Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Maironis ir šiandiena: užmirštos ar tebegyvos jo eilės tautos atmintyje?

Genovaitė Baliukonytė

Prel. Jonas Mačiulis–Maironis

„Ąžuolo“ katalikiškos vidurinės mokyklos abiturientai sekdami Maironiu puoselėja savo mokyklos aplinką ir prieš išeidami į gyvenimą pasodina mokyklos Ąžuolų giraitėje po medelį bei įspaudžia po akmeninę plokštelę su jo pasodinimo data

Mokykloje dažnai lankosi garbūs svečiai: iš kairės – politikas Rytas Kupčinskas šalia mokyklos direktoriaus pavaduotojos Ritos Gecevičienės, už jos – Zigmas Tamakauskas, Kazimieras Blaževičius, Laima Akelaitytė-Mantvydienė, kun. Alfonsas Svarinskas bei kiti žymūs žmonės (prie verpimo ratelio sėdi Zigmas Zinkevičius ir Regina Zinkevičienė, o kairėje pirmas stovi – mokyklos direktorius Liudvikas Lukošius, už jo – direktoriaus pavaduotoja Aurelija Vackonienė) (Nuotraukos iš mokyklos archyvo)

Švenčiant vieno žymiausių tautos žmonių – kunigo, pedagogo ir XIX–XX amžių lietuvių romantizmo poeto Maironio (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) 150 metų gimimo jubiliejų norisi ne tik prisiminti šią mūsų istorijai svarbią asmenybę, bet ir patyrinėti, ar laiko dulkės neužgožė šio tautos dainiaus atminimo, ar neišsipildė tai, ką jis rašė: Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,/ Ir niekas manęs neminės! /Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,/ O kas jų bent vardą atspės?..

Prieš pusantro šimto metų, 1862 metų spalio 21 dieną, Raseinių apskrities, Šiluvos valsčiaus Pasandravio dvare gimė būsimas kunigas ir poetas, šią ašarų pakalnę palikęs lygiai prieš aštuoniasdešimt metų – 1932 metų birželio 28 dieną, Kaune, taip ir nesulaukęs savo 70-mečio jubiliejaus. Gaila, bet Kaunas, kuriam tiek daug davė ir paliko didis poetas ir visuomenės veikėjas, pirmos knygos apie Lietuvos istoriją autorius, vertėjas, nerodo jam deramos pagarbos. Net šiais, jubiliejiniais, metais ne visur viešose susibūrimo vietose rasi reklaminių stendų ar kitos informacijos, primenančios, kad šie metai yra skirti pagerbti tautos dainių (sakoma, kad Vilniuje autobusų stotelėse daug kur tokie stendai įrengti). O Kauno senamiestyje, kur poetas gyveno, kur rūpinosi ne tik ateities kartų moraliniu ugdymu ir patriotiškumo skatinimu, bet ir miesto puošimu – gražino senamiestį atgaivindamas už paskolą banke nupirktus nugyventus rūmus (dabar jo vardo muziejus), užveisdamas sodą, kad ne tik jam, bet ir svečiams būtų į ką pasižiūrėti, kuo pasigrožėti, – apie tai nėra jokios naujos informacijos. Kauno senamiestį aplankantys miesto svečiai be gidų pagalbos nieko apie Maironį sužinoti negali ir prašo pro šalį einančių ir ne visada išprususių miestiečių paaiškinti, kam ir dėl ko tas ar kitas paminklas pastatytas. Bet juk būtent čia, o ne kur kitur reikėtų informacinių stendų užsienio kalbomis. Deja, užsienio kalbos žinios demonstruojamos tik ant kavinių ir parduotuvių iškabų, pamirštant, kad žmonių kalba yra sukurta ne tik komerciniams tikslams. O jei visur kabėtų informaciniai stendai, tada ne tik svečiai, bet ir miestiečiai daugiau sužinotų apie švenčiamus jubiliejus ir apie istorines vietas. O iš kur dabar jie žinos, jei niekas neprimena, jei atminimo perdavimo grandinė nutrūko būtent atgavus šalies nepriklausomybę. Todėl tik garbaus amžiaus žmonės ir vyresni gyventojai, sovietmečiu apie literatūros klasikus mokęsi vidurinėse mokyklose, dar nesunkiai prisimena ne tik tai, kad Maironis buvo poetas ir kunigas, bet ir jo eilėraščius, virtusius dainomis („Trakų pilis“, „Lietuva brangi“, „Milžinų kapai“, giesmę „Marija, Marija“, poemą „Jūratė ir Kastytis“). Daugelis besimokiusių jau laisvoje Lietuvoje šį dainių baigia pamiršti. Pasitaiko, kad net pedagogai neveda savo auklėjamųjų klasių į ekskursiją senamiestyje, nes nežino, ką ten įdomaus galima vaikams parodyti, tai yra nieko nežino apie Maironį. Todėl nėra ko stebėtis, kad koks iš provincijos žmogelis neatsako į televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus „klausimėlį“ – „Kas buvo Maironis?“ Taip yra dėl politikų, istorikų ir švietimo darbuotojų aplaidumo. Apie Maironį teko išgirsti visai priešingų šio žmogaus prigimčiai, net absurdiškų atsakymų, kad Maironis – tai buvęs Sniečkaus slapyvardis, arba, kad jis išgarsėjo parašęs „Giesmę apie Staliną“. Išgirdęs tokius atsiminimus apie save, didis tautos dainius ir šalies patriotas galbūt antrą kartą numirtų, nes būtent Maironis iš didelės meilės savo tėvynei atsisakė tolesnių literatūros studijų ir pasirinko kunigystę, nes tik ši profesija caro laikais jam suteikė galimybę dirbti Lietuvoje. Tik begalinės meilės savo šaliai vedinas poetas atsisakė aukštų Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus pareigų ir, nutaręs daugiau „nelesinti svetimų paukščių“, sugrįžo į Kauną dirbti kunigų seminarijos (1909–1932 m.) rektoriumi, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Moralinės teologijos katedros vedėju, bet tik prieš pat mirtį buvo pagerbtas suteikiant jam šio universiteto garbės daktaro vardą. Taigi įžangoje pacituotame eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“ poetas pats sau išpranašavo atminimo likimą: Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,/ Taip mainos pasaulio darbai! (...)Užmirš mano giesmes! Poetai kiti/ Ieškos įkvėpimo brangaus;/ Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,/ Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Apie tai, kad kai kam atrodo, jog Maironis jau atgyvena, buvo kalbėta ir šiemet vykusiame „Poezijos pavasarėlyje“ Bernotuose – Maironio tėviškėje. Čia 150-ųjų J. Mačiulio (Maironio) gimimo metinių proga kalbėjęs poetas Marcelijus Martinaitis į tai atsakė, kad šalies patriotų širdyse Maironis tebėra gyvas, nors pripažino, kad didžiam tautos poetui tikrai nebūtų jauku gyventi šalia mūsų, nes jis ,,nekentė supriešinimų“: „Aš manau, šiandien jis lygiai tą patį, gal dar baisiau parašytų. Atėjo baisesni žmonės – vagia. Milijonus vagia – niekas nepasodina. Jei pavogsi 20 litų, byla garantuota. Pavogsi milijoną – nieko“. M. Martinaičiui nesuprantama, kodėl lietuviai, neapkraunantys savo galvų Maironio kūrybos žinojimu, jo giesmes vėl prisimena, kai tėvynė atsiduria pavojuje, kai Lietuva okupuojama, kai prasideda gyventojų teroras. O valdžia, matyt, nerodo didelio entuziazmo šio poeto garsinimui, dėl jo taikliai išdėstytų pastebėjimų, tinkančių ir jai pačiai. Tai buvo taikyta caro laikų ir prieškario politikai, bet jie labai tinka ir nūdienos valdininkams. Savo 1927 metų vasarą parašytame eilėraštyje „Skausmo skundas“, kurį poetas leido atspausdinti tik po mirties, jis sakė, kad laisvoje Lietuvoje duodama pakampių šmeižtams visa galia ir vien tik partijų partijoms dirva plati. Kitame eilėraštyje „Skausmo balsas“ poetas vėl teigia: Giedojau meilę, jauną viltį,/ Skambėjo stygos man saldžiai;/ Šiandieną tenka ar nutilti,/ Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Todėl 2010 m. gruodžio 14 d. Seimo nutarimas Nr. XI-1233 „Dėl 2012 metų paskelbimo Maironio metais“ iš tikrųjų tebelieka tik popieriuje, nes numatyti uždaviniai: 1) paskleisti Maironio 150-mečio minėjimo idėją ir tikslą; 2) pateikti įvairialypę asmenybės veiklą, kuri būtų aktualizuota tinkamais įgyvendinti projektais; 3) atnaujinti mokslinius kūrybos ir veiklos tyrimus, kurie apimtų laikotarpį nuo 1885 metų iki mirties, atsižvelgiant ir į publikuotus XX a. darbus Maironio tematika. 4) įtraukti įvairius socialinius sluoksnius, pasitelkiant akademinį jaunimą, visuomenines organizacijas, žiniasklaidą, šiandien toli gražu nėra įgyvendinami.

Apie poeto jubiliejui skirtus minėjimus internete garsinasi tik Kauno Maironio universitetinė gimnazija. Kauno Milikonių vidurinės mokyklos abiturientas Žygimantas V. teigė nebuvęs labai stropus mokinys, tačiau Maironį tikrai žinąs, bet laikant mokyklinius egzaminus pademonstruoti savo žinių apie šį poetą neturėjęs galimybių. „Mums buvo pasiūlytos tokios temos, kad Maironiui vietos neliko, savo darbuose galėjome tik Romą Kalantą prisiminti“, – teigė vaikinas. Kalbintos Alytaus mokyklų abiturientės irgi apgailestavo, kad jų žinių apie Maironį šiandien niekam neprireikė. Viena jų, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos abiturientė, buvusi Venciūnų kaimo pagrindinės mokyklos mokinė teigė labai mėgstanti Maironį (daug metų priklausiusi Lietuvos maironiečių draugijai) ir apgailestavo, kad parenkant mokyklinių ir valstybinių egzaminų temas Maironis buvo nustumtas į užribį. Savo nusistebėjimą tokiu egzaminatorių pasirinkimu išsakė ir Kauno „Ąžuolo“ katalikiškos vidurinės mokyklos abiturientas Mantas Jaras. Pasak vaikino, mokykloje buvo daug dėmesio skiriama moksleivių patriotiniam auklėjimui, todėl ir apie Maironį žiną, bet pačiose mokyklos programose Maironiui vietos skiriama per mažai, tad laikui bėgant jaunų žmonių atmintyje poeto vardas užsimiršta.

Moksleiviams pritaria ir pedagogai – Kauno „Ąžuolo“ katalikiškos mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lituanistė Rita Gecevičienė ir 7–8 klasių lietuvių kalbos mokytoja Giedrė Mazurkevičienė. Pedagogės tvirtino maniusios, kad Maironio jubiliejiniais metais į abitūros egzaminų temas bus įtraukta ir jo kūryba. Deja, pasak viename interneto portale savo mintis pareiškusio telšiškio Žymanto Baranausko, šiandien abiturientams „tetos ir dėdienės iš didelio miesto – Vilniaus – teigia, kad reikia suvokti taip, kaip suvokia jie. Stereotipas iškiša nosį – negali turėti savo nuomonės, turi mąstyti kaip pasakyta“, todėl „sakau ačiū egzaminų centrui už tokias temas“. Gal pagal tokių tetų ir dėdienių mąstymo stereotipus ir buvo abiturientams pasiūlyta ne apie literatūros klasiką Maironį parašyti, bet apie iki tol visai mokykloje nenagrinėtą ir neseniai amžinybėn išėjusį Valdą Kukulą ir jo kūrinį „Kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebūna“. „Gerai, kad nebuvo pareikalauta dar ir pavadinimą paaiškinti“, – atviravo Kauno „Ąžuolo“ katalikiškos mokyklos abiturientės, nes būtų belikę tik savo smegenis ištaškyti. Taigi po tokių mokymo reformų ir jaunimo bukinimo nėra ko stebėtis, kad jaunimui per anksti ima streikuoti atmintis, kad jaunimas ima nežinoti to, ką labai gerai žinojo jų tėvai ir seneliai. Šiandien keičiasi ne tik vertybės, keičiasi ir švietimo programų reikalavimai ir nurodymai, ką šiandien svarbiausia įsiminti ir ko reikėtų atsisakyti, kas tampa nereikalinga atgyvena. O atgyvena tampa tai, apie ką garsiai nekalbama, kas paliekama dulkėms nusėsti, samanomis ir kerpėmis apaugti.

Šiandien tik mokinių pertekliumi ir gerais auklėtinių atsiliepimais „pasiguosti“ galinti, 1400 mokinių ugdanti ir jiems patriotines idėjas diegianti bei liaudies tradicijas puoselėjanti Kauno „Ąžuolo“ katalikiška vidurinė mokykla irgi tokiu pavidalu gyvuoja paskutinius metus, nes vėl dėl vykdomos švietimo reformos jai gali tekti daug ko atsisakyti, ne vien tik pavadinimo. Tačiau čia šiandien mokiniai ne tik sužino apie garbingą mūsų šalies praeitį, bet ir savo rankomis puoselėja, dailina, atgaivina ir, pasak direktoriaus pavaduotojos, nesugadina ir neniokoja mokyklos koridoriuose ir foje demonstruojamų istorinę muziejinę vertę turinčių autentiškų dirbinių – medinio arklo, rankinių audimo staklių, dailiai išraižytos senovinės spintos, kraičio dėžės ir pan. Priešingai, mokiniai patys, savo rankomis pagamino ir išpuošė jos sienas tautinėmis verpstėmis, audimo juostomis ir kitais liaudies meno dirbiniais. Mokydamasis tokioje, dar klases turinčioje (kitose tik kabinetinė sistema), mokykloje negali pamiršti ir tautos dainiaus Maironio. „Maironiui šiemet mes rengėme daug renginių, – teigė R. Gecevičienė. – Visoms amžiaus grupėms buvo surengtos netradicinės pamokos apie poetą. Vyko poezijos konkursai, susitikimas su Maironio muziejaus darbuotoja, kuri mokiniams pademonstravo unikalių vaizdų su dainomis ir muzika apie Maironį, buvo organizuota ir literatūrinė popietė prisimenant Maironio poeziją su aktore Dalia Rasa Jankauskaite ir dainomis, talkinant Muzikos akademijos studentėms „Pavasaris Pasandravyj, o Lietuva dar kosti“ (pagal Just. Marcinkevičiaus žodžius), taip pat buvo organizuotas raiškiojo skaitymo konkursas „Jei nemylėjai, tai negyvenai“, bei suorganizuotos trys kelionės į Maironio gimtinę su užduotimis ir konkursais, o 8–12 kl. mokiniai varžėsi konkurse „Paliesiu lyrą“. Taip pat buvo surengtos dar tebeveikiančios parodos: iliustracijų tema – „Aš norėčiau prikelti“ ir Maironio kūrinių tema – „Apginkime kalbą, žemę, jos būdą, stokim į darbą kaip milžinai“. Kitais mokslo metais numatoma surengti dar ekskursijas vyresnių klasių moksleiviams į Maironio gimtinę bei improvizacijų Maironio baladžių tematika popietę, o spalio mėnesį planuojama respublikinė konferencija „Palaimintojo Jurgio Matulaičio ir prelato Jono Mačiulio-Maironio asmenybės – liudijimas XXI amžiaus žmogui dvasiškai atgimti“. Tačiau į klausimą, ar mokymo programoje yra pakankamai vietos skiriama mokinių susipažindinimui su Maironio kūryba ir asmenybe, lietuvių kalbos mokytoja R. Gecevičienė pareiškė: „Aišku, kad ne. Tik jei mokykla pati savo iniciatyva imasi papildomo darbo, tai tada ir mokiniai viską, ką reikėtų, sužino“. Deja, pasak nuo mokyklos įkūrimo laikų dirbančios ir daug savo širdies šilumos šiai mokyklai atidavusios pedagogės, šiandien šalyje yra tokių mokyklų, kurioms ne tik Maironis, bet ir pati Lietuva neįdomi. „Mes daug dėmesio skyrėme ir Romo Kalantos mirties jubiliejui prisiminti. Aš pati tada demonstracijoje dalyvavau, todėl turėjau ką mokiniams papasakoti, visi kartu užtraukėme ir dainą „Raudoni vakarai“. Taigi šiandien labai daug kas priklauso nuo to, kaip pedagogai dirba, ar jie myli vaikus, savo darbą ir savo tėvynę“, – pasakojo pedagogė.

O kaip myli Lietuvą ir savo tėvynę mūsų Švietimo ministerija, kokio išprusimo ji nori iš moksleivių, parodo ir šiemet parinktos egzaminų temos abiturientams. „Kaip galima šitokį Lietuvai svarbų žmogų, šitokį laikotarpį laikyti nesvarbiu ir net dešiniesiems esant valdžioje nepasirūpinti, kad nors viena egzaminų tema būtų skirta Maironio atminimui pagerbti, – apgailestavo pedagogė. – Juk kiek svarbių ir nūdienai aktualių dalykų jo kūryboje glūdi, kiek gilumos čia galima rasti, ir skaitydamas Maironio eiles pamatai ne tik praeitį, bet ir dabartinę politinę šalies situaciją“. Galbūt tai nūdienos politikams ir nepatinka, galbūt todėl, pavadinę šiuos metus Maironio vardu, jie išsigando poeto sakomos tiesos ir bevelytų kuo greičiau jį nuskandinti užmarštin, tačiau poetas rašė: Nebeužtvenksi upės bėgimo,/ Norint sau eitų ji pamažu;/ Nebsulaikysi naujo kilimo,/ Nors jį pasveikint tau ir baisu. Jis ragino: Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!/ Stokim į darbą kaip milžinai!/ Laimina Dievas sėjamą grūdą,/ Laimina vaisių: gema šimtai.

© 2012 „XXI amžius“