitikimo dalyvius per praėjusį sekmadienį, birželio 17 dieną, aukotas baigiamąsias šv. Mišias, tradiciškai vadinamas „Statio Orbis“. Video televizijos kanalais transliuotoje kalboje 75 tūkstančiams maldininkų Dublino „Croke Park“ stadione Šventasis Tėvas vėl analizavo 50-ojo kongreso temą, Vatikano II Susirinkimo mokymo poveikį Eucharistijos šventimui, eucharistinio pamaldumo įtaką Katalikų Bažnyčios Airijoje istoriniams pasiekimams. Pasisakyme buvo paliesti ir nauji iššūkiai tos šalies krikščionių bendruomenei dėl pastaraisiais metais atskleistų skandalingų dalies dvasininkijos seksualinio piktnaudžiavimo atvejų, kurių aptarimas tapo reikšmingu praėjusio Tarptautinio Eucharistinio kongreso elementu.

Kalbos pradžioje nurodydamas kongreso temą – „Bendrystė su Kristumi ir vienų su kitais“– Šventasis Tėvas pripažino, kad ji teisingai skatina apmąstyti Bažnyčios, kaip bičiulystės su Viešpačiu, slėpinį. Nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų lotyniškoji sąvoka „koinonia“ arba „communio“, kuri yra „bendrystės“ atitikmuo, buvo Bažnyčios savivokos šerdis santykyje su jos įkūrėju Kristumi per celebruojamus sakramentus, pirmiausia Eucharistiją. „Dalindamiesi Eucharistijoje mes sueiname į bendrystę su Kristumi ir tarpusavyje regimu būdu čia, žemėje. O kartu priimame ateisiančio amžinojo gyvenimo pažadą“, – sakė Popiežius. Jis pastebėjo, kad prieš penkis dešimtmečius vykęs Vatikano II Susirinkimas norėjo šį supratimą pagilinti ir liturgijos atnaujinimo dėka lėmė aktyvesnį tikinčiųjų dalyvavimą Eucharistijos aukoje.

Per liturgijos išorinių formų atnaujinimą Susirinkimo tėvai norėjo palengvinti šiuolaikinių žmonių įėjimą į bažnytinio slėpinio gilumą, asmeniškai susitinkant su Eucharistijoje esančiu Viešpačiu. „Per šį kontaktą su Kristaus meile, turi taip pat stiprėti brolių ir sesių krikščionių tarpusavio meilė“, – aiškino Šventasis Tėvas. Iš esmės tai ir buvo pasiekta, nors neišvengta kai kurių nesusipratimų, netaisyklingumų bei netvarkos. „Ne taip jau retai liturginių formų peržiūra liko paviršutiniškame lygmenyje, o vadinamasis „aktyvus dalyvavimas“ (liturgijos šventime) buvo supainiotas su išoriniu veikimu“, – pripažino Benediktas XVI. Dėl to siekiant gilesnės Eucharistijos celebravimo pajautos „dar daug kas turi būti padaryta tikro liturginio atsinaujinimo kelyje“. Dabartiniame besikeičiančiame pasaulyje, kuris vis labiau susitelkęs į materialinius dalykus, reikia išmokti atnaujintai pažinti prisikėlusio Viešpaties slėpiningą buvimą, kuris suteiktų mūsų gyvenimui dvasinį dvelksmą.

Brangus paveldas ir nauji iššūkiai

Priimant Eucharistiją, kaip Kristaus aukos ant Kryžiaus atminimą naujoje ir amžinojoje sandoroje, siekiant pasaulio perkeitimo, reikalingas istorinis žvilgsnis į Bažnyčios vystymąsi kiekvienoje tautinėje terpėje. Šiuo atžvilgiu Airijos, vienos seniausių krikščioniškų šalių, nuopelnai yra didžiuliai, nes ištisos vienuolių, kankinių ir misionierių kartos „ne tik herojiškai išgyveno tikėjimą savo tėvynėje, bet skleidė Dievo meilės ir atleidimo Gerąją Naujieną toli už jos krantų“, – priminė Benediktas XVI. Gerai žinoma, kad gausių airių migrantų katalikybė suteikė pagrindus dabar ypač stipriai Jungtinių Amerikos Valstijų Katalikų Bažnyčiai. Krikščionys Airijoje pasižymėjo asmeniniu šventumu, suvokė priklausomybės Visuotinei Bažnyčiai, ištikimos vienybės su Šv. Petro sostu svarbą, „žinojo, kaip perduoti tikėjimo meilę ir krikščioniškąsias vertybes būsimoms kartoms“, – patvirtino Šventasis Tėvas.

Jis paminėjo, kad visą pastarojo meto šalies bažnytinį gyvenimą sunkiai sukrėtė „atskleistos nuodėmės, kurias kai kurie kunigai ir pašvęsto gyvenimo asmenys (vienuoliai) padarė prieš jų globai patikėtus žmones“. Kalbama apie seksualinį piktnaudžiavimą netgi su mažamečiais, kada dvasinio luomo atstovai, užuot rodę kelią į Kristų, link Dievo, užuot liudiję Jo gerumą, išnaudojo tuos žmones ir labai pakenkė Bažnyčios mokymo patikimumui. „Kaip mes galėtume paaiškinti tą faktą, kad asmenys, kurie reguliariai priimdavo Viešpaties kūną ir išpažino savo nuodėmes Atgailos sakramente, galėjo šitaip nusikalsti? Tai lieka paslaptis“, – sakė popiežius Benediktas XVI, kuris ne kartą įvairiose šalyse visos Bažnyčios vardu atsiprašė dėl tokių kunigiškos ištikimybės pažeidimų ir ėmėsi griežtų žingsnių drausmės atstatymui ir prevencijai.

Nepaisant viso minėtų pasibaisėtinų nusikaltimų paslaptingumo ir netgi nepriimtinų bandymų juos „užglaistyti“, yra, anot Šventojo Tėvo, akivaizdu, jog tai pasekmė bendrojo sekuliarizacijos proceso, kada krikščionybė tampa tik „daugiau įpročio reikalu“ ir nebėra džiugiai išgyvenama susitikimu su Jėzumi Kristumi. O juk Vatikano II Susirinkimas kaip tik siekė įveikti tokią nuo XX amžiaus vidurio besiplėtojančią paviršutinišką krikščionybės formą bei iš naujo atskleisti tikėjimo gilumą, ir šias pastangas privalu toliau tęsti. Panašią užduotį turi ir nuo 1881 metų rengiami įvairaus masto – dieceziniai, nacionaliniai, tarptautiniai – Eucharistiniai kongresai, kurie turi padėti tikintiesiems tapti tikrais Dievo meilės ir tiesos liudytojais.

Baigdamas kalbą ir linkėdamas, kad didysis Dublino susitikimas neštų bendrystės su Kristumi ir Jo Bažnyčia vaisingą patirtį Airijos ir visai tarptautinei katalikų bendruomenei, popiežius Benediktas XVI pranešė, kad kitas Tarptautinis Eucharistinis kongresas bus surengtas Filipinų mieste Sebu 2016 metais. Katalikiškiausia Azijos valstybė – Filipinai – jau turi didelių bažnytinių renginių patirtį: jos sostinėje Maniloje yra įvykusios Pasaulinės jaunimo dienos ir pasaulio šeimų susitikimas, todėl tikimasi, jog ir antrajame pagal dydį, milijoniniame Sebu mieste sėkmingai įvyks 51-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas. „Filipinų žmonėms siunčiu šiltus sveikinimus ir artumo užtikrinimą maldoje, rengiantis tam didžiajam bažnytiniam susibūrimui“, – tvirtino Šventasis Tėvas.

© 2012 „XXI amžius“