Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Nejaugi lietuviai iš namų vejami specialiai?

Gintaras Visockas

Seime prieš keletą dienų beveik penkias valandas vyko konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, jei norime sumažinti grėsmingąją lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę „Apskritojo stalo“ posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų ekspertas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai. Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos (ES) tautos. Akivaizdu, kad finansinė krizė siautėja visoje Europoje, ypač skaudžiai ji smogė Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Latvijoje. Tačiau lietuvių emigracijos lygis svyruoja ne ties 4 proc. barjeru, koks yra ES vidurkis. Lietuvių vidutiniškai emigruoja apie 17 proc. Tai reiškia, kad emigracija mes viršijame kai kurias kitas šalis net 10 kartų. Šie skaičiai byloja, jog nesustabdžius įsibėgėjusių emigracijos procesų Lietuva per artimiausius keletą dešimtmečių rizikuoja likti be lietuvių. Pačiu optimistiškiausiu atveju lietuviai Lietuvoje taps mažuma, valdoma kitų tautų – galbūt labai draugiškų, o gal – ir ne itin palankiai nusiteikusių kitataučių.

Jei mums priimtinos šios perspektyvos, galime, užuot šalinę priežastis, ir toliau verkšlenti. Tačiau tautininko parlamentaro G. Songailos iniciatyva surengtoje konferencijoje kai kurie pranešėjai jau kėlė versijas, jog šiandieninė padėtis – be išeities, nes Lietuvos politiniam elitui, įskaitant ir Vyriausybę, ir valdančiąsias partijas, ir stambiausių bankų vadovus, – tokia padėtis naudinga. Tokia nuostata priimtina ES vadovybei. Oficialusis Briuselis supranta, jog visi europiečiai nepajėgs gyventi pasiturinčiai bei sočiai, todėl slapta tikimasi kai kurias šalis paaukoti ant ekonominės depresijos aukuro. Taigi ES lyderiai kuria depresines zonas, į kurias, deja, įrašytas ir Lietuvos vardas. Konferencijoje nuskambėjo pastabos, jog „nereikia savęs apgaudinėti, esą mūsų valdantieji nesupranta, ką darantys“. Įsiminė ir tokia mintis: nereikia būti naiviems ir apsimesti, esą „mūsų politinė ir ekonominė grietinėlė“ klysta nuoširdžiai, nesugebėdama bent šiek tiek sumažinti milžiniškos emigracijos tendencijų. Jei norėtų, tai ir sumažintų. Taigi tie, kurie realiai pajėgtų pašalinti tautos išsivaikščiojimo grėsmę, šitos misijos atlikti nė neketina, nes žaidžia kur kas platesnio masto ir sudėtingumo globalinius žaidimus, kurie nesutampa su Lietuvos troškimais. Tie, kurie norėtų sustabdyti lietuvių tautos evakuaciją, neturi realių svertų esamai padėčiai pakeisti ir greičiausiai tokių galimybių neturės ir po šį rudenį surengtų Lietuvos Seimo rinkimų. Lietuva tarsi pakliuvusi į pražūtingą „užburtą ratą“, kuris ją įsukęs ir kasmet stumia tik žemyn.

Jei praradimus skaičiuotume nuo pat Kovo 11-osios Akto paskelbimo, tai realių darbo vietų 1990–2011 metais Lietuva neteko apie milijono. Vadinasi, iš Lietuvos greičiausiai tiek mūsiškių ir išvyks. Bent jau tokios prognozės. Šis skaičius atspindi realiausius būsimos emigracijos dydžius. Svarbu nepamiršti ir aplinkybės, jog Lietuva, įstojusi į ES, sulaukė finansinės paramos maždaug 3,5 karto daugiau nei turėjo iki tol, tačiau pasinaudojimas šiomis vertybėmis yra minimalus – vos 27 proc. Akivaizdu, kad trūksta orientacijos į našumą, efektyvumą. Tik negalima sakyti, jog čia kaltas lietuviškasis charakteris ar tingumas. Lietuviai – darbštūs, sumanūs, tačiau juos smaugia neteisingi, drakoniški, priešiški įstatymai. Išvykę darbuotis į Vakarus lietuvaičiai čia pat tampa puikiais darbuotojais, nes jų iniciatyvų nepančioja dažnusyk kvaili, priešiški „lietuviški“ įstatymai. Lietuvos jaunimas sprunka iš namų tik dėl to, kad savi biurokratai jiems trukdo dirbti ir užsidirbti. Vakaruose mokesčių inspektorius – draugas, kuris padės, patars, negrasins baudomis. Jei dirbi, užsidirbi ir iš valstybės neprašai pašalpų, tai ir toliau plušėk. Niekas tavęs nebandys apkrauti papildomais mokesčiais. Lietuvoje mokesčių mokėjimo planai – tarsi džiunglės. Susipainiosi, pasiklysi, pražūsi. Net jeigu palygintume su Gruzija, ten mokesčių mokėjimo tvarką reglamentuoja viso labo penki įstatymai, o Lietuvai kažkodėl reikia 27 ir dar krūvos skirtingai traktuojamų poįstatyminių aktų, kur daug erdvės pražūtingoms interpretacijoms.

Visos šios pastabos daug sykių girdėtos, tačiau naujai nuskambėjo kelių konferencijos dalyvių užuominos, esą taip iš pirmo žvilgsnio kvailai elgiamasi tikrai ne dėl ribotumo ar primityvumo. Kažkam naudinga, kad Lietuva šiuo metu būtų nepatraukli verslui, nes išstūmus ir sunaikinus vietinius žaidėjus bus labai lengva ateiti kitiems verslo lyderiams. Suprask, savi, lietuviai, išstumiami, kad Lietuvoje ilgainiui susidarytų palankesnė erdvė užsienio verslininkams. Štai konferencijoje kalbėjo Lietuvos darbo biržos atstovė. Duomenų apie bedarbius ir įdarbintuosius pažerta itin gausiai. Skaičiai – verti dėmesio. Įdomiai papasakota, kokiose Lietuvos savivaldybėse nedarbas – pats didžiausias. Atskleista vertinga statistika, jog bedarbiais vyrai dažniau tampa ekonominių depresijų metu, o moterims susirasti darbą sunkiau, kai ekonomika kyla. Jauni bedarbiai (iki 25-erių metų amžiaus) sudaro apie 32 proc. Su aukštuoju išsilavinimu bedarbių yra mažai – vos 11 proc. Nekvalifikuotų bedarbių įdarbinimas – pats didžiausias galvosūkis. Visai neseniai bedarbių buvo užregistruota itin daug – apie 330 tūkst. Tačiau Darbo biržos atstovė nepateikė duomenų, kaip nedarbo didėjimas ar mažėjimas susijęs su emigracija. Darbo biržos atstovė pripažino, jog nėra skaičiavimų ir prognozių, kokį nedarbo lygį Lietuva dabar skaičiuotų, jei darbingųjų asmenų emigracija iš Lietuvos būtų minimali. Bent jau ne aukštesnė nei ES vidurkis. O juk konferencijos svečiams labiausiai rūpėjo ne tai, kiek praėjusiais metais Darbo birža sėkmingai įdarbino bedarbių. Jie norėjo sužinoti, kokie šie rodikliai būtų buvę esant minimaliai emigracijai. Išgirdus atsakymą, jog „išsamesnės analizės šiuo klausimu nėra“, nuvilnijo nepasitenkinimo nuotaikos. Taigi kodėl tokios analizės nėra? Gal tokio pobūdžio palyginamosios lentelės nėra daromos specialiai? O gal būtina skaičiuoti ne tik bedarbius, bet ir Lietuvoje esančias darbo vietas? Tik turint šiuos duomenis galima realiai svarstyti, kokia padėtis yra iš tikrųjų.

Vertingos buvo finansų eksperto V. Katkaus pastabos, jog pasaulyje per pastaruosius tris keturis dešimtmečius įgyvendinamas „iš esmės ydingas ekonomikos augimo modelis“. Tačiau šiuo pražūtingu keliu, kai milijardais spausdinami prekėmis nepadengti doleriai ir eurai, kai masiškai dalinamos paskolos, nors iš anksto žinoma, kad jos nebus grąžintos, kai toliau be perstojo auga skolinimosi kreivė, juo vis tiek sparčiai žingsniuojama, nes šiandien niekas nežino efektyvesnių ekonomikos reformavimo būdų. Investicijos – milijardinės, tačiau paaiškėja, jog naujų darbo vietų sukuriama labai mažai ir akivaizdu, jog investicijos neatsipirks arba atsipirks labai negreitai. Receptų šiai ligai likviduoti neturima. V. Katkus garsiai prabilo ir apie vadinamuosius bankus „zombius“. Teoriškai tokie bankai – veikia, nebankrutavę, tačiau iš tiesų jie slepia savo milžiniškus nuostolius. Jie dirba tik savo gerovei, ir jokie kiti interesai, įskaitant valstybės interesus, jiems nesvarbūs. Lietuvos Vyriausybė kuria įvairaus pobūdžio tarybas, įstatymus, organizuoja derybas. Tokiuose sprendimuose bankų vaidmens beveik nematyti, nors jis dažnai būna lemiamas. JAV arba kai kurioms didžiosioms ES valstybėms lengviau. Jos gali sau leisti spausdinti infliacinius pinigus. Žinoma, tai – tik laikina pergalė, ilgainiui atnešanti dar didesnį skurdą ir įsiskolinimus. Lietuva neturi net šios galimybės.

Konferencijoje akcentuota ir darbo našumo problema. Jei žmogus dirba, tai dar nereiškia, kad jo triūsas – naudingas. Tokiais atvejais svarbu skaičiuoti, kokią pridėtinę vertę dirbantysis sukuria. Šiandieniniame pasaulyje užtektinai pavyzdžių, kad dirbantieji daugiau išeikvoja nei sukuria. Kai kuriais atvejais net naudingiau, jei žmogus nedirbtų. Ekonomistas R. Lazutka apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar esama temų, apie kurias nenorima garsiau prabilti. Jo teigimu, viena iš jų – socialinė nelygybė, sukurianti milžinišką disproporciją tarp saujelės labai turtingų ir didelės grupės ties skurdo riba atsidūrusių nelaimėlių. Taigi emigracijos priežastys – ne vien ekonominės. Bėgti iš Lietuvos žmones verčia ir socialinė atskirtis: didžiausias ir mažiausias atlyginimas bei pajamos Lietuvoje skiriasi vidutiniškai nuo 8 iki 14 kartų (Europoje – apie 4 kartus). Tačiau tie, kurie ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis šiuos skaičius Lietuvoje galėtų sumažinti nuo pavojingos iki normalios ribos, nenori padaryti ir nedaro, nes jų rankose – mūsų ministerijos, departamentai, Seimas, Vyriausybė. Tai kuria milžiniškas disproporcijas visose sferose. Pavyzdžiui, normaliose valstybėse už minimalų darbo užmokestį įmanoma patenkinti būtiniausius poreikius, o Lietuvoje – ne. Realiai valdžia mėgaujasi būtent tie, kuriems svarbūs tik jų atlyginimai ir pelnai. Deja, minėtoje konferencijoje apie emigraciją nerasta atsakymo į pagrindinį klausimą – kaip priversti priešintis emigracijai tuos, kuriems ji nėra baisi, kurie širdies gilumoje net džiūgauja, kai lietuvių jėgos tirpsta? Gaila, kad toje konferencijoje kažkodėl savo nuomonių nepateikė tie lietuviai, kurie realiai, savo kailiu patyrė, koks „saldus“ triūsas Didžiosios Britanijos šiltnamiuose ar Danijos žuvies fabrikuose.

Gaila, kad neišgirdome Lietuvoje keletą metų gyvenusio, o dabar į Prancūziją išvykusio čečėnų rašytojo Vahido Jelchojevo perspėjančių žodžių: „Jei pasaulyje esama Rojaus, tai tas Rojus – Lietuvoje“. Gyvendamas Lietuvoje šis čečėnas dažnai kartodavo: „Lietuva – pats tikrasis Rojus, nes čia nei per karšta, nei per šalta, nei per sausa, nei per drėgna, čia nėra žemės drebėjimų, taifūnų, gaisrų, čia daug švaraus, geriamo vandens, be to, čia gyvena labai tvarkinga, padori, draugiška, garbinga ir sąžininga lietuvių tauta...“ Taip sakydamas čečėnas pabrėždavo, esą ši aplinkybė mums – didelė nelaimė, nes mus iš čia visąlaik norės išstumti agresyvesnės, klastingesnės, nuožmesnės tautos.

© 2012 „XXI amžius“