Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Ilgiausiai klebonavęs Skapiškyje

A†A garbės kanauninkas Povilas Varžinskas
(1922 11 25–l948 12 19–2012 07 31)

Kanauninkas Povilas Varžinskas Broniaus Vertelkos nuotrauka

Vyskupas Jonas Kauneckas vadovauja laidotuvių procesijai

Vyskupas Jonas Kauneckas su grupele sakapiškėnų

Kan. Povilo Varžinsko giminaičiai prie jo kapo

Panevėžio kapinėse (iš kairės): kan. Povilas Svirskis, kan. Juozapas Kuodis, kun. Kostas Balsys, kun. Vitalijus Kodis, kun. Zenonas Navickas

Panevėžio kapinėse: Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas (Pasvalys), alt. jubil. Albinas Pipiras (Pušalotas), šalia kunigo tautodailininkas Bronius Bickus (Skapiškis)

Su garbės kanauninku Povilu Varžinsku susipažinau Skapiškyje. Atvykdavau čia aplankyti Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus – pirmojo dominikono, atvykusio misijoms į Lietuvą) bažnyčios šventoriuje palaidoto klebono (1925–1956) kanauninko Nikodemo Kasperiūno (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13) kapo, šios parapijos kapinėse esančių artimųjų kapų. Skapiškis – mano vaikystės miestelis, tad itin svarbūs ir brangūs man yra čia dirbantys dvasininkai: kol tėvelis sugrįžo iš Sibiro, t.y. iki pat kanauninko mirties, aš augau klebonijoje, kan. N. Kasperiūno ir pas jį besilankančių kunigų globojama (kai mamytei nebegrėsė išvežimo pavojus, šeimininkavo klebonijoje). Su kan. P. Varžinsku visada buvo miela susitikti ir pakalbėti, pasidalinti džiaugsmais ir bėdomis, išgirsti įdomių pasakojimų. Dabar belieka apgailestauti, kad tiek daug liko neužrašyta... Iš beveik 64 kunigystės metų kan. P. Varžinskas 21 metus dirbo Skapiškyje. Kanauninko darbo 20-metis labai iškilmingai paminėtas Skapiškyje, apie jį rašyta ir „XXI amžiuje“ (2004, birželio 25, nr. 48.), straipsnyje „Dvidešimt metų Skapiškio parapijoje“.

„Versmės“ leidykla (vadovas Petras Jonušas) leidžia seriją monografijų, skirtų buvusiems Lietuvos valsčiams. 2009 metų pabaigoje leidyklos vadovas P. Jonušas ir tuometinis Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius pasirašė sutartį dėl „Daujėnų“ monografijos (vyriausias redaktorius ir sudarytojas Antanas Šimkūnas) išleidimo. 2010 m. birželio 14–23 d. Daujėnuose vyko monografijos autorių žvalgomoji ekspedicija. Straipsnio autorei, šios ekspedicijos dalyvei, vėl teko nemažai bendrauti su kan. P. Varžinsku, nes jis ne tik kasdieną aukojo ekspedicijos dalyviams šv. Mišias, bet ir aktyviai domėjosi mūsų darbu, nepaisydamas kaitros, keliavo kartu į atokias vietas prie pastatytų kryžių, į Porijų koplytėlę, Daujėnų kapines...

Straipsnio autorė ne kartą lankėsi ir klebonijoje, kur kanauninkas, tik pavalgydinęs savo pagamintais pietumis, pasakojo savo gyvenimo istoriją. Perrašant rankraščių medžiagą į kompiuterį, kilo nemaža klausimų, vis ruošiausi važiuoti į Daujėnus juos tikslinti, deja – nebespėjau...

Laidotuvės

Paskutinį kartą kanauninką pamačiau 2012 m. liepos 31 dieną Panevėžyje Kristaus Karaliaus Katedroje prieš gedulingas laidotuvių šv. Mišias ramiai, su šypsenėle veide, gulintį karste, gėlių apsuptyje. Nors tai buvo penktadienis (darbo diena), vasara, kai daugelis atostogauja, Katedra buvo pilna žmonių – buvusių jo parapijiečių, atvykusių iš Skapiškio, Pandėlio, Daujėnų ir kitur, gausių giminaičių bei brolių kunigų.

Prieš šv. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis supažindino su kan. P. Varžinsko gyvenimu, atliktais darbais įvairiose parapijose, paminėjo svarbiausius kanauninko asmens bruožus – maldingumą, nuoširdumą, gerumą...

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kartu meldėsi 34 kunigai. Pamokslą pasakė apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis. Jis – kan. P. Varžinsko bendrakursis, nors įšventintas į kunigus ne tuo pačiu metu (vieni įšventinti 1948 m. pabaigoje, kiti – 1949 m. pradžioje). Iš to, paties gausiausio kurso sovietmetyje, Panevėžio vyskupijoje belikę tik apašt. prot. B. Antanaitis, kan. Povilas Svirskis ir kun. Pranciškus Sabaliauskas OP.

Vieną iš skaitinių skaitė straipsnio autorė, kitą – giminaitė dr. Inesė Ratnikaitė (Šiauliai). Po šv. Mišių kalbėjo Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaras kun. Regimantas Tubelis ir Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas, Rokiškio dekanas kan. Vilnis Viktoras Cukuras.

Kapinėse žodį tarė kan. P. Varžinsko krikšto sūnus, buvęs Panevėžio meras Povilas Vadopalas.

Kan. P. Varžinskas amžinajam poilsiui atgulė Panevėžio kunigų kapuose (Ramygalos g.), šalia palaidotų kun. Jono Labakojo, kun. Juozo Balčiūno, kun. Antano Kiečio, kun. Antano Juškos ir kun. Antano Kairio.

Pamoksle apašt. prot. B. Antanaitis kalbėjo, kad kan. P. Varžinskas, kaip ir kiekvienas kunigas, paimtas iš žmonių tarpo tarnauti Dievo tautai, žmonių gerovei, amžinai ateičiai, veikia ne savo, o Dievo vardu. Kunigas, kaip šv. Petras, galią gauna iš Viešpaties, visada ir visur, kiekvieną minutę, be jokių išeiginių jis turi tarnauti žmonėms, kaip tai darė visų kunigų globėjas Arso klebonas šv. Jonas Vanjė (1786–1859). Tad be galo brangu gyventi tyra širdimi, o kol tauta turi tikėjimą ir dorovę, ji yra gyva.

Palaimintasis Jurgis gyveno šūkiu – „Blogį nugalėk gerumu!“ Tai liudijo ne tik žodžiais, bet ir pavyzdžiu. Tauta išliks nepriklausoma ir gyva, kol gyvens tyra siela.

Viso to siekė laikytis ir kanauninkas Povilas: savo veikla jis liudijo dėmesį, gerumą, rūpestį kitais. Nesusvyravo okupacijų metais, nedarė jokių zigzagų, visada drąsiai ir nedvejodamas pasirašydavo po kunigų protesto raštais įvairioms sovietinės valdžios institucijoms. Kanauninkas tik kartą atostogauti buvo išvykęs į Palangą. Sakydavo: „O jei kas atsitiks parapijiečiams?“ Apašt. prot. B. Antanaitis kalbėjo, kad jo rankose nuolat buvo rožinis ar brevijorius. Nepasidavęs Rytams, nepasidavė ir Vakarų modernizmui, liberalizmui. „Tai ne Kristaus mokslas“ – sakydavo jis. Pasak pamokslininko, kan. P. Varžinskas kaip Prometėjas nešė Kristaus ugnį.

Kun. Regimantas Tubelis apie kanauninką, kuris jį Skapiškyje ne tik krikštijo, bet ir buvo puikus pavyzdys pasirenkant kunigystę, kalbėjo kaip apie labai susikaupusį maldos žmogų. Prisiminė, kaip jis kviesdavo vaikus „ožiukų parduoti“ (atlikti išpažintį). Kanauninko uolumas ir nuolankumas buvo ypatingi – jis nesistengė niekur pasirodyti. Kaip pasakojo kun. R. Tubelis, kan. P. Varžinskas kalbėjo, kad žemėje brangiausia yra žmogus, tačiau jis, nors ir didžiausius išteklius turėdamas, mažai panaudoja šią galimybę. Viena svarbiausių kanauninko minčių – „Jeigu pražudysi sielą, viską pražudysi“ – ir jo visa kryptinga veikla – stengtis, kad tai neįvyktų. Todėl, kaip kalbėjo kun. R. Tubelis, geriausius dvasios išteklius kan. P. Varžinskas skleidė laimindamas visus sutiktus, krikštydamas ne vieną „latrą“. Su parapijiečiais jis buvo ne tik kunigas, bet ir eilinis tikintis. Iš tiesų kan. P. Varžinskas buvo gilios minties filosofas, deja, nepaskelbęs savo raštų, apgailestavo kun. R. Tubelis.

Rokiškio dekanas kan. Vilnis Viktoras Cukuras, prisiminė, kad jiems – motinai su sūnumis – grįžus iš Sibiro (tėvas ten mirė) ir apsigyvenus Nemunėlio Radviliškyje, kun. P. Varžinskas, tuo metu čia klebonavęs, daug padėjo. Cukurai, nieko neturėdami, apsigyveno nedideliame tvartelyje. Mama buvo be sveikatos, tad dažnai neturėdavo ir ko valgyti. Berniukai pradėjo patarnauti šv. Mišiose, o kanauninkas, žinodamas jų vargingą padėtį, labai subtiliai paremdavo pinigais. Kun. P. Varžinskas, pasak kan. V. V. Cukuro, buvo gerumo ženklas, nebijojo tai liudyti. Kanauninkas prisiminė, kad namuose pas kun. P. Varžinską buvo vieno garbingo kunigo krėslas. Berniukams apsilankius, jis pasakęs: „Kas atsisės į šį krėslą, bus kunigas“. Vilnis, kaip vyresnysis, pasislinko, kad galėtų atsisėsti jaunesnis broliukas, tačiau kun. P. Varžinskas būtent jį suėmė už pečių ir įsodino į krėslą – taigi savotiškai išpranašavo kunigystę.

Vaikystės ir jaunystės metai

Povilas Varžinskas gimė 1922 m. lapkričio 25 d. Varžų kaime (Biržų r.) Elžbietos Blazarėnaitės (1888–1968 12 09) ir Povilo Varžinsko (apie 1890–1948 10 10) ūkininkų šeimoje, buvo antras vaikas iš keturių išaugusių. Krikštijo jį Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje kun. Aleksandras Juočepis (1895–1920–1926 01 06), išpranašavęs, kad vaikas bus kunigas. Tai vėliau Povilui sakė tėvai, pasidžiaugdami, kad kun. A. Juočepis Krinčine pastatė ubagyną – namą vargšams. Šio kunigo sveikata buvo silpna, tad jį iškėlė į Žemaitiją (mirė būdamas altaristu Akmenėje). P. Varžinskas, baigęs Daniliškio pradžios mokyklą, po to – penktą ir šeštą skyrius Krinčine, įstojo į Pasvalio gimnaziją. Čia dvasios tėvas ir kapelionas buvo kun. Vytautas Balčiūnas (1910 11 21–1933 07 23–2003 05 28). Jį iškėlus dirbti į Kauno kunigų seminariją, naujuoju kapelionu, gimnazijos dvasios tėvu, o Povilui pradėjus lankyti gimnaziją ir jo klasės vadovu tapo kun. Juozas Varnas (1909 07 11–1934 05 26–1990 07 09). Jis tęsė iki tol buvusio kapeliono veiklą. Kun. J. Varnas buvo labai pavyzdingas, itin palaikė ateitininkus. Į Pasvalio gimnaziją atvažiuodavo jo kurso draugas kun. Alfonsas Sušinskas (1909 01 25–1934 05 26–1966 06 18) ir jie abu moksleiviams skaitydavo paskaitas. Pasiklausyti susirinkdavo beveik visa gimnazija, o ateitininkų Pasvalio gimnazijoje buvo gausus būrys. Pasvalio ateitininkai važiuodavo į mišką ir ten rengdavo susitikimus. Su vaikais vykdavo ir kapelionas. Prieš pat karą gimnazistai pastebėjo, kad kažkas įbėga ir vėl išbėga iš miško – kapelionas pasakė, kad juos seka bolševikai. Užėjus rusams, mokykloje prikabino sovietų vadų paveikslų, bet jie po nakties vis dingdavo ir dingdavo. Tada paveikslų privežė  tiek daug, kad prikrovė sandėlį. Tad vietoj pradingstančių portretų mokytojai užkabindavo vis naujus ir naujus ir jų nepritrūko.

Apie sovietų įsiveržimą būsimasis kanauninkas sužinojo iš savo tėvelio: šis grįžęs iš miesto pasakė apie važiuojančius sovietų tankus.

Kanauninkas didžiavosi, kad iš kun. J. Varno auklėjamosios klasės net dešimt berniukų įstojo į seminariją, vokiečių okupacijos metu baigę šešias klases, – Juozapas Pranka, Jonas Poviliūnas ir Povilas Varžinskas, – o sovietmečiu – dar septyni. Iš pastarųjų, kaip pasakojo kanauninkas, nebaigė nei vienas: vieni buvo išvežti, ištremti, kitų laukė kitokios bėdos.

Kelias į kunigystę

1943 metais, baigęs šešis Pasvalio gimnazijos skyrius, taigi nepabaigęs gimnazijos, įstojo į antrą licėjinį Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune kursą. Kas paskatino pasirinkti kunigystės kelią? Kanauninkas pasakojo, kad pirmiausia Dievo buvo pašaukimas, kurio meldė giliai tikintys tėvai, nes jau krikštijant naujagimį, kunigas, kaip minėta, lemtingai pasakęs: „Šitas vaikas išaugs kunigu“. Religingumą vaikui liudijo tėvų pavyzdys: kasdieninės ryto ir vakaro maldos namuose, prie valgio stalo, o švenčių dienomis apie gerus šešis kilometrus kelionė į Krinčino bažnyčią. Kunigas sakė, kad mama – geriausias pasaulyje žmogus – buvo labai kantri ir religinga moteris. Labai pamaldi ir dėdienė Barbora Varžinskienė – dėdės Jono žmona – buvo gražus pavyzdys. Vaiką veikė ne tik šeima, bet ir aplinka. Pirmosios Komunijos metu kunigui talkinę iš Kunigų seminarijos atvykę klierikai, visus sužavėjo maldinga elgsena. Nuo tada klierikas Poviliukui tapo svajonių idealu.

Svarbi buvo ir Poviliuko veikla angelaičiuose (Angelo Sargo draugijoje), o gimnazijoje – valdžios uždraustoje ateitininkų veikloje. Tai ugdė dvasines vertybes, krikščioniškuosius idealus.

Svarbų poveikį turėjo ir tikybos mokytojai. Klebonas džiaugiasi, kad kun. Juozas Varnas – jo klasės auklėtojas – buvo kartu ir Pasvalio gimnazijos kapelionas, sugebėjo paveikti jaunuolius, paskatino stoti į seminariją. Be to, motinos bei tėvo giminėse buvo nemaža kunigų: dėdės, pusbroliai, tolimesni giminaičiai. Tai irgi veikė jaunuolio apsisprendimą. Tad pasirinkimo kelią formavo daugelis priežasčių, iš kurių, kaip teigė kunigas, pati svarbiausia – Dievo valia ir malonė.

Kunigų seminarijoje P. Varžinsko kursas buvo pats didžiausias ir vienintelis toks gausus Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos sovietmečio istorijoje.

Dvasios tėvas seminarijoje buvo jau minėtas kun. V. Balčiūnas, sakęs labai gražius pamokslus. Kun. Šis kunigas buvo klieriko P. Varžinsko giminaitis – jo tėvo mama – Balčiūnaitė, o kunigas Vytautas buvo jos brolio sūnus. Kun. V. Balčiūnas seminarijoje su giminaičiu elgėsi labai atsargai ir taktiškai, nenorėjo, kad klierikai sužinotų apie jų giminystę, kad Povilui neimtų priekaištauti.

1949 metais Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune baigė net 40 kunigų. Kunigystės šventimus šio kurso klierikai gavo skirtingu laiku. Vieni jų buvo įšventinti 1948 m. spalio 31 d. ar gruodžio 19 d., kiti – 1949 m. balandžio 2 d.

Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kad nesukeltų sovietinei valdžiai dingsties persekiojimams, 1948 m. gruodžio 19 d. P. Varžinską su grupele klierikų įšventino į kunigus savo namuose. Pirmąsias šv. Mišias kun. P. Varžinskas aukojo Krinčine 1948 m. gruodžio 26 d. per Šv. Stepono atlaidus.

Darbas parapijose

Kun. P. Varžinskui per beveik 64 tarnystės Dievui ir žmonėms metus teko dirbti aštuoniose parapijose: Svėdasuose ir Adomynėje (1949 m. gegužės m. – 1957 m.), Nemunėlio Radviliškyje (1957 m. ruduo – 1964 m.), Raguvėlėje (1964–1975), Kriaunose (1975–1984), Skapiškyje (1984–2005), Pandėlyje (2005–2007), Daujėnuose (2007–2012). Ilgiausiai – 21 metus – dirbta Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje.

Tauragnų Šv. Jurgio parapijos kleboną kan. Bronių Šlapelį, gimusį Adomynės parapijoje, Bugailiškių k. (Kupiškio r.), globojo klebonas kun. P. Varžinskas. Kan. B. Šlapelis pasakojo apie kun. P. Varžinsko sumanymą išdažyti Adomynės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios vidų tautinėmis spalvomis: lubas – geltonai, sienas, iškaltas lentomis – žaliai, o grindis ir suolus – raudonai. Kai jam sovietinės valdžios atstovai prikišo tokį „nusikaltimą“, kun. P. Varžinskas atsakęs: „Kokius dažus žmonės atnešė, tokiais ir dažėme. Argi lubas buvo galima dažyti raudonai ar žaliai, o grindis – geltonai? Taigi kitaip ir nebuvo galima dažyti, o tik taip, kaip nudažėme“, – prisimena kan. B. Šlapelis. Kun. P. Varžinskas išdrįso taip išdažyti bažnyčią giliu sovietmečiu, tuomet, kai už tautinės vėliavos iškėlimą Vasario 16-ąją sekdavo ilgiausi tardymai, o po jų – ir suėmimas.

2005 m. birželio 22 d. kun. P. Varžinskas paskirtas altaristu į Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją talkinti kun. Kostui Balsiui. Čia, Pandėlyje, kun. Povilui Varžinskui buvo suteiktas garbės kanauninko titulas. Apie jį gražiai prisimena pandėliečiai.

2007 m. rugsėjo 14 d. g. kan. P. Varžinskas atleidžiamas nuo Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos altaristo pareigų ir skiriamas rezidentu Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijoje.

Tikėtasi, kad Daujėnuose g. kan. P. Varžinskas 2012 m. lapkrityje iškilmingai paminės 90-ąjį gimtadienį, kurį sutiks su įprasminta tarnyste Aukščiausiajam. Deja, Viešpaties planai buvo kitokie: 2012 m. liepos 31 d. g. kan. Povilas Varžinskas buvo pakviestas Amžinajam gyvenimui.

Kaip prisimena daujėniškė Marija Mėkelytė, kan. P. Varžinskas ir sirgdamas eidavo aukoti šv. Mišių, buvo labai „pasiaukavęs“.

Sudėtinga buvo kunigo veikla sovietmetyje. Visur laukę išbandymai ženklius pėdsakus paliko ir kan. P. Varžinsko gyvenime. Tačiau kunigas atsilaikė – remontavo, puošė ir gražino bažnyčias, rūpinosi gyvosios Bažnyčios stiprinimu, kiekvienam parapijiečiui teikė dvasinės stiprybės.

Kan. P. Varžinskas ankstyvoje jaunystėje (mokydamasis Krinčine šeštame skyriuje) rašė eilėraščius, ne vienas poezijos posmas buvo išspausdintas „Kregždutėje“, „Šaltinėlyje“, „Žvaigždutėje“, „Ateities spinduliuose“. Čia jam didelę įtaką darė giminaitis Paulius Drevinis (rašė poeziją, išleido nemažai knygų, sovietmečiu su tėvais buvo ištremtas). Jis atveždavo spaudos, skatindavo mokytis (be jo įtakos gal nebūtų stojęs į gimnaziją, mat, Paulius sakydavo: „Esate trys broliai, tau reikia mokytis, nereikės dalyti žemės“).

Kaip ir kitose parapijose, Daujėnuose kan. P. Varžinskas rašė dvasinius pamąstymus, rašė sau... Apie dvasinių pamąstymų minties gilumą ir brandą liudijo prasmingi, vertę susimąstyti jo pamokslai – žodžiai į kiekvieno klausančio sielą.

Garbaus kanauninko netektis, kiekvieną jį pažinojusį įpareigoja gilesniam tikėjimui, dvasingumo ir gėrio sklaidai net ir atsitiktiniam sutiktajam.

© 2012 „XXI amžius“