2012 m. rugpjūčio 31 d.    
Nr. 32
(2007)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Mitingo dalyvių persekiojimo ir diskriminavimo metodai: teisinis, socialinis ir lyginamasis aspektai

Monika Kareniauskaitė

Visuomenėje šiandien pasigirsta nuomonių, kad mitingas Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvyko dėl pasikeitusio Kremliaus politinio kurso, o jo dalyviai tiesiog pasinaudojo bet kurioje demokratinėje valstybėje esančia susirinkimų teise. Todėl šiandien itin svarbu akcentuoti, jog reali politinė atmosfera 1987-ųjų rugpjūtį Lietuvos SSR toli gražu nebuvo tokia demokratiška. Tiek Lietuvos komunistų partijos skilimas, tiek Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas 1987-aisiais dar buvo sunkiai prognozuojama ateities perspektyva. Tad mitingo aplinkybių ir jo dalyviams taikytų subtilių persekiojimo būdų įvardijimas tampa prizme, leidžiančia įžvelgti mitingo, kaip lūžinio momento, vaidmenį ir reikšmę naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje.

Persekiojimo organizavimo mechanizmas

Atrodo, jog tą lemtingąjį rugpjūtį sovietinės struktūros iki pat mitingo, o ir jo metu stengėsi imituoti demokratiją, M. Gorbačiovo deklaruotą viešumą ir žodžio laisvę. Taigi mitingas išvaikytas nebuvo, bet mieste buvo sutelkta daug milicijos ir KGB agentų, jie saugojo prieigas prie paminklo. Milicija sulaikė keliolika automobilių, daugelio žmonių nepraleido prie paminklo.

Mitingui pasibaigus, susigriebta kur kas labiau. Žaibiškai surengta mitingo dalyvių pasmerkimo ir persekiojimo kampanija. Ją organizavo Lietuvos komunistų partijos centro komitetas. Jo darbuotojai kreipėsi į LKP rajonų komitetų atstovus, reikalaudami pasidomėti įtariamai mitinge dalyvavusiais asmenimis ir organizuoti į jų persekiojimą arba diskriminavimą orientuotą veiklą. Į LKP CK plaukė ataskaitos apie atliktus smerkiamuosius, auklėjamuosius arba šmeižiamuosius veiksmus mitingo dalyvių atžvilgiu. Taigi, visa kampanija buvo centralizuota ir puikiai koordinuojama iš vieno taško.

Viešas pasmerkimas spaudoje

Didžiausią mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvių „nubaudimo“ dalį sudarė jų viešas pasmerkimas, šmeižtas bei kompromitavimas. LSSR vienu iš pagrindinių propagandos įrankių buvusi žiniasklaida čia puikiai suvaidino savo vaidmenį. Jos konstruotame vaizdinyje, kaip kažkada Kauno pavasario atveju, mitingas buvo vaizduojamas kaip nepopuliarus ir plačiosios visuomenės pritarimo toli gražu nesusilaukęs kelių ekstremistiškai nusiteikusių nacionalistų išsišokimas. Spaudoje mitingas vadinamas „Nepavykusia antitarybinė provokacija“, „Šlykčiomis pinklėmis“, „Niekingais kėslais“. Tokiuose straipsniuose akcentuota, jog į mitingą susirinko vos keliasdešimt žmonių. Taip buvo akivaizdžiai klastojama tikrovė – dalyvių skaičius tikrai buvo žymiai didesnis.

Mitingo dalyviai spaudoje buvo vadinami nacionalistiškai nusiteikusiais elementais, atskalūnais, juodintojais, ekstremistais, kurstytojais, organizatoriai – „užjūrio CŽV provokatoriais“. Akcentuota, jog sovietinėje visuomenėje, tuoj tuoj įžengsiančioje į komunistinį rojų, tokia nepasitenkinimo socialine ir politine tikrove akcija įvykti tiesiog negalėjo, todėl ji yra suplanuota užsienio agentų.

Spaudoje buvo konstruojama keletas mitingo dalyvio portretų:

1) Atskalūnas, arba marginalas.

2) Nacis arba fašistas.

3) Ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis.

4) Vakarų agentas.

5) Visuomenės vertybes ir bendrąjį gėrį neigiantis santvarkos parazitas.

6) Neapsišvietęs istorijos klastotojas.

7) Religinis ekstremistas.

8) Veltėdis.

Buvo vėl griebtasi ir seniai sovietinėje propagandoje ištobulinto būdo – bet kokių antisovietinio pasipriešinimo apraiškų gretinimo su nacistine ideologija.

Be abejonės, buvo kuriamas įvaizdis, kad visuomenė mitingui visiškai nepritarė ir jį smerkė. Pasak „Vakarinių naujienų“, išskyrus pasipiktinimą, antitarybinininkai nieko nesulaukė. Skaitytojai į spaudą neva rašė laiškus, piktinosi saujelės bandymu kalbėti liaudies vardu, ekstremistų spekuliacijomis.

Didžiulio viešo pasmerkimo spaudoje susilaukė Nijolė Sadūnaitė, Robertas Grigas, Alfonsas Bumbulis, Rokas Puzonas. Visi jie kaltinti istorijos klastojimu, tuo, kad „banditus“ – sovietai taip vadino Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius – gerbia kaip laisvės kovotojus, neva pateisina baltaraiščių rengtas žudynes. Taigi, mitingo dalyviai kaltinti nacionalizmu, kuris tekstuose siejamas su fašistine ir nacionalistine ideologija. Taip formuotas itin negatyvus mitingo dalyvių įvaizdis.

Mitingo dalyviai žiniasklaidoje buvo vaizduojami kaip visuomenės atstumtieji ir pasmerktieji – žmonės, neverti būti lygiaverčiais visuomenės nariais. Be to, kilusio visuomenės pasipiktinimo imitacija turėjo įtikinti, kad mitingas – ne visuomenės lūžis, bet visiškai marginalus ir nereikšmingas saujelės kitaminčių aktas, o jo dalyvių mąstysena ir nuostata komunizmo atžvilgiu visuomenėje tėra nereikšminga mažuma. Šiandien toks gerai apgalvotas kompromitacijos būdas būtų įvardijamas diskriminacijos terminu. Nors, kaip žinia, sovietinėje sistemoje visas viešasis visuomeninis gyvenimas buvo griežtai kontroliuojamas valdžios, o bet kokia savaiminė viešosios politikos ar pilietiškumo iniciatyva griežtai slopinama, komunistinė ideologija vertė kurti verdančio viešojo gyvenimo ir pilietinio sąmoningumo įvaizdį. Štai kodėl antisovietinių veiksmų dalyviai buvo smerkiami „paprastų“ tarybinių piliečių – savo kolegų, kaimynų ir bendradarbių – balsu, o šias marionetes, be abejonės, tampė valdžios ir KGB ranka. Spauda akcentavo, kad dauguma eilinių darbininkų išsakė negatyvią poziciją mitingo atžvilgiu, piktinosi, kad dalyviai neturi teisės kalbėti visos tautos vardu..

Dar vienas mitingo dalyvių negatyvaus vaizdavimo spaudoje metodas buvo pastangos juos vaizduoti kaip tradicinei sovietinei moralei nusižengiančius individus, įkūnijančius sovietinio žmogaus idealui svetimas ydas. Sovietinėje santvarkoje bet koks antisovietinės veiklos dalyvis ar disidentas tapdavo šio idealo – homo sovieticus – antipodu arba priešingybe. Sovietų sąjungos ideologijos tyrinėtojas Gayle Durham Hollander yra išskyręs keletą svarbiausių homo sovieticus bruožų: darbštumą, politinį angažuotumą, disciplinuotą paklusnumą valdžiai, kolektyvizmą, ateizmą. Tad mitingo dalyvis, pasipriešinęs šioms vertybėms, vaizduotas ne kaip demokratijos siekiąs sąmoningas ir pilietiškas asmuo, bet kaip moralinis degradas, neigiantis visas sovietinės ideologijos ilgiausius metus puoselėtas moralines vertybes. Pavyzdžiui, mitingo dalyviams buvo priskiriama sovietinės moralinės hierarchijos viršūnėje darbštumo vertybei priešinga veltėdžiavimo yda. Spaudoje jie vadinami paprasčiausiais veltėdžiais – sąžiningai dirbančiam žmogui neateis į galvą burnoti prieš savo valdžią.1  Be abejonės, doro ateisto priešingybe tapo religinis ekstremistas.

Taigi, mitingo dalyviai spaudoje šmeižiami ne tik kaip visuomenės paraštėse esantys marginalai, atskalūnai, nepritapėliai, neigiantys visos visuomenės vertybes, bet ir kaip žemos moralės žmonės. Tai turėjo padėti sukelti plačiosios visuomenės nusivylimą ir pasipiktinimą jais ir jų nešama žinia.

Pasmerkimas ir perauklėjimas kolektyvuose: komunistų partijos vaidmuo

Po mitingo per visą Lietuvą nuvilnijo dar viena drauge KP ir KGB organizuotos kampanijos dalis – jo dalyvių smerkimas ir svarstymas darbo kolektyvų bei gyvenamųjų namų gyventojų susirinkimuose. Individualūs pokalbiai su jais buvo vykdomi įmonių, įstaigų vadovų. Su žmonėmis susitikinėjo aukšti sovietiniai partiniai pareigūnai.

Jau rugpjūčio 24 dieną Vilniaus „Plastos“ gamykloje surengiamas viešas mitingo dalyvių pasmerkimas. Kitą dieną KP Vilniaus miesto komiteto biuras mitingą sutapatino su diversija ir priėmė nutarimą užkirsti kelią panašiems veiksmams ateityje, suformulavo tam reikalingą planą. Nuo rugpjūčio 27 d. vyko mitingo dalyvių pasmerkimo akcijos Vilniaus miesto darbo kolektyvuose, mokymo įstaigose, kitose institucijose bei gyvenamosiose vietose. Akcijos vyko ir kituose miestuose. Taigi, reaguota žaibiškai, o komunistų partija tobulai atliko savo funkciją – būti nematomais čiuptuvėliais, ne visuomet pastebimai, bet mitriai kontroliuojančiais visą sovietinės visuomenės gyvenimą.

Mitingo prie Mickevičiaus paminklo atveju būtent toks svarstymas sudarė pagrindinę jo dalyvių persekiojimo praktikų dalį. Pats stipriausias tokiuose smerkimuose buvo diskriminacinis elementas. Smerkiamieji turėjo pasijusti visuomenės atstumtaisiais, įvardijami kaip darnių kolektyvų svetimkūniai. Tačiau, įvardijus dalyvių veiksmus kaip itin pavojingą, į moralinę ir fizinę degradaciją vedantį kelią, jiems buvo suteiktas šansas atgailauti ir pasitaisyti – „kol dar ne vėlu“.2

Taigi perauklėjimo, atgailos už nedorus veiksmus sukėlimo intonacijas papildė atviras mitingo dalyvių diskriminavimas, smerkimas, socialinės atskirties jų atžvilgiu skatinimas. Tikėtasi, kad patirdami, nors ir dirbtinai sukurstytą, psichologinį ir socialinį visuomenės spaudimą, kitų žmonių neapykantos, kreivų žvilgsnių ir tylaus ignoravimo sukeltą gėdą ir, dažnai, net atviras patyčias, mitingo dalyviai persigalvos ir ims gailėtis, kad išdrįso maištauti prieš visų taip „gerbiamą“ (nors pagarbą ir imituojant) sovietų valdžią.

Socialinė diskriminacija: atleidimas iš darbo

Socialinė mitingo dalyvių diskriminacija bei marginalizavimas pasireiškė ir kai kuriuos mitingo dalyvius atleidžiant iš darboviečių – arba, darant spaudimą, priverčiant savarankiškai iš jų išeiti. Kai kurie pažeminti pareigose.

Baudžiamasis persekiojimas arba jo nebuvimas

Prieš mitingą sovietinės struktūros jo dalyvius stengėsi atbaidyti ir teisinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, Antanui Terleckui Rugpjūčio 18 d. LSSR prokuratūroje buvo pareikštas įspėjimas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės pagal LSSR BK 199 str. (1 arba 3 dalį – dalyvavimą demonstracijoje arba viešosios tvarkos pažeidimą).

Šiuo atveju, nors slaptosios tarnybos ir prokuratūra mikliai žongliravo teisiniais argumentais, o ilga sovietinės okupacijos patirtis sufleravo, jog baudžiamojo persekiojimo prieš mitingo dalyvius tikrai gali būti imtasi, nė vienam mitingo dalyviui nebuvo iškelta baudžiamoji byla. Tai buvo aiškus ženklas, jog teisė, priešingai nei ankstesniais metais, jau nebėra naudojama režimo priešininkų represavimui.

Slaptųjų tarnybų veiksmai

Kaip ten bebūtų, aktyviausieji mitingo dalyviai patyrė ir sovietų slaptųjų tarnybų persekiojimą. Nijolė Sadūnaitė buvo milicijos darbuotojų ir civilių jėga įsodinta ir 30 valandų vežiojama automobiliu ir patyrė įvairius grasinimus. Panašūs veiksmai atlikti ir Roberto Grigo atžvilgiu. Mitinge kalbėjęs Vytautas Jančiauskas patyrė tiesioginį KGB pareigūnų smurtą – buvo žiauriai sumuštas.

Išvados

Sovietinė sistema, persekiodama 1987 metų mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvius taikė keletą naujų metodų, tačiau rėmėsi senosiomis ideologinėmis klišėmis. Neįprasta sovietinėje sistemoje LSSR buvo prieš disidentus, laisvės kovotojus ar kitus režimu nepatenkintus asmenis apsiriboti daugiausia psichologinio poveikio, diskriminacinėmis priemonėmis (svarstymas ir smerkimas kolektyvuose, juodinimas spaudoje ir t.t.), neiškeliant bent vienos baudžiamosios bylos. Matyt, po Pertvarkos paskelbimo, bent jau viešai, Vakarų akyse, režimas stengėsi sudaryti aktyvaus demokratėjimo įspūdį.

Kaip ten bebūtų, viešas režimo įvaizdis labai stipriai skyrėsi nuo praktikos. Mitinge dalyvavę žmonės buvo ne tik diskriminuojami ir marginalizuojami socialiai, bet ir patyrė sovietinio saugumo grasinimus, spaudimą ir, kai kuriais atvejais, net fizinį susidorojimą – be abejonės, vengiant bet kokio tokios informacijos iškilimo į viešumą.

1 Žodį taria laivyno darbuotojai, Tarybinė Klaipėda, 1987 09 18, p. 2.

2 Kur nuves klystkelis?.., Tarybinė Klaipėda, 1987 09 18, p. 2.

Rugpjūčio 23-iąją Seime vykusiame forume  „Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją“ skaitytas pranešimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija