Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reikšmingas nusikalstamo sandėrio įvertinimas

Spausdinamas dr. Z. Šličytės pranešimas, išklausytas rugpjūčio 23-ąją Seime vykusiame forume, skirtame Lietuvos laisvės lygos ir kitų patriotiškai nusiteikusių grupių 1987 m. rugpjūčio 23-iąją organizuoto okupacinės valdžios nesankcionuoto mitingo 25-mečiui paminėti, nukelia mus į svarbius 1989 metus, kai Sovietų Sąjungos demokratizacijos sūkuryje Maskvoje buvo pasmerktas Lietuvos ir kitų sovietų pavergtų kraštų likimui neatitaisomą žalą padaręs Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai. Teisininkės dr. Z. Šličytės padarytos išvados tiesiai ir aiškiai rodo, kad Rusijos Federacija, kaip SSRS teisų ir pareigų tęsėja, pagal 1989-1991 metų sprendimus privalo atlyginti Lietuvai Sovietų padarytą žalą. Tačiau ir Lietuvos valdžios institucijas iš Rusijos reikalauti okupacinės žalos atlyginimo įpareigoja 1991 m. birželio 14 d. Lietuvos referendumas, pareikalavęs ne tik išvesti Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, bet ir atlyginti Lietuvai sovietinės okupacijos padarytą žalą. (To reikalauti yra privaloma ne vien prieš rinkimus, norint įsiteikti rinkėjams, bet visą laiką.) Šiame pranešime išdėstytą tarptautinių reikalavimų esmę įsisąmoninti būtinai turi ne tik valdantieji, bet ik kiekvienas Lietuvos pilietis.

Dr. Zita Šličytė

Dokumento, kuriam skirtas šitas pramešimas, istorinės, politinės ir, svarbiausia, teisinės reikšmės, neįmanoma nuvertinti nei pompastišku Sovietų Sąjungos vaidmens II Pasauliniame kare garbinimu, nei 1989 metų Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimų, kurie buvo tikrojo perlamentarizmo apraiška „blogio imperijoje“, menkinimu. Blogio imperija Sovietų Sąjungą taikliai pavadino JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, nes 70 metų joje klestėjo komunistų (bolševikų) partijos diktatūra, kurios pavergti piliečiai nepažino nei žodžio, nei minties, nei sąžinės laisvės. Ir tiktai prasidėjus Michailo Gorbačiovo „Perestroikai“ (pertvarkai), 1989 metais Sovietų Sąjungoje įvyko tikras stebuklas – pirmieji laisvi ir demokratiniai liaudies deputatų rinkimai. Dokumentas, kuriam skirtas šitas pranešimas, buvo atsakymas į 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Laisvės Lygos nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir 1989 m. rugpjūčio 23 d. Vilnių, Rygą ir Taliną gyva dviejų su puse milijonų žmonių grandine sujungusių demonstracijos „Baltijos kelias“ dalyvių reikalavimą pripažinti neteisėtu Molotovo–Ribbentropo paktu pavadintą nusikalstamą Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos suokalbį.

„Baltijos kelias“ įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ sąrašą ir į Gineso rekordų knygą. Tačiau ant dokumento, kurio priėmimą nulėmė rugpjūčio 23 d., pavadintos „Juodojo kaspino diena“, demonstracijos, nugulė storas dulkių sluoksnis archyvų stalčiuose.

Į pirmąjį Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimą 1989 metų balandžio mėnesį atvyko 42 į Tautybių Tarybą ir 10 į Sąjungos Tarybą Lietuvoje išrinktų Liaudies deputatų, kurių absoliučią daugumą sudarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai. Dauguma Estijos ir Latvijos Liaudies deputatų priklausė „perestroikos“ (pertvarkos) pradžioje ten įsikūrusiems Tautos frontams. Sovietų Sąjungos Liaudies deputatai iš Pabaltijo respublikų Pirmajame suvažiavime veikė vieningai ir efektyviai. Jie reikalavo, kad suvažiavimas sudarytų specialią komisiją, kurią įpareigotų politiškai ir teisiškai įvertinti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutartį, kitaip vadinamą Molotovo–Ribbentropo paktu. Paktas taip pavadintas pagal tarptautines sutartis pasirašiusių Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo Ribbentropo ir Sovietų Sąjungos vyriausybės įgalioto Viačeslav Molotov pavardes. Jį sudaro 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutartis ir jos slaptasis pridėtinis protokolas, kuriuo nustatytos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos „interesų sferos“. Pagal jį suverenios Lietuvos Respublikos teritorija atiteko Vokietijai, o Latvijos ir Estijos – Sovietų Sąjungai.

Likvidavus Lenkijos valstybę, 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija su Sovietų Sąjunga pasirašė Draugystės ir tarpusavio sienų nustatymo sutartį ir du slaptus pridėtinius ir konfidencialų protokolą. Pagal vieną slaptą pridėtinį protokolą už nacistinei Vokietijai perleistos Lenkijos valstybės teritorijos dalį Sovietų Sąjungai atiduota Lietuva. Kadangi Sovietų Sąjunga netiksliai įvykdė šitą susitarimą ir 1940 m. birželio 15 d., okupuodama Lietuvą, prisijungė didesnę jos dalį negu priklausė pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptąjį pridėtinį protokolą, 1941 m. sausio 10 d. buvo pasirašytas dar vienas slaptasis protokolas, pagal kurį Vokietija atsisakė pretenzijų į turėjusią jai atitekti Lietuvos teritorijos dalį, o Sovietų Sąjunga įsipareigojo sumokėti už ją Vokietijai 7 500 000 aukso dolerių. Visi išvardinti susitarimai sudaro mus dominančio Molotovo–Ribbentroppo pakto turinį. Tai buvo nusikalstamas Sovietų Sąjungos sandėris su nacistine Vokietija, šiurkščiai pažeidžiantis 1907 m. Hagos konvenciją dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, 1928 m. Paryžiaus sutartį dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės (Briano–Kellogo paktas) ir TAUTŲ SĄJUNGOS statuto 10-ąjį straipsnį, pagal kurį valstybės, Tautų Sąjungos narės, įsipareigojo gerbti ir saugoti nuo užsienio agresijos sąjungos narių teritorinį vientisumą ir esamą politinę nepriklausomybę.

Todėl už Antrojo Pasaulinio karo sukėlimą yra atsakinga ne tiktai nacistinė Vokietija, bet ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, kurios 1939–1941 metais „įtakos sferomis“ dalijosi ne tiktai Europą, bet ir Aziją, netgi Afriką. Sovietų Sąjungos tęsėja, jos teisių ir pareigų perėmėja pasiskelbė dabartinė Rusijos Federacija, kuri, suprantama, perėmė ne tiktai savo pirmtakės teises, bet ir jos vadovams itin nemalonias pareigas, kylančias iš Sovietų Sąjungos padarytų nusikaltimų taikai ir Žmonijai.

Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų komisiją, kuri buvo įpareigota politiškai ir teisiškai įvertinti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutartį, sudarė 26 nariai, iš kurių keturi iš Lietuvos: Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė.

Įtemptai posėdžiaudama visą 1989 metų vasarą, komisija susidūrė su tokiomis problemomis:

1. Kai kurie komisijos nariai bandė siaurinti jos užduotį ir apriboti ją tiktai 1939 m. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutarties vertinimu. Jie siūlė nenagrinėti slaptojo pridėtinio protokolo, nes tuo metu buvo skelbiama, kad nėra išlikęs šito dokumento originalas, o vertinti faktus pagal jo kopijas esą netikslinga.

2. Nepuolimo sutartį buvo bandoma atskirti nuo 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Draugystės ir tarpusavio sienų nustatymo sutarties bei jos dviejų slaptųjų pridėtinių ir konfidencialaus protokolo bei nuo 1941 m. sausio 10 d. pasirašyto slaptojo protokolo, pagal kurį Sovietų Sąjunga iš Vokietijos nusipirko dalį Lietuvos teritorijos. Nekyla abejonių, kad reikšmingas galėjo būti tiktai kompleksinis viso vadinamojo Molotovo–Ribbentropo pakto, o ne atskirų jo dalių politinis ir teisinis įvertinimas.

3. Buvo bandoma vilkinti komisijos darbą, o galbūt netgi jį sužlugdyti. Tačiau iniciatyvos ėmėsi Estijos tautos fronto vadovas, liaudies deputatas Edgaras Savisaaras, komisijos pirmininko pavaduotojas. Jis Estijos nuolatinės atstovybės Maskvoje patalpose organizavo papildomus posėdžius ir seminarus, kuriuose pasisakė ekspertai bei istorikai.

Komisijos narys iš Estijos Endelis Lippmaa į tuos posėdžius atsinešdavo 30 kilogramų sveriantį krepšį. Jame per kelias sekundes surasdavo 1939–1941 m. slaptuosius Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimus patvirtinančius dokumentus, kuriuos atmintinai cituodavo rusų, anglų bei vokiečių kalbomis. Estijos mokslų akademijos Chemijos ir biologijos instituto direktorius Endelis Lippmaa buvo galigas komisijos darbo variklis.

Nors Ukrainos užsienio reikalų ministras Vladimiras Kravecas ir Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto Tarptautinio skyriaus vedėjas Valentinas Falinas bei kiti komisijos nariai aktyviai priešinosi, tačiau jau 1989 m. liepos 19 d. Komisija patvirtino dvi svarbias išvadas:

1. Nors slaptųjų protokolų originalai nesurasti, tačiau išsaugotų jų kopijų patikimumas nekelia abejonių.

2. Reikalinga specialiu aktu pripažinti negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento visus slaptuosius Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939–1941 metų susitarimus.

Komisijos nariai prašė iki 1989 m. rugpjūčio 23 d. paskelbti sąjunginės spaudos dienraščiuose „Pravda“ arba „Izvestijos“ slaptųjų protokolų tekstus. Įvyko priešingai, „Pravda“ paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos marionetinių, okupacinės Sovietų Sąjungos 1940 metais sudarytų pseudoparlamentų prašymus priimti į Sovietų Sąjungą. Dėl to Pabaltijo respublikose kilusi įtampa išsiliejo į aukščiau minėtą „Baltijos kelio“ demonstraciją, turėjusią lemiamą reikšmę 1989 m. gruodžio 24 d. Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų Antrojo suvažiavimo nutarimo „Politinis ir teisinis SSRS–Vokietijos 1939 metų Nepuolimo sutarties įvertinimas“ priėmimui.

Antrasis Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimas, kurį sudarė 2250 parlamentarų, 1989 m. gruodžio 24 d. konstatavo, kad Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutartis „nesiskyrė nuo tarptautinės teisės normų ir valstybių sutarčių praktikos, įprastos panašiems sureguliavimams. Tačiau tiek sudarant sutartį, tiek ir jos ratifikavimo procese buvo slepiama, kad kartu su sutartimi pasirašytas „slaptasis papildomas protokolas“, kuriame nustatytos susitarusiųjų šalių „interesų sferų“ ribos nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Suomijos iki Besarabijos. Protokolų originalų nerasta nei Sovietų Sąjungos, nei užsienio archyvuose. Tačiau kopijų, žemėlapių ir kitų dokumentų grafologinė, fototoninė ir leksinė ekspertizė, tai, kad vėlesni įvykiai atitiko protokolo turinį, patvirtina, kad jis egzistavo ir buvo pasirašytas“ (citatos pabaiga. 3-asis nutarimo punktas). Suvažiavimas paminėjo, kad „1939 m. rugpjūčio 23 dienos protokolu ir kitais slaptaisiais protokolais, kurie buvo pasirašyti su Vokietija 1939–1941 metais, tiek pagal jų parengimo metodą, tiek pagal turinį buvo nukrypta nuo lenininių Sovietų Sąjungos užsienio politikos principų. Tai, kad juose buvo nustatytos Sovietų Sąjungos ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai, teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų valstybių suverenumui bei nepriklausomybei.

Tuo laikotarpiu Sovietų Sąjungos santykiai su Latvija, Lietuva ir Estija buvo reguliuojami sutarčių sistema. Pagal 1920 metų taikos sutartis ir nepuolimo sutartis, sudarytas 1926–1933 metais, jų dalyvės įsipareigojo bet kokiomis aplinkybėmis gerbti viena kitos suverenumą, teritorijos vientisumą ir neliečiamybę. Panašių įsipareigojimų Sovietų Sąjunga turėjo Lenkijai ir Suomijai“ (citatos pabaiga. 5-asis nutarimo punktas).

Reikšmingiausias yra 7-asis nutarimo punktas, kuriame nurodyta, kad „Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimas smerkia 1939 m. rugpjūčio 23 d. „Slaptojo papildomo protokolo ir kitų slaptų susitarimų su Vokietija pasirašymą ir pripažįsta slaptuosius protokolus neteisėtais bei negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“ (ab initio).

Nutarimu netiesiogiai pripažinta, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos priklausymas Sovietų Sąjungai neturi teisinio pagrindo. Nutarimas yra dokumentas, suteikęs mums teisinę galimybę atkurti nepriklausomas Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybes. Tai ir buvo padaryta 1990 metais.

Nors suvažiavimas pasmerkė ir pripažino slaptuosius Hitlerio ir Stalino susitarimus niekiniais, negaliojančiais „ab initio“ (nuo jų priėmimo momento), tačiau nepasisakė, kokias pasekmes sukelia toks jų pripažinimas.

Teisės požiūriu, tokiais atvejais turi būti atstatoma iki tol buvusi padėtis ir, žinoma, atlyginama trečiosioms šalims, kurios nebuvo nusikalstamo sandėrio dalyvės, padaryta žala.

Žalos atlyginimas yra nemaloniausias klausimas Rusijos Federacijai, kuri pasiskelbė Sovietų Sąjungos tęsėja ir jos teisių bei pareigų perėmėja. Lietuvos Respublikos piliečiai 1992 m. referendume nusprendė reikalauti Sovietų Sąjungos okupacijos Lietuvai padarytos žalos atlyginimo, tačiau per 20 metų derybos su Rusijos Federacija tuo klausimu faktiškai neprasidėjo.

Stebina ne Rusijos Federacijos pareigūnų pašaipios replikos apie dėl okupacijos Lietuvai padarytos žalos atlyginimą sovietiniais rubliais, o mūsų Vyriausybės nesugebėjimas įtikinančiai argumentuoti reikalavimą, kurį pareiškė ne pavieniai valstybės tarnautojai ar valdžios institucijos, o Tauta 1992 metais referendume. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2-asis straipsnis skelbia, kad valstybę kuria tauta ir jai priklauso suverenitetas. Todėl tenka konstatuoti liūdną faktą, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje nebuvo tokios Vyriausybės, kuri vykdytų Tautos valią ir oriai pateiktų ją ne tiktai Rusijos Federacijai, bet ir Europos Sąjungos valstybėms, netgi visam Pasauliui. O juk visuotinai patvirtintas faktas, kad nenubaustas nusikaltimas skatina naujus nusikaltimus. Tai įtikinančiai pademonstravo Rusijos karas prieš Gruziją, šiurkštūs jos teritorinio vientisumo pažeidimai.

Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų Antrojo suvažiavimo nutarimas Nr. 1 - 979 „Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. Nepuolimo sutarties politinis ir teisinis įvertinimas“ yra reikšmingas teisinis dokumentas, suteikiantis Lietuvos Respublikai teisę reikalauti žalos atlyginimo.

Jo priėmimo svarbą 1989 metais suprato visi. Negaliu pamiršti, kaip veiklioji Angonita Rupšytė 1989 metų vasarą reikalavo, kad Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos komunistinė Vyriausybė skirtų man vienai lėktuvą nuvykti į komisijos posėdį Maskvoje, nes apie jį buvo pavėluotai pranešta.

Pasaulio kultūros atmintimi pripažintas „Baltijos kelias“ faktiškai yra ne tiktai 650 kilometrų nusitęsusi gyva žmonių grandinė, o TIESOS ir TEISINGUMO idėja. Edgaras Savisaaras 1995 metais pakvietė buvusios Liaudies deputatų komisijos, kuri politiškai ir teisiškai įvertino Molotovo–Ribbentropo paktą, narius į Taliną ir kalbėjo apie tai, kad pasakius „A“, būtina pasakyti ir „Z“. Kitais žodžiais tariant, būtina įvardinti, kokias teisines pasekmes sukelia Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939–1941 metais sudaryti nusikalstami sandėriai. Lietuvių tauta tą „Z“ pasakė 1992 m. birželio 14 d. referendume dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir okupacijos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Todėl belieka nusistebėti viešojoje erdvėje nuolat pasigirstančiais siūlymais bent jau tam tikrą laiko tarpą nepriminti Rusijai apie tarptautinę teisinę pareigą atlyginti Sovietų okupacijos žalą Lietuvai.

Dėkoju šito renginio organizatoriams, paskatinusiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir Vyriausybei priminti:

1. Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja. Tai ji pati pripažino 1991 m. gruodžio 21 d. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybių vadovų tarybos sprendimu ir kitais dokumentais.

Todėl Rusijai yra privalomos Sovietų Sąjungos Antrojo Liaudies deputatų suvažiavimo 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimo „Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. Nepuolimo sutarties politinis ir teisinis įvertinimas“ nuostatos, kuriomis pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais nuo pasirašymo momento („ab initio“) slapti nusikalstami Sovietų Sąjungos susitarimai su nacistine Vokietija.

Rusijos Federacija yra atsakinga už Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus taikai (Antrojo Pasaulinio karo sukėlimą), genocido ir nusikaltimų Žmonijai pasekmes. Ji privalo atlyginti Lietuvai Sovietų okupacijos žalą.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalo besąlygiškai vykdyti 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo, kuriame 90 procentų dalyvavusių rinkėjų (iš viso per 69 proc. visų Lietuvos Respublikos piliečių) pareikalavo, kad Rusija ne tiktai išvestų buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenę, bet ir atlygintų Lietuvai sovietinės okupacijos padarytą ir su ja susijusią žalą. Kadangi šito referendumo nuostata nėra panaikinta kito Tautos referendumo, Lietuvos Respublikos valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti arba nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo.

Tarptautinės ir nacionalinės teisės ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų aukojimas „pragmatinių interesų“ labui ir besaikis nuolaidžiavimas blogiui yra ne tiktai nepateisinamas, bet ir kenksmingas.

© 2012 „XXI amžius“