|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Švento gyvenimo pavyzdys
AA kun. Prosperas BUBNYS MIC
Rugpjūčio 5 dieną, eidamas 95-uosius metus, Marijampolėje mirė kun. Prosperas Bubnys MIC. Jis gimė 1918 m. birželio 25 d. Patilčių parapijoje, netoli Marijampolės. 19311938 metais mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje. 1938 metais, norėdamas greičiau atlikti karo prievolę, įstojo į karo mokyklą, ją baigęs gavo karininko laipsnį ir padavė pareiškimą į Kauno kunigų seminariją. 1939 metais įstojęs į Kauno kunigų seminariją dėl prasidėjusio karo mokytis pradėjo tik antrajame semestre. 1944 m. kovo 25 d. įšventintas kunigu, paskirtas vikaru į Kristaus Prisikėlimo parapiją. 1945 metais buvo areštuotas ir kalintas Komijos respublikoje, Abezės ir Pečioros lageriuose. 1954 metais grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas vikaru į Šiluvą, iš kurios jau po dviejų savaičių iškeltas į Paupio parapiją klebonu. 1968 metais paskirtas Girkalnio klebonu. Čia remontavo ir pritaikė pamaldoms tam netinkamą pastatą, pastatė kleboniją. Dar nespėjęs įsikurti, buvo suimtas už vaikų rengimą Pirmajai Komunijai. 19701971 metais už minėtą nusikaltimą kalėjo Kapsuko (dabar Marijampolės) griežto režimo kalėjime. 1972 metais buvo paskirtas klebonu į Lygumų parapiją. Čia darbavosi 16 metų. 1988 metais paskirtas Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonu, čia pradėjo rengimąsi vienuoliniam gyvenimui. 1989 metais įstojo į vienuoliją (pirmieji įžadai). Amžinuosius įžadus davė 1994 metais. 1996 metais persikėlė į Kauno marijonų vienuolyną, tarnavo tikintiesiems Šv. Gertrūdos bažnyčioje. 2005 metais persikėlė į Marijampolės marijonų vienuolyną, kuriame gyvendamas darbavosi Šv. arkangelo Mykolo parapijoje ir Marijampolės Bazilikoje iki mirties. Velionis visą gyvenimą ištikimai ir garbingai tarnavo Dievui ir Bažnyčiai, negailėdamas savęs, gyveno asketišką gyvenimą, kiekvieną dieną skirdamas darbui ir maldai, mielai pasitarnaudamas visiems tikintiesiems. Su konfratrais, kaip ir su visais žmonėmis, laikėsi santūriai ir pagarbiai. Užsitarnaudavo visų, su kuriais gyveno ar dirbo, nuoširdžią tikrai pelnytą pagarbą ir meilę. Velionis buvo pašarvotas Marijampolės Bazilikos koplyčioje. Laidotuvių šv. Mišioms rugpjūčio 7 dieną Marijampolės Bazilikoje vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir 27 kunigai. Pamokslą sakė mons. Alfonsas Svarinskas, velionį paminėjęs kaip švento gyvenimo kunigą. Pamokslininkas ragino ir toliau kovoti su Lietuvoje klestinčiomis blogybėmis. Kun. P. Bubnys MIC palaidotas Marijampolės marijonų kapinėse. Prie kapo žodį tarė Lietuvos marijonų vyresnysis kun. Vytautas Brilius MIC. Šv. Mišiose ir laidotuvėse dalyvavo gausus būrys tikinčiųjų, kurie geru žodžiu minėjo garbųjį kunigą. Gyvenimą be išlygų paaukojęs Dievui ir Bažnyčiai, tesidžiaugia dangaus ramybe ir geruoju Dievo atlygiu. Kun. Vytautas Brilius MIC Kun. P. Bubnys MIC buvo XXI amžiaus skaitytojas
Kadangi A. A. kun. P. Bubnio biografija pateikta labai kukli, papildome darbštaus kunigo ryžtą apibūdinančiu tekstu iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, kur rašoma apie jo, tuometinio Girkalnio klebono, teismą. Kunigo Prospero Bubnio teismas 1971 m. vasarą į Raseinius turėjo atvažiuoti vyskupas teikti Sutvirtinimo sakramentą. Rajono kunigai buvo gavę vyskupo nurodymą patikrinti sutvirtinamųjų tikėjimo žinias ir duoti korteles. Girkalnio parapijos klebonas P. Bubnys tikintiesiems pranešė, kad tėvai vaikus patikrinimui atvestų į bažnyčią. Tėvai taip ir darė, kol vieną dieną į bažnyčią įsibrovė grupė Raseinių rajono vykdomojo komiteto atstovų. Radę bažnyčioje vaikus, belaukiančius kunigo, atstovai ėmė juos gaudyti ir per miestelį tempti į gaisrininkų būstinę; ten juos gąsdinimais ir grasinimais privertė rašyti pareiškimus, jog kunigas Bubnys juos mokęs tikėjimo tiesų. Vaikai buvo taip prigąsdinti, jog net verkė, o kai kurie paskiau net susirgo. 1971 m. lapkričio mėn. 12 d. Raseiniuose įvyko liaudies teismas. Dalyvauti teisme turėjo teisę tik pareigūnai ir liudininkai. Tikintieji stovėjo lauke už durų. Niekas nesitikėjo, kad kun. Bubnys bus nuteistas juk jį valdžios pareigūnai užtiko egzaminuojantį vieną vaiką, o kiti vaikai laukė savo eilės bažnyčioje. Tik tada, kai teismas išėjo pasitarti ir prie teismo būstinės privažiavo milicijos mašina, visiems pasidarė aišku kun. Bubnys bus nuteistas. LTSR vardu teismas nusprendė pripažinti kun. P. Bubnį kaltu ir paskyrė vienerių metų bausmę, atliekant ją griežto režimo lageryje. Perskaičius sprendimą, kun. Bubnys buvo suimtas ir, žmonėms verkiant, išvežtas į Lukiškių kalėjimą. * * * Dar prieš teismą kun. P. Bubnys parašė savo gynimosi kalbą, kurią čia ir pateikiame. Gerbiamas teisme, man tenka svarbi pilietinė pareiga pasisakyti svarbiu gyvenimo klausimus: ar esu kaltas dėl religijos mokymo? Čia kyla klausimas, ar religijos išpažinimas (išpažinimas ne medžiams ar akmenims, bet žmonių akivaizdoje) ir tuo pačiu jos skelbimas yra esmėje blogas ir neleistinas? Jei leistas, tai ar aš turiu teisę ir pareigą tai daryti? Suvienytų tautų bendruomenė ir šalies Konstitucija pakilo aukščiau viduramžių galvosenos dėsnio, kieno valdžia, to ir religija pripažindamos sąžinės laisvę ir religijos laisvę. Pripažindamas nusikaltimu religijos mokymą, aš nusikalsčiau per ilgus amžius žmonijos sunkiai pasiektai žmogaus sąvokai ir dvasinei pažangai. Aš gerbiu tėvų teisę patiems nuspręsti, ar jų vaikai turi būti religingi, ar ne. Jie patys atvedė savo vaikus religinių žinių patikrinimui. Niekam nebuvo nustatyta diena, kada kas turi atvesti savo vaikus. Taupant darbo žmonių laiką, buvo taikomasi prie vienintelio per Girkalnį kursuojančio autobuso. Aš nesistengiau tyčia nesiskaityti su pareigūnais ir jų reikalavimais. Be pareigų valstybei, aš, kaip kunigas ir klebonas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Kunigo esminė, paties Kristaus uždėta, pareiga yra skelbti Evangeliją, mokyti tautas ir dalinti Dievo malones, teikiant sakramentus. Jei tarybų valdžia dar galutinai neuždarė Kunigų seminarijos, kurioje mokosi bei studijuoja tikėjimo dalykus, tai ji sutinka, kad tos žinios būtų panaudotos tikėjimo mokymui. Per šventimus kiekvienas kunigas įsipareigoja pačiam Dievui, o per vyskupo duodamą paskyrimą gauna Bažnyčios nuostatais tvarkomą įsakymą mokyti ir pašventinti Dievo Tautą. Taigi jis, sąžiningai elgdamasis, negali neskleisti ir nemokyti religijos, anot apaštalo šv. Pauliaus: ...Vargas man, jei aš neskelbčiau Evangelijos! (1 Kor., 9, 16). Tėvai taip pat turi teisę mokyti savo vaikus religijos. Jei jie savo lėšomis išlaiko kunigą, tai ar kunigas turi teisę atsisakyti patarnauti tėvams tuose dalykuose? Kokia atrodytų nesąmonė, turint teisę ir turint priemones, uždrausti jomis pasinaudoti? Tai būtų panašu į leidimą žmogui turėti rankoje plaktuką, bet versti jį vinis kalti kumštimi. Toks reikalavimas neatitinka sveiko proto sprendimų, todėl nenuostabu, kad daugumai žmonių yra visai nesuprantamas. Jei jau kiekvienas padorus žmogus neturi būti abejingas tiesos ir doros dalykams, tai tuo labiau neturi tylėti kunigas, kuriam per Kristų leista pažinti dieviškoji tiesa. Nes neduota kito vardo žmonėms po dangumi, per kurį mes turime būti išgelbėti, kaip tik Jėzaus vardas (plg. Apd. 4.12). Kristaus mokslas yra žmonijos kultūros ir gėrio pagrindas. Kiek protingoji būtis yra aukščiau už neprotingąją, tiek dvasinė kultūra yra vertingesnė už materialinę. Žmonių įstatymus keičia laikas ir vieta, ir jie darosi priešingi tiems, kurie buvo anksčiau. Kristaus įstatymai yra paremti pačia žmogaus prigimtimi ir nesiliaus buvę, kol žmogus gyvena. Kristaus istorija nesibaigė mirtimi ant kryžiaus. Jis amžinai gyvas. Tai liudija ir čia ši diena. Jis ateina, kaip pažadėjo, nevėluodamas, su didele galybe ir didenybe, kaip tas, kuriam atiduota visa valdžia danguje ir žemėje. Jam priklauso ir visi tikintieji, ir visi bedieviai, kiek tik jų bebūtų. Jo vėtyklė yra jo rankoje, ir jis atskirs pelus nuo grūdų. To akivaizdoje sąžinė verčia mane nuogąstauti ne dėl nusikaltimo, kad vaikus mokiau tikėjimo tiesų, bet dėl apsileidimo taip svarbias pareigas vykdant, nes, sudėjus visą kaltintojų apskaičiuotą laiką, kiekvieno vaiko tik būtiniausių žinių (Pirmajai Komunijai); patikrinimui neišėjo nė po 10 minučių. Tai ar galima kalbėti apie mokymą? Mano vienintelis pasiteisinimas tai per trumpas laikas iki vyskupo atvykimo į Raseinius. Aš negaliu sau priskirti nei nuopelnų pas Dievą, nei kaltės prieš įstatymus. Jei šiandien man reikia viešai pasakyti, ar mokiau religijos, tai aš negaliu to išsiginti ar apgailestauti, nes tai reikštų sąžinės kreivumą ir Kūrėjo teisių nepaisymą dėl žmonių įstatymų. Jei žmonių įstatymai nesiderina su Kūrėjo duotais prigimties įstatymais, tai ne prigimtis klysta, bet žmonių supratimas; o dėl to žmonės kenčia ir kentės, kol apsižiūrės, kur padarė klaidą, nukrypdami nuo Kūrėjo plano. Šią iškilmingą man, žemės dulkei, paskirtą valandą aš negaliu išsižadėti mus mylinčio Jėzaus, raginančio netrukdyti mažutėliams ateiti pas Jį. Aš noriu pasakyti: Tebūnie garbė Jėzui Kristui! Praslinkus mėnesiui po nuteisimo, 1971 m. gruodžio 9 d. Aukščiausias teismas patvirtino Raseinių liaudies teismo sprendimą.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika,
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |