Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Maironio pėdsakais

Maironio sugrįžimas namo

Prof. Petras Bielskis

Vertinimo komisija: režisierė J. Šimaitienė, V. Pocienė, prof. Rimantas Balsys, Panevėžio vysk. Jonas Kauneckas, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, prof. Petras Bielskis, teatrologijos mag. Darius Peckus

Bilionių teatras – Laukuvos premijos laureatas

Raseinių teatras vaidina spektaklį „Trys mylimos“: Liudvikas – Edgaras Juška, Domicė – Inga Šatkauskienė Sigito Kancevyčiaus nuotraukos

Vaidina Girdžių teatras Audriaus Norkaus nuotrauka

Jurbarko teatras

Aušra Eidukaitytė, Raseinių kultūros centro direktorė, Regina Varnaitė, prof. Petras Bielskis, prof. Rimantas Balsys, J. Šimaitienė Audriaus Norkaus nuotraukos

Baltrušaičių teatras

Įteikiama Laukuvos premija: prof. Petras Bielskis, mag. Darius Peckus, režisierė Zita Grudienė

Krivūlės perdavimas Laukuvai – Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, prof. Rimantas Balsys, prof. Petras Bielskis

Kun. Jono Katelės premijos laureatas Senųjų Agluonėnų klojimo teatras

Betygaloje po spektaklio Sigito Kancevyčiaus nuotraukos

Žmogus iš savo namų niekada ir niekur neišeina. Nebent būna išvaromas.

Lietuvos klojimo teatrų draugijos vėliavoje dailininkė Sofija Kanaverskytė išsiuvinėjo mitologinį Vėlinos atvaizdą. Už regimo daiktinio pasaulio yra neregimasis. Vaidinimas, arba kitaip vaidulai, yra gyvenimas tarp šiapus ir anapus. Klojimų kultūroje suformuota ir dar gyva nuojauta, kad išėjusieji gyvena senose koplyčiose, jaujose ir tyliai stebi mūsų gyvenimą. Yra gražus paprotys, kai mums brangūs išėjusieji dar ir dabar pakviečiami dalyvauti genties sueigose, prie vaišių stalo, bendruomenės šventėse. Visiems susirinkus, pastatoma balta kėdė ir vyriausias bendruomenės žmogus pakviečia garbingą gentainį ateiti ir sėstis. Išvardijami jo nuopelnai, geri darbai, išsakomas pasiilgimas, o pasivaišinus atsisveikinama: „O dabar eik. Tik išeidamas per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus nedaryk jokios žalos, grumstu neužgauk mūsų arklių, nenutrypk rasodos, neišbaidyk paukščių...“ (Dundulienė P. Lietuvių etnologija. 1991, p. 289). Originalus būdas per išėjusįjį kalbėti su esančiais.

Bernotuose, Maironio gimtinėje, liepos 5–6 dienomis suvažiavę Lietuvos klojimo teatrai į savo XXIV krivūlę prisiminė šį gražų paprotį ir kieme ant vejos pastatę baltą krėslą pašaukė Joną Mačiulį-Maironį. Žmonės stovėdami plojo ir laukė, kol Maironis užims jam skirtą vietą. Būtis išsiplėtė, peraugo transcendentinę ribą.

Paskui kalbėjo Raseinių rajono meras Remigijus Ačas, žemaičių kalba svečius pasveikino Klojimo teatrų krivūlės vertinimo komisijos pirmininkas Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys, teatrologijos magistrai Darius Peckus ir Artūras Butkus.

Maironis, kurio 150-osioms gimimo metinėms paminėti buvo skirta šiemetinė Lietuvos klojimo teatrų XXIV krivūlė, sėdėdamas savo tėvų sodybos kieme, baltoje vėlių kėdėje, turėjo būti patenkintas. Klojimo teatras jį sveikino jauną, dar 1893 metais, Panemunėlio klebono kun. Jono Katelės daržinėje, slaptoje nuo žandarų lietuvių sueigoje, o dabar suvažiavo dešimtys teatrų iš visos laisvos Lietuvos pagerbti jo 150-mečio.

Sakoma, kad medis, namų sienojai ilgiausiai išlaiko namų atmintį, čia gyvenusių žmonių dvasią. Krivūlės dalyviai, ar iš toli atvažiavę žmonės su vaikais glostė senus nuo laiko parudavusius rąstus, šildėsi delnus kaip prie židinio. Maironio namai yra mūsų namai. Tai irgi turėtų šildyti jo širdį. Be to, krivūlės pabaigai Klaipėdos universiteto teatras beveik po šimto metų vėl pakėlė Maironio istorinę dramą apie Vytautą („Vytautas pas kryžiuočius“). Gal talentingi artistai, bet kai kryžiuočių Didysis magistras (akt. Gedeminas Pranskūnas) ir Vytautas Didysis (akt. Egidijus Kupčiūnas) scenoje kaip kovos lauke išdėsto, pergrupuoja, atitraukia savo pajėgas, kai forsuoja ir laužo savo planus, kai mirtinai grumiasi ne tik su priešu, bet ir su savimi, kai pakyla ir krinta, įveikia ir pralaimi, negali atitraukti akių ir minties nuo likimo, kuris yra ir mūsų likimas. Keista, kad tokia europietiškai elegantiška drama galėtų būti visų pamiršta. Deja. Reikia visur skelbti, kad Maironis ne tik didelis poetas, bet ir dramaturgas. Kaip būtų gerai, jei Raseinių kraštas kasmet čia rengtų vaidinimus ar bent dramų skaitymus. Svarbu gera intencija.

Raseinių teatras suvaidino, reikėtų sakyti sušoko, Žemaitės Tris mylimas (rež. Laimona Liauškienė), Agluonėnai prikėlė prieškario A. Tarasonio komediją Meilės eliksyras (rež. E. Kupčiūnas), o Bilionių teatras ėmėsi dabartinio autoriaus E. Untulio komedijos Meilės kvadratas (rež. Z. Grudienė). Ydos, kurių žmonija norėtų atsikratyti, pasirodo, nesensta, o tobulėja, prisitaiko. Keičiasi tik pasakojimo būdas, žaidimo forma. Ir čia teatras turi neribotas galimybes.

Kuo stiprus ir originalus klojimų vaidinimas? Pirmiausia tuo, kad jis atėjo iš ten, kur profesionalus teatras dabar tik bando sugrįžti – envirenmentalinė, arba nepaprasta, neįprasta veiksmo vieta. Klojimų teatrai nežinojo ir iki šiol nenori žinoti „itališkosios scenos dėžutės“, jos tikrų ir menamų sienų. Čia niekada nėra pašalinių stebėtojų, yra tik dalyviai ir, žinoma, neišsemiamos tipažų panaudojimo galimybės – visas kaimas yra ištisas teatras, visi žmonės artistai. Reikia slunkiaus – yra, pletkininkų ar filosofų – kiek nori, storų, laibų, piktų, tulžingų, liežuvingų, garbanių ir plikių, balsingų, dainingų ir tylenių – tik spėk paimti ir pastatyti reikiamoje vietoje. O kaip jie visi moka žaisti, išdykavimui parinkti laiką ir būdą! Kiekvienas teatras turi savo vedlius iš prigimties, o kiti greitai pajunta juokavimo stilių ir neatsilieka.

Kad ir raseiniškių Edgaras Juška. Nesu matęs šmaikštesnio Liudviko ir gal net būti negali. Jis tiesiog dūksta, išradingai laviruoja tarp mergiščios, prisirpusios panos ir brandžios moteriškės. Amžiaus intervalas čia yra esminis ir jį reikėtų išsaugoti. Liaudiškame vaidinime niekas charakterių nekuria. Naudojasi prigimties duota organika arba charakteringumo elementais. Tai yra labai skirtingi dalykai. Deja, Inga Šatkauskienė, būdama Petronės amžiaus, priversta kurti paauglės Domicės charakterį. Kai kur kaip dabarties atributas prasimuša vulgarokas juokavimas. Ir kostiumas, rūbų atranka daug prisideda prie individualumo atodangų. Suprantama, kad pasinaudoti tautinių šokių rūbais yra lengviau, bet kartu ateina ir įvaizdžio unifikacija. Tarsi ne teatras būtų, o liaudies šokių ansamblis.

Agluonėnai per dvidešimt penkerius savo gyvavimo metus išsikariavo etalonines pozicijas. Visas jų repertuaras yra optimalus, nėra atsitiktinių ar nesusiformavusių spektaklių. Jų vadovai Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus aiškiai supranta savo uždavinius ir išmintingai vertina galimybes. Dar daug kur gaji nuostata, kad mėgėjai privalo orentuotis į profesionalus, čia – juoko vietoje. Agluonėnų teatras išimtinai remiasi žaidimu, kategoriškai atsisako psichologinės dramos, veiksmui kurti ieško tik situacinės fabulos. Tokių tikslų vedami jie žaidžia B. Sruogos Pagundą, H. Prialgausko Rickų, garsų Lietuvos plėšiką arba Mirtą Činčibiraitę, E. Kupčiūno Milijonierių, A. Fromo-Gužučio Gudrią našlę ar Vydūno Piktąją gudrybę. A. Tarasonio Meilės eliksyras irgi iš tos pačios metodikos ir stilistikos. Būtent kūrybinė metodika, žaidimas, ženklų sistema leidžia jiems pasiekti ansambliškumo nesivaikant profesionalumo.

Įdomus epizodas su tarnais. Du stiprius vyrus (R. Juknevičius, A. Galkauskas) pastato centre liepia užsikimšti ausis. Vyksta suokalbis. Jie negirdi, stovi ir nieko nedaro. Veiksmų neatitikimas yra tiek neadekvatus, kad sukuria komišką situaciją, kuri vaidina savaime. Sąmoningai kuriama liaudiško vaidinimo stilistika yra šio teatro didžiausia vertė.

Šiais metais į klojimo teatrų judėjimą įsijungė Baltrušaičių bendruomenės teatras bei Girdžių ir Bilionių klojimo teatrai.

Apie Bilionis parašyta, kad jie dar „1956 m. rugpjūčio 6 d. per Požerės Atsimainymo atlaidus Gulbių kaime (Laukuvos valsčius) Stanislovo Strauko klojime suvaidino J. Paukštelio Vaiduoklius. Įsivedė elektrą, išsikėlė ketverias duris ir sunėrė pakylą, naudojo viską, kas po ranka. Spektaklio metu vyrai lyg kopėčiomis karstėsi klojimo kampų sukirtimais, iš plėšų nusipynė kubilus. Jie lengvi ir įsilindus galima visokias štukas išdarinėti“ (Laukuva. I dalis. 14-oji „Lietuvos valsčiai“ monografija. 2005, p. 640). Užrašas ant senos nuotraukos liudija, kad Straukų jaujoje buvo vaidinama jau 1919 metais. Dabartiniai bilioniškiai „prisijaukino“ E. Untulį ir vaidina ne tik Meilės kvadratą, bet visas jo pjeses iš eilės. Teatrui ūkiškai vadovauja Zita Grudienė, bet Zenonas Levickis yra teatro šerdis. Jo pilna visur: ir seniūnijos reikalai, ir savivaldybė, ir Bilionių istorija, ir senkapiai. Artistu gimsta kiekvienas lietuvis, o Z. Levickis – net būtinai. Šalia jo visi pasidaro gabūs ir kūrybingi (Virginija Geštautienė, Tomas Bernotas, Asta Gestautienė, Jolanta Pocienė). E. Untulio pjesės gaivališkos, žemaitiškos, aktualios, bet vietomis labai žodingos, ne veikiančios, o aiškinančios. Ir šis spektaklis prasideda žavingai. Kurmaitis (Z. Levickis) spalvingai ir aiškiai stengiasi atsikratyti vienos moters ir įsipiršti kitai. Viskas daroma atsargiai, šmaikščiai, kryptingai. Plepėjimas yra, bet turi aiškų tikslą. Vėliau daugelyje vietų prasideda tik pasakojimas. Režisierius, dirbdamas su autoriumi, turi tokias vietas išgryninti, paversti vyksmu, kadangi autoriui tekstas gražus ir kiekvienas sakinys nepamainomas. Režisieriui reikia ne plepaus, o kovojančio herojaus.

Girdžių klojimo teatras (Jurbarko r.) atvažiavo iš sename klebonijos kluone ką tik įkurto naujo teatro. Turi savo kluoną gal todėl, kad jų seniūnas Darius Juodaitis yra vaidinantis seniūnas – ir gerai vaidinantis, ir besirūpinantis kultūra. Duok, Dieve, daugiau tokių seniūnų ir seniūnaičių.

J. Grušas labiau žinomas kaip dramų kūrėjas, o režisierė Loreta Zdanavičienė surado jo Tikrą komediją. Tipažai, ypač vyresnieji, parinkti labai vykusiai, organiški, ryškūs. Tik gal vertėtų atsisakyti kai kuriems pabrėžtinai nenatūraliai uždėtų perukų. Arba visiems uždėti, tik tada būtų neaišku kodėl.

Baltrušaičiai vos 12 km nuo Tauragės, o režisierius Sigitas Kancevyčius surinko trupę, kurios galėtų pavydėti ir pati Tauragė: istorijos mokytojas Mindaugas Giačas, bendrovės pirmininkė Edita Jucienė, mokymo centro direktorė Ona Sturonienė, traktorininkas Aurimas Čepas, studentės ir moksleivės Kristina Vaivadaitė ir Viktorija Šetkutė, pusiau dirbančios ir bedarbės Rima Jurgilienė ir Jūratė Beržinienė. Elegantiška Jono Skinkio komedija Moderni moteris, nors savo struktūra primena K. Čyplio Bobutės susipyko (ypač teismo scena, tiek savo forma, tiek moralo tiesmukiškumu). Spektaklis pasižymi išbaigtumu, estetika, kostiumų spalvos ir linijos švarumu.

Baltrušaičių, Viešintų ir Skapiškio teatrai pagal Raseinių kultūros centro planą savo spektaklius vaidino skirtinguose rajono miesteliuose – Betygaloje, Šiluvoje ir Ariogaloje. Tokiu būdu visas rajonas pajuto respublikinės krivūlės alsavimą. Ypač šiltai Baltrušaičių teatras buvo sutiktas Maironio gimtojoje Betygalos parapijoje... Miestelio salė pilna žmonių, seniūnas Stanislovas Totilas parengė specialią miestelio kultūrinė gyvenimo apžvalgą, pasveikino su karaliaus Mindaugo ir Maironio diena. Visa bendruomenė sugiedojo Lietuvos himną, o po spektaklio fotografavosi su artistais, diskutavo, galvojo apie savo teatro kūrimą.

Liepos 6-ąją Raseinių bažnyčioje vyko iškilmingos šv. Mišios karaliaus Mindaugo ir tautos dainiaus Maironio intencija. Po pietų Bernotuose vėl prasidėjo konkursiniai vaidinimai.

Po sumos į Bernotus atvyko XXIV krivūlės organizacinio komiteto pirmininkas Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir Šilalės rajono mero Jono Gudausko įgaliotas Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas – solidžių premijų fundatoriai. Jungtiniame Krivūlės organizacinio komiteto ir vertinimo komisijos posėdyje svarstyti du klausimai: 2012 metų premijų skyrimas ir XXV Lietuvos klojimo teatrų krivūlės sušaukimas 2013 metais.

Pagrindinė Kun. Jono Katelės premija ir Didysis prizas vienbalsiai pripažinti Senajam Agluonėnų klojimo teatrui už visą dvidešimt penkerių metų kūrybinę veiklą, įteikiant diplomus režisieriams Egidijui Kupčiūnui ir Augustinui Šutkui asmeniškai. Antroji Laukuvos seniūnijos premija už kaimo teatrinės kultūros puoselėjimą paskirta Bilionių klojimo teatrui ir režisierei Zitai Grudienei.

Siekiant sušaukti XXV krivūlę buvo pateiktos trys paraiškos – Telšiai, Agluonėnai ir Laukuva. Dauguma balsų pirmenybė atiteko Laukuvai.

Po nekonkursinio Klaipėdos universiteto teatro spektaklio Maironio Vytautas pas kryžiuočius vyko krivūlės uždarymo iškilmės, buvo išdalyti diplomai ir premijos, pasakytos gera linkinčios kalbos, Raseinių šventės organizatoriai perdavė krivūlę Laukuvos seniūnui V. Ačui. Visi giedojo Maironio Lietuva brangi.

Raseinių rajonas

© 2012 „XXI amžius“