Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Maironio pėdsakais

Tautos dainius, įamžintas tėviškėje

Romas BACEVIČIUS

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius šventino bareljefą Maironiui Betygalos bažnyčioje

Rugpjūčio 12-ąją, sekmadienį, Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo prisimintas iš šios parapijos kilęs lietuvių tautos dainius, atgimimo šauklys ir vienas iškiliausių dvasininkų prel. Jonas Mačiulis-Maironis. Minint 150-ąsias jo gimimo ir 80-ąsias mirties metines, šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo kancleris mons. Adolfas Grušas, Ariogalos ir Raseinių klebonai kunigai Gintautas Jankauskas ir Vytautas Paukštis. Homilijoje arkivyskupas priminė prel. J. Mačiulio-Maironio gyvenimo kelią, uolią tarnystę Viešpačiui ir tautai. Maironis augo giliai tikinčioje šeimoje, todėl nuo mažų dienų buvo mokomas praktikuoti tikėjimą. Kai vysk. Motiejus Valančius, jam suteikęs Sutvirtinimo sakramentą, paklausė, ar nenorėtų būti kunigu, atsakė norįs būti ir kunigu, ir vyskupu. Taigi apie kunigystę galvojo nuo vaikystės.Viešpaties raginimui pakluso ir į kunigų seminariją įstojo ne iškart, o po ieškojimų svetimame krašte, kuriame jautėsi prastai. Baigęs seminariją, išvyko dėstyti į Petrapilio dvasinę akademiją. Ten parodė drąsą, kai sulaužė tvarką ir ėmė kalbėti lietuviškai, su draugais diskutuodavo Bažnyčios, Lietuvos klausimais, slapta rašė į lietuvišką spaudą. Kai pradėjo dirbti Kauno kunigų seminarijoje, irgi sulaužė taisykles, ėmęs dėstyti lietuviškai. Jį labai mėgo klierikai, mylėjo kaip vyresnįjį brolį, pas jį eidavo išpažinties. Arkiv. S. Tamkevičius ypač pabrėžė Maironio idealizmą. Juk, kai jį iš Petrapilio pakvietė į Kauną, nežadėjo geresnio gyvenimo, o atlyginimas buvo keliskart mažesnis, bet Maironis norėjo dirbti Lietuvai, sunkiu metu kėlė ją naujam gyvenimui. Šalia seminarijos nusipirko namą, kuriame ne tik pats gyveno, bet ir leido įsikurti katalikiškoms organizacijoms. Pasak arkivyskupo, Maironis buvo ne tik tautos dainius, bet ir uoliai pareigas ėjęs gilaus tikėjimo kunigas. „Kunigystė jam buvo pirmaeilis dalykas, – sakė arkivyskupas. – Maironis dažnai eidavo išpažinties, su klierikais atlikdavo rekolekcijas. Tikėjimas ir meilė Tėvynei buvo pagrindinė jo gyvenimo ašis“. Kadangi visą laiką išliko toks pat idealistas, turėjo daug oponentų. Štai poetas Antanas Venclova apkaltino Maironį, kad šis nuseno, bet poeto sūnus Tomas Venclova rašė, kad Maironis Lietuvos nepriklausomybei davė galbūt daugiau negu Jonas Basanavičius ar Vincas Kudirka. „Lietuvai reikia kuo daugiau panašių į Maironį tėvų, poetų, rašytojų, visuomenininkų, politikų“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius, ir, kreipdamasis į tą dieną šv. Mišiose dalyvavusius, ypač Sutvirtinimo sakramentą priėmusį jaunimą, ragino branginti šv. Mišias, sekmadieniais ateiti į bažnyčią ne todėl, kad to reikalauja Bažnyčios įsakymas, o todėl, kad mūsų laukia Viešpats, norintis mus pamaitinti, pastiprinti, paguosti. Po šv. Mišių arkivyskupas pašventino ant bažnyčios sienos pritvirtintą skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtą bareljefą prel. J. Mačiuliui-Maironiui, žymintį, kad Betygala yra gimtoji jo parapija. Beje, pats Maironis vaikystėje lankydavo kitą Betygalos bažnyčią, kuri sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais – 1915-aisiais. Ši mūrinė Šv. Mikalojaus bažnyčia pastatyta 1930-aisiais, dveji metai iki Maironio mirties. Ant bažnyčios sienos jau anksčiau yra pritvirtintas bareljefas, kuriame įamžintas Betygalos klebonas ir bažnyčios statytojas Veliuonos dekanas kan. Pranciškus Janulaitis (1874–1951). Jis mėgdavo paįvairinti Šv. Onos atlaidus, į juos pasikviesdavo geresnių pamokslininkų, konservatorijas baigusių solistų. Pasak to laiko amžininkų į Betygalą švęsti Šv. Onos atlaidų atvykdavo daugybė žmonių iš tolimiausių pakraščių, o jaunimas po šv. Mišių linksmindavosi gegužinėje. Žinoma, Betygala atlaiduose matydavo ir prel. J. Mačiulį-Maironį.

Bendruomenėse

Nauja bažnyčia prie Nenupės

Romas BACEVIČIUS

Naujoji Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

ŽVIRGŽDAIČIAI. Liepos 22-ąją, sekmadienį, čia vyko didelė šventė – buvo konsekruota Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Dalyvavo trys vyskupai: Vilkaviškio ordinaras Rimantas Norvila, emeritas Juozas Žemaitis MIC ir Vilniaus arkivyskupijos augziliaras Arūnas Poniškaitis. Prieš atliekant šią garbingą misiją šventoriuje, prie naujosios bažnyčios laiptų, įvyko sakralinė valanda, kurioje giesmėmis džiugino Vaida Genytė ir Povilas Meškėla, o aktorius Saulius Balandis skaitė Maironio eiles. Paskui Kudirkos Naumiesčio ir šios parapijos klebonas Šakių dekanas kanauninkas Donatas Jasulaitis papasakojo apie bažnyčios statybos istoriją, kuri prasidėjo prieš 10 metų. Tada Žvirgždaičių žmonės, vadovaujami tuometinio klebono kun. Algirdo Kildušio, nusprendė pradėti statyti naują bažnyčią, nes senoji, kapinėse pastatyta per vieną naktį, naikinama grybo ir pelėsio, nuolat reikalauja remonto ir nyksta. Pagrindą statybai davė Vokietijos fondai „Kirche in Not“ ir „Renovabis“. Deja, darbai dėl įvairiausių priežasčių užtruko, netgi sustojo, atėjo metas, kai net aktyviausi statybos entuziastai ėmė rodyti slogias nuotaikas. Ir tada dabartinis klebonas kan. D. Jasulaitis ragino neprarasti tvirto tikėjimo, kad Žvirgždaičiai turės naują bažnyčią. Dekanas dėkojo visiems bažnyčios statybos rėmėjams, ypač tiems, kurie atėjo į pagalbą sustojus darbams. Svarbiausi buvo Juozas Polikaitis ir Irena Valaitytė-Polikaitienė iš anapus Atlanto, atidavę tėviškėje, Ramoniškių kaime, išlikusių statinių plytas ir paaukoję pinigų. Be jų pagalbos tikrai dar ilgai nebūtų pavykę pabaigti bažnyčios statybos. Daug prisidėjo senosios bažnyčios globėja Elena Daniliauskienė, „iš neturėjimo“ daug aukojusi Regina Poniškaitytė, o į darbų pabaigą pagalbos ranką ištiesė Algimantas Manelis. Kan. D. Jasulaitis dėkojo visiems parapijos kaimų gyventojams, prisidėjusiems didesne ar mažesne auka, pagelbėjusiems dideliu noru ar darbu, taip pat ir malda. Dekanas sakė, kad kol kas bažnyčia liko be numatyto 23 m aukščio bokšto, bet jo statyba palauks geresnių laikų ir paminėjo šių maldos namų architektą Kazį Tamošėtį, dailininką Kazimierą Simanonį bei restauratorius Laimą ir Vidą Sabeckus, taip pat dėkojo statybininkams, kartais dirbusiems net naktimis, kad suspėtų padaryti tai, kas numatyta. Klebono manymu, parapijos žmonių atkaklumas ir atsparumas įvairiausiomis sunkiomis situacijomis, kaip rodo istorija, išlieka pagrindine ir viena gražiausių žvirgždaitiškių savybių, todėl ir iškilo naujoji bažnyčia. Senoji, ateistiniais laikais vietoj per karą sudegusios pastatyta per naktį bus svarbi kaip relikvija, dvasinės tvirtybės simbolis, jungiantis praeitį su dabartimi. Be abejo, žmonių dabar parapijoje sumažėję kaip visur – belikę apie 600, bet ir jiems, ir sentimentus gimtajam kraštui jaučiantiems išvykėliams nekyla abejonių, kad naujos bažnyčios Žvirgždaičiams reikėjo. Kan. D. Jasulaitis simbolinį bažnyčios raktą įteikė vysk. R. Norvilai, kad juo atvertų naujos šventovės duris ir pakviestų į pirmąsias šv. Mišias joje, tačiau ganytojas grąžino jį klebonui, kad šis ir toliau rūpintųsi parapijiečių sielovada.